Septintasis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas gyvavo tarpukario Lietuvoje ir yra glaudžiai susijęs su Tauragės istorija. Šis ją gynė, o vėliau, Vokietijoje įsigalėjus pavojingiems nacionalsocialistams, stiprinant Klaipėdos krašto kontrolę, nuo 1934 m. perkeltas į pačią Tauragę ten, kur dabar Bendruomenių namai, baseinas ir naujasis „Jūros alėjos“ privačių namų kvartalas.

Tarpukario spaudoje, ypač žurnale „Karys“ nestinga žinučių iš šio pulko gyvenimo. Taip pat itin vertinga yra 2021 m. pasirodžiusi Gintauto Surgailio monografija, kuri taip ir vadinasi – „Septintasis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas“. Autorius rašydamas knygą naudojosi to meto įsakymais, pulko dienynais, karių prisiminimais bei kitų autorių darbais. Knygą išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, tačiau tik 300 egzempliorių tiražu, taip pat kol kas viešai prieinama skaitmenine versija. Apmaudu, kad knyga mažai žinoma, nors Tauragės istorijai itin svarbi. Knygos autorius G. Surgailis yra karo istorikas, pats ilgai dirbęs karinėse institucijose ir paruošęs jau ne vieną monografiją apie skirtingas tarpukario Lietuvoje veikusias kariuomenės dalis.

Apie garsųjį mūšį su bermontininkais vaduojant Tauragę jau rašė kraštotyrininkai, tačiau minėtoji knyga nušviečia daugiau detalių, kurios anksčiau nežinotos arba žinotos menkai.

Pulko organizavimo pradžia laikoma 1919 m. sausio 9 d., kai prie Kauno miesto ir apskrities karo komendantūros buvo sudaryta kuopa, kurios pagrindu netrukus suformuotas Kauno batalionas. Ypač sunkiu Lietuvai metu, kuriant valstybę ir ginantis nuo trijų priešų: bermontininkų (plėšikaujančių karių gaujos), Rusijos bolševikų ir Lenkijos kariuomenės, pulkas atliko svarbių žygdarbių. Vakarų Lietuvoje didžiausią grėsmę 1919 m. kėlė siautėjantys bermontininkai – oficialiai Rusijos vakarų armija, tais metais sudaryta iš provokiškos orientacijos rusų baltagvardiečių (daugiausia iš Vokietijoje buvusių karo belaisvių) ir vokiečių karių. Veikė Latvijoje ir Lietuvoje. Turėjo iki 52 000 karių.

Kaip rašo G. Surgailis, remdamasis tų dienų pulko dienynu, lapkričio 18 d. fronto vadas pulkininkas leitenantas Kazys Ladiga sušaukė dalių vadų pasitarimą. Plk. ltn. Edvardui Adamkavičiui (prezidento Valdo Adamkaus dėdė – tėvo brolis) su Kauno batalionu, jam priskirtu atrilerijos 5-osios baterijos būriu ir 2-ojo husarų eskadrono būriu buvo įsakyta užimti Tauragę ir gintis abipus geležinkelio Tauragė–Tilžė palaikant glaudžius ryšius su kaimyninėmis dalimis. Artėjant prie Tauragės, teko imtis atsargumo priemonių, nes gauta žinių, kad prie miesto grupuojasi bermontininkai. Nors, turimomis žiniomis, jų turėjo būti mažai, bet, kadangi geležinkelis buvo bermontininkų rankose, padėtis galėjo pasikeisti. Lapkričio 19 d. iš gyventojų sužinota, kad Tauragės dvare yra apie 150, Tauragėje – apie 20 bermontininkų, todėl bataliono vadas gurguolės saugoti paliko 4-ąją kuopą, o kitiems padaliniams įsakė žygiuoti į Tauragę. Jos užimti buvo pasiųsta 2-oji kuopa, vadovaujama kapitono Stasio Asevičiaus, su raitelių būriu. Kiti padaliniai ir artilerija liko rezerve. Plk. ltn. K. Ladiga įsakė lapkričio 21 d. pradėti puolimą. Plk. ltn. V. Adamkavičiaus vadovaujamai grupei įsakyta 20 d. vakare pasirengti, o 21 d. ryte užimti nurodytus gynybai patogius punktus. Bataliono kariams užimant Tauragę pasipriešino apie 20 bermontininkų būrys. Jie, pasislėpę mūriniame milicijos pastate, ėmė šaudyti iš šautuvų, mėtyti granatas. Šis statinys – buvęs ugniagesių depas, Pirmojo pasaulinio karo metais paverstas Vokietijos Militär Kreisamt – karinės apygardos būstine. Vokiečių okupacinei valdžiai perdavus statinį Lietuvos policijai (tada dar milicijai) šie joje pabuvo labai neilgai, nes užpuolė bermontininkai. Vėliau be policijos pastatė dirbo ir Tauragės apskrities valdyba. 1941 m. gražusis pastatas sugriautas, o 1971 m. jo vietoje išdygo vaikų darželis „Ąžuoliukas“.

Kurį laiką lietuviams išvyti priešą iš pastato nesisekė. Bandymas bermontininkus apmėtyti granatomis irgi nebuvo sėkmingas, tik ltn. Kostui Balčiūnui į antrą namo aukštą įmetus granatą, jie, pamatę, kad namas apsuptas, pasidavė. Vėliau, padedant vietos gyventojams, buvo surasti ir kiti pasislėpę bermontininkai.

Kaip prisiminė mūšyje dalyvavęs savanoris Antanas Biveinis, užėmus Tauragę, naktį daliai kareivių pavyko pailsėti, kitiems teko budėti, nes nebuvo jokių garantijų, kad priešas nebandys miesto atsiimti. Bataliono kariai pradėjo kurtis vietos gyventojų namuose, kad galėtų išsimiegoti, nes ilgo ir sunkaus žygio metu prastais keliais pliaupiant lietui bei įtemptų kautynių buvo išvargę. Dieną, palikus nedidelę apsaugą, jiems leista pailsėti.

Antantės misijos Tauragėje nebuvo, tačiau geležinkelio stotyje budėjęs misijos prancūzų karininkas pakvietė bataliono vadą prie telefono. Skaitytojams dėl visa ko paaiškinsiu, kad Antantė – karą laimėjusių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinis blokas, kuris stengėsi palaikyti tvarką naujai besikuriančiose vidurio Europos valstybėse, tačiau Lietuvos atveju tas vadovavimas dažniau buvo kenksmingas nei naudingas, kadangi trukdydavo varyti lauk priešus. Kad įsivaizduotumėte teisingai, tuomet geležinkelio stotis dar buvo tik medinis namelis, stovėjęs Stoties ir Tremtinių kelio gatvių sankryžoje (kur dabar paminklų dirbtuvės). Paaiškėjo, kad Tauragės dvare vokiečių bermontininkų dalinys įsikūrė misijos leidimu, todėl bataliono vadas prieš juos nesiėmė jokių veiksmų, tik dėl saugumo pastatė sargybą. Ūkio dalis dėl gyvenamųjų patalpų stokos 1915 metais beveik visiškai sugriautoje Tauragėje buvo apgyvendinta Kunigiškių kaime. 21 d. į Tauragę atvykęs Antantės misijos pirmininkas generolas Henri Albert Niessel, kurį lydėjo apie 25 kariškių delegacija, paimtus į nelaisvę vokiečius pareikalavo paleisti. Tai ir buvo padaryta. Be to, generolas pareikalavo batalionui likti Tauragėje, netrukdyti vokiečių evakuacijai ir neužimti naujų vietovių. 22 d. gautas vyriausiojo kariuomenės vado įsakymas, parengtas pagal gen. H. A. Niesselio įsakymą, batalionui pereiti į Jurbarką. Bataliono vadas apie jį informavo ir gen. H. A. Niesselį, tačiau šis įsakė kol kas pasilikti Tauragėje. Tik lapkričio 23 d. šis pareikalavo, kad batalionas apleistų Tauragę ir išeitų iš vokiečių zonos. Gavę įsakymą, bataliono kariai nesuprato ir nenorėjo suprasti, kodėl jie, laimėtojai, turi atsitraukti, tačiau įsakymas yra įsakymas, „viršininkai žino, ką daro“. Batalionas 11 val. pasitraukė Eržvilko link. To meto kareivių nuotaikas A. Biveinis aprašė taip: „Francūzų generolas savo kailį saugodamas – vokiečiams geras… Neatkeršijus už visas mums padarytas skriaudas ir nepaliuosavus net suimtų nekaltų žmonių iš jų belaisvės, – kas mums prancūzų generolas – anglas delegatas. Visi jie eina išvien kaip velniai ir visus mušti, vyti kaip judošius iš kur atėjo,– kalbėjosi kareiviai žygyje atsitraukdami iš Tauragės“.

1919 m. gruodžio 26 d. pulkui perduotas papildomai saugoti baras nuo Sartininkų iki Nemuno, todėl vienam jo batalionui įsakyta vykti į Tauragę, o kitam – likti Jurbarke. Į Tauragę išvyko 1-asis batalionas, kurio vadu buvo paskirtas vyr. ltn. Vladas Statkevičius (nemaišyti su garsiu Šilalės kraštotyrininku). Batalionui įsakyta saugoti barą nuo Sartininkų iki Sakalinės. Dalinys į naują dislokacijos vietą išvyko gruodžio 27 d. Žygiuojant nuo jo atsiskyrusi 3-ioji kuopa užėmė barą nuo Sakalinės iki Požerūnų. Kitą dieną likusios 2 kuopos atvyko į Tauragę ir apsistojo dvare, nes kitur nebebuvo vietos.

Anot archyvinius šaltinius tyrusio G. Surgailio, pulkas turėjo mažai rogių, o per sniegą pakrautų vežimų arkliai nepatraukdavo, todėl, visą gurguolės turtą perkėlus į roges, dar reikėjo pervežti ir vežimus. Lauko virtuves pastačius ant rogių, pasitaikė, kad nuo kūrenamos ugnies jos užsidegdavo ir kariai likdavo be pietų ar vakarienės. Naujieji metai sutikti šventiškai Jurbarke, kur buvo bataliono branduolys, tačiau ir Tauragės dvare surengtas vakarėlis. Tuo metu sieną saugoję budintys 1-ojo bataliono kariai gerokai išsigando, kai už sienos Klaipėdos krašte, sutikdami Naujuosius metus, vokiečiai ėmė šaudyti iš šautuvų, sprogdinti granatas, leisti raketas. Supratę, kad tai šventiniai šūviai, kai kurie pulko kareiviai, nors viršininkai ir visaip stengėsi neleisti to daryti, irgi prisidėjo prie bendro šaudančiųjų būrio.

Sausio 2 d. vokiečiai, esantys Lauksargiuose, pakvietė atvykti kurį nors pulko karininką pasitarti dėl prancūzų misijos pervažiavimo per sieną (tada Klaipėdos kraštas vis dar priklausė Vokietijai). Buvo pasiųstas ltn. Juozas Maurukas. Jis su vokiečiais sutarė, kad misiją iki sienos palydės vokiečių, o prie pat sienos perims pulko kareiviai. Misija atvažiavo sausio 3 d. 18 val. Prie sienos jos atstovai pareikalavo 7 vežimų ir 9 kareivių sargybos, nes vežėsi daug daiktų. Misija, palydėta į Tauragę, ten ir nakvojo.

Sausio 1 d. duomenimis pulke tarnavo 30 karininkų, gydytojas, 1239 kareiviai. Buvo jaučiamas didelis karininkų trūkumas. Todėl 1920 m. sausio 8–10 d. į pulką atsiųsti 13 leitenantų ir 2 puskarininkiai bei paskirti į kuopas jaunesniaisiais karininkais.

Prezidento Antano Smetonos 1920 m. sausio 9 d. įsakymu pulko šventės proga Septintajam pėstininkų pulkui buvo leista vadintis Septintuoju pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulku. Šia proga pulką pasveikino prezidentas ir vyriausiasis kariuomenės vadas Pranas Liatukas. Pulko šventės data įteisinta sausio 9 d., tai yra tą dieną, kai Kauno miesto ir apskrities komendantūroje buvo įkurta jos kuopa. Pirmąją pulko šventės dieną dalinys buvo išsklaidytas plačiame Jurbarko–Tauragės ruože, todėl joje dalyvavo tik Jurbarke dislokuotos 4-oji, 5-oji ir 6-oji kuopos. Visam pulkui šventė surengta tik 1920 m. liepos 1 d., atmenant Kauno bataliono įkūrimą prieš metus.

Sausio 9 d. pulkas slaptu krašto apsaugos ministro įsakymu dėl karinių junginių formavimo įtrauktas į I brigados sudėtį. 10 d. brigadas performavus į divizijas, pulkas tapo I pėstininkų divizijos dalimi. Tą dieną gautas brigados vado įsakymas Jurbarke esantiems pulko padaliniams vykti į Tauragę. Jie išvyko sekantį rytą. Buvo šalta, keliai užpustyti, tačiau per dieną kariai sugebėjo nužygiuoti 30 varstų ir sausio 12 d. 14 val. pasiekti Tauragę.

1923 m. prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pulkas kovo mėnesį perkeltas į kareivines Klaipėdos mieste. Deja, bet gražios šventės ir iš lėto vykstantis miesto lietuvėjimas nustelbė priešiškai nusiteikusių krašto gyventojų kėslus. Pulko vadas apie tai jau turėjo informacijos ir savo ruožtu informavo Vyriausiąjį štabą, kad vietos gyventojai ketina sukilti naktį iš rugpjūčio 4-osios į 5-ąją ir pirmiausia pulti Klaipėdos kareivines. Sužinojus apie sukilimo vadų susirinkimo vietą, rugpjūčio 2-osios naktį vienuolika jų buvo suimti su įkalčiais. Atlikus suimtųjų tardymą paaiškėjo, kad sukilimui organizuoti buvo sudarytas specialus komitetas. Jo žinioje buvo apie 400 vyrų. Komitetui vadovavo buvęs Vokietijos kariuomenės vyresnysis puskarininkis Friedrichas Blumenau. Sukilimo branduolį sudarė vietos sporto organizacijų ir „Kulturbundo“ nariai (Klaipėdos krašto vokiečių kultūros sąjunga). Klaipėdos kareivines planavo pulti naktį. Gali kilti klausimas, kodėl tai svarbu Tauragei?

Istorikas G. Surgailis knygoje rašo, kad Lietuvos karinei vadovybei ėmusis energingų priemonių ir policijai suėmus sukilimo vadus, užpuolimas neįvyko. Tačiau padėtis tebebuvo įtempta, todėl buvo nuspręsta į Klaipėdą, Šilutę ir Tauragę pasiųsti Trečiąjį pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulką ir Husarų pulko eskadroną, nes karinė vadovybė manė, kad naujas sukilimas gali įvykti rugpjūčio 23–25 d., prisidengus Tilžėje rengiama „Rytprūsių dienos“ švente, minint vokiečių pergalės prieš Rusijos armiją prie Tanenbergo 10-ąsias metines. Vykdydamas įsakymą, Trečiojo pėstininkų pulko štabas, 2-ojo kulkosvaidžių bataliono dvi kuopos ir vienas raitelių eskadronas Tauragę pasiekė rugpjūčio 14 d. Iš viso atvyko 28 karininkai, 3 karo valdininkai, 704 kareiviai, kartu atsigabeno ir 199 arklius. 21 d. į Tauragę Trečiojo pėstininkų pulko vado žinion atvyko šarvuotasis traukinys „Kęstutis“. Taigi, kariuomenės grupė Klaipėdos krašte buvo gerokai sustiprinta. Kai padėtis stabilizavosi, rugsėjo 27 d. Trečiojo pėstininkų pulko dalis, dislokuota Tauragėje, Husarų pulko 3-iasis eskadronas ir šarvuotasis traukinys buvo išsiųsti į Kauną.

„Butegeidininkai“ vyko malšinti ir garsiojo 1927 m. rugsėjo 9 d. Tauragės sukilimo, kuris turėjo išplisti visoje Lietuvoje ir nuversti A. Smetonos autoritarinį režimą. Tačiau apie tai jau ne kartą rašyta. Gal tik verta paminėti, kad Butegeidžio pulkas atvyko iš Klaipėdos, kur buvo dislokuotas. Lauksargių geležinkelio stotyje iš vagono iškeltas šarvuotasis automobilis „Pragaras“. Jo ekipažui įsakyta važiuoti Tauragės-Tilžės plentu, palaikant ryšį su pulko kariais. Kaip žinia, sukilimas, prasidėjęs tik Tauragėje ir jos apylinkėse tą pačią dieną buvo numalšintas.

Vėlesniais ramesniais metais planuota, kad Pagėgių apskrityje kilus neramumams karinėms operacijoms būtų vadovaujama iš centro Tauragės karo komendantūroje. 1932 m. liepos 23 d. raporte III pėstininkų divizijos vadui plk. Petras Genys pasiūlė į Tauragę perkelti kurį nors karinį dalinį ir taip padidinti Klaipėdos krašto saugumą. Savo siūlymą jis grindė dar ir tuo, kad tai yra ir vietos gyventojų nuomonė. Tačiau tuo metu Lietuvos karinė vadovybė, matyt, neketino nieko keisti, todėl vado siūlymai taip ir liko tik siūlymais. Visgi beveik po poros metų, 1934 m. įsakyta iki gegužės 5 d. Septintajam pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkui persikelti į Tauragę, bet tai jau kito pasakojimo dalis.

Tauragės krašto muziejus brandina mintį kompiuterinės grafikos varikliu, skirtu žaidimams kurti, atkurti straipsnio pradžioje aprašytą turgaus aikštės puolimą, varant lauk bermontininkus. Tuo pačiu ir turgaus aikštę supusių pastatų fasadus. Taip bent virtualybėje svarbus, bet pamirštas mūšis atgimtų ir vėl sugrįžtų į tauragiškių istorinę atmintį.

Darius Kiniulis

Straipsnis originaliai skelbtas „Tauragės kurjeryje“ Nr. 88 2024-11-26, p. 8-9

https://kurjeris.lt/pagrindine-tema-2/butegeidzio-pulkas-kova-del-nepriklausomybes-taurageje/