Barzduko išpopuliarėjimas

Tauragės muziejaus talismanu yra tapęs nykštukas barzdukas. Jį rasime stovintį ant pilies šulinio (autorius Kęstutis Plyskaitis), Archeologijos bokšte galite juo tapti įkišęs galvą į muliažą. Barzdukas taip pat animaciniame filmuke pasakoja apie skalvių istoriją Tauragės krašte. Naudojame reklaminius muziejaus knygų skirtukus, ant kurių užrašas: „Nykštukai barzdukai, suradę milžino dantį, iškart įkuria muziejų“ po edukacijos „Archeologija įdomiai“ vaikai gali gauti lipdukų su barzduko atvaizdu. Vos prieš keletą dienų muziejuje pastatytas suvenyrų aparatas, su kuriuo iš savo 5 ct monetos galite pasigaminti vieną iš keturių suvenyrų, taip pat ir su barzduko atvaizdu. Dar neseniai apie tokį beveik niekas nežinojo. Iš kur jis atsirado? 2009-2015 m. studijuojant archeologiją, teko nemažai gilintis apie mūsų krašte žmonių tikėtas gyvenant dievybes bei mitologines vietas. Nuo 2016 m. įstaiga perėjo daugybės pertvarkų laiką, buvo ieškoma naujo įvaizdžio, simbolio. Man užsiminus apie tokį barzduką, kolektyvui veikėjas patiko. Bet ypatingai legendą apie jį išvystė ir tarp lankytojų išplatino direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus, kaukų sinonimas. Lauksargiai – pasėlių bei javų, kaimą globojančios dievybės.

Trumpai apie skalvius

Save žemaičiais laikantiems krašto gyventojams gali būti ne taip aišku, kas tie skalviai. Tai nukariauta ir vėliau su lietuviais asimiliavusi gentis, gyvenusi dabartiniame pietiniame Tauragės r., Pagėgių sav., vakariniame Jurbarko r. ir Kaliningrado srities Ragainės (Neman) r., Gastų (Slavsk) r. bei Lazdynų (Krasnoznamensk) r. vakaruose. Į besiformuojančią lietuvių tautą įsilieję skalviai kontroliavo Nemuno žemupį iki pat XIII a. pab., kai čia pradėjo brautis prūsų gentis nukariavę kryžiuočiai. Skalviai pasižymėjo savitais papuošalais, apranga, vietovardžiais, padavimais, tačiau natūralu, kad turėjo daug panašumų su savo kaimynais nadruviais, žemaičiais, lamatiečiais. Istorija taip suklostė, kad skalvių gyventos žemės didžiąja dalimi pateko į vokiškai kalbančių atėjūnų valstybes: Prūsiją, o nuo XIX a. pab. – Vokietiją. Neatsitiktinai iki pat sovietų atėjimo Tilžės rytinis kvartalas vadinosi Tilžės Prūsais, o netoli Mikytų buvęs kaimas – Prūseliais. Šalia Tilžės pastatytas vis dar nenaudojamas naujas tiltas ir aplinkkelis Kaliningrado srityje praeina pro pat Vorpilio piliakalnį ir Paskalvių (Dubki) kaimą. Legendinis Rambynas – pats Skalvos centras.

Apie mitologiją rašę tyrėjai

Amžininkų, gyvenusių tada, kai pagoniškos tradicijos dar buvo plačiai praktikuojamos, užrašai yra aukso vertės. Kalbant apie vakarų baltus: prūsų gentis, kuršius, nadruvius bei skalvius, tikras lobis yra Mato Pretorijaus 18 knygų rinkinys „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, kurias autorius parengė XVII a. antroje pusėje. Aktualiausios 4, 5 ir 6 knygos, kuriose „užkonservuotos“ to meto vietinių baltų tradicijos ir tikėjimai, o skalviai ten minimi gan dažnai. Knygų autorius, istorikas, to meto standartais pasižymėjo nešališkumu ir kritiniu mąstymu, todėl jo knygos iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių atkuriant buvusias tradicijas. Nėra abejonės, kad XVII a. daug pagoniškų reliktų jau buvo nunykę, kadangi krikščionybė šiuose kraštuose jau karaliavo keturis šimtmečius. Nepaisant, to knygose randame daugybę įdomių papročių, kuriuos dvasininkija smerkė arba nesuprato. Nereiktų abejoti, kad to meto gan konservatyvūs valstiečiai iš kartos į kartą perduodavo šimtametes tradicijas. M. Pretorijaus knygose randame užrašus apie skalvių šventų ąžuolų, liepų, kriaušių garbinimą, tikėjimą nykštukais barzdukais, bezdukais ir kaukais, kurie visi yra po žeme gyvenantys dievukai. Tarp šių dienų archeologų mitologinių vietovių reikšmę savo darbais įrodo Vykintas Vaitkevičius. Ryškiausiai jo veiklą iliustruoja dvi knygos: „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ ir „Žemaitija“ bei vėlesnė knyga „Alkai“. Kitas mitologinius Nemuno žemupio, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Tvankstos (Sembos) teritorijos objektus tyręs yra lietuvininkas, Kanadoje po karo apsigyvenęs kalbininkas Vilius Pėteraitis.

Kitą svarbių šaltinių dalį sudaro vardynai: „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, „Vietovardžių žodynas“, „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“ ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomai. Naudojantis jais buvo rasti akivaizdžiai mitologinę reikšmę turintys vietovardžiai, nepaminėti kitų mokslininkų.

Dar vieną svarbią šaltinių dalį sudaro užrašyti padavimai. Svarbiausias iš leidinių yra: „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“, kraštiečio Jono Bickos ir Frico Tumoso sudarytas tarpukariu ir išleistas Lauksargiuose prieš pat Hitleriui okupuojant šį kraštą. Dėl savo saugumo, autoriai turėjo skubiai sunaikinti didžiąją dalį tiražo. Muziejuje saugomas originalas. Knygoje užrašyti padavimai daugiausia apie piliakalnius, bet kartais kalbama ir apie šventus akmenis, šventus medžius. Taip pat Skalvos padavimų rasime Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, Jono Balio rinkinyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“, Jono Remeikos „Kai dar amžina ugnis ruseno“.

Dykros

Ieškant informacijos, rasta gan nemažai ankstesnių tyrėjų nepastebėtų mitologinės kilmės vietovardžių, ypač pietų Skalvoje, kuri šiandien Lietuvai nepriklauso. Sudėjus visus objektus į lentelę bei sudarius žemėlapį, galime susidaryti bendrą paplitimo vaizdą. Jau pakanka duomenų teigti, kad Nemuno žemupio kultūrą (gyvavusią I-VI a.), o vėliau iš jos kilusius skalvius supo dykros. Dykrų – neapgyventų tarpgentinių teritorijų, kurios pelkėtos, miškingos ir sudievintos – teoriją iškėlė archeologas Valdemaras Šimėnas. Kartografuoti objektai tik paliudija, kad mitologinių objektų nemažai esama dykrų pakraščiuose.

Visgi paaiškėjo, kad didžiausia mitologinių objektų ir vietovardžių sankaupa yra Skalvos centre – aplink Rambyną ir į šiaurę nuo jo – Lauksargių apylinkėse. Išimtį sudaro į šiaurę nuo skalvių plytėjusios teritorijos – šiaurinis Tauragės rajonas. Plačios teritorijos buvo apleistos Nemuno žemupio kultūros, kuri čia retai išsibarsčiusi gyveno iki VI a. Dabartiniai archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad šią teritoriją iš šiaurės atkeliaujantys žemaičiai ėmė įsisavinti tik valstybės susidarymo laikais – XIII a. Tai buvo palanki terpė baltų dievybėms gyventi, todėl čia gausu ir mitologinių vietų, iš kurių išsiskiria į šiaurę nuo Žygaičių esantys miškai (kadaise girios) ir pelkės su tokiais pavadinimais kaip: Vaidilai, Alkos kapai su verdančiu upeliu, Šventgiris, Velniadaubė ir keletas legendomis apipintų akmenų su įspaudais. Matyt, vėlesni yra keli Saulės kalnai, esantys šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje. Pastarieji būdingi tik Žemaitijos regionui ir galėjo atsirasti tik kai žemaičiai pradėjo apgyventi Nemuno žemupio kultūros apleistas teritorijas.

Visomis kitomis kryptimis yra 15 – 30 km tiek archeologiškai tuščia, tiek ir mitologiškai skurdi terpė – tarpgentinės dykros. Į šiaurės vakarus Šilutės rajone esantis regionas – Lamata, anksčiau kai kurių mokslininkų priskirtas Skalvai, šiandieniniais archeologiniais duomenimis, yra atskirtas apie 30 km negyvenamos dykros. Tą patį liudija ir mitologiniai objektai, kurie minėtoje dykroje nėra išplitę. Šiame Skalvos pakraštyje išskirtini pavadinimai: Vydutaičiai, Velnežeris, Juodupė. Į rytus nuo tiriamo regiono egzistavusi Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra – aukštaičiai, taip pat atskirta 30 km dykros, kuri iš esmės yra iki šiol išlikusioje Karšuvos girioje ir joje esančioje didelėje Laukesos bei kitose, šiais laikais jau sumažėjusiose pelkėse. Be šios pelkės verta paminėti vardus: Šventoji upė, Alkelis, Aukakalnis. Plačiausia dykra skiria Skalvą iš pietvakarių, pietų ir pietryčių, kadangi čia yra daug labai žemų, užliejamų, pelkėtų vietų, netikusių gyventi. Už jų gyveno nadruviai ir sūduviai. Šioje plačioje dykroje mitologinių objektų itin mažai, tačiau jų mažiau ir dėl to, kad šis regionas ne taip domino XIX a. – XX a. pr. vokiečių mokslininkus, tarpukariu jau suvokietėjusi didžioji visuomenės dalis šiais dalykais nesidomėjo, o vėliau kraštas nebeteko senųjų gyventojų, kurie dar būtų ką nors papasakoję. Todėl daugiausia tenka kliautis tik buvusių kaimų pavadinimais ir upeliais. Dykra čia ne mažesnė kaip 30 – 40 km. Pavadinimai: Dundeliai, Stablaukis, Barzdai, Perkūnai, Velniabalis, Skaisgiriai, Kaukvietis, Vaidėnai.

Dievybės

Analizuodami sąraše esančių objektų pavadinimų kilmę, rasime keletą siejamų su Velniu. Tai tikriausiai jau krikščionybės laikų vardai, atsiradę XVI-XVII a., tačiau realu, kad tos vietovės dar anksčiau gyvenusiems žmonėms turėjo mitologinę prasmę ir nebūtinai reiškė neigiamą vietą, kurios reikėtų vengti. Keletas pavadinimų byloja apie alkus – vietas, kur buvo deginama šventa ugnis ir aukojama. Vietovardžiai patvirtina, kad regione tikrai garbintos šios dievybės: Perkūnas, Velinas, Vydutis, Laima, barzdukai/bezdukai, kaukai (panašūs į barzdukus), lauksargiai, laumės, gyvūnų dievybės. Žvelgiant į žemėlapį, tikėtina, jog kai kurie vietovardžiai gali būti senesni nei vėlyvieji IX – XIII a., kai skalvių gentis jau buvo glaudžiai susispaudusi Nemuno krantuose ir Jūros žemupyje. Jų protėviai – Nemuno žemupio kultūros žmonės gyveno daug plačiau išsibarstę. Kai kurie mitologiniai objektai yra būtent ten, kur baigėsi šios kultūros teritorija.

Mitologinio paveldo turime, tik reikia sugalvoti, kaip jį pritaikyti turizmo sektoriuje.

Darius KINIULIS

Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

Mitologinės vietos Skalvoje ir dykrose 30 km spinduliu
Eil. nr.	Pavadinimas	Vieta	Ypatybės	Artimiausi archeologiniai objektai
	Akmuo milžinas	Tamošaičiai (Mažonų sen.)	Neišlikęs. Trys duobutės primena pėdos įspaudą.	Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Akmuo su velnio pėdomis	Balskai (Mažonų sen.)	Neišliko. Pailgos duobutės priminė pėdas. Duobutės kitos spalvos nei akmuo.	Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Akmuo vestuvių vežimas	Šereiklaukis (Vilkyškių sen.)	Buvo senovės gyvenvietės teritorijoje. Keli padavimai, vienas apie šventą ugnį.	Šereiklaukio kompl.
	Alkas	Saurkampiai (Mažonų sen.)	Minimas XVI a. dokumente.	Šaukėnų kap., Matiškių piliak.
	Alkelis	Mantviliai (Jurbarkų sen.)	Miškas.	Smalininkų kap.
	Alkos kapai	Kamščiai (Pajūrio sen.)	Už 300 m į pietus – gydantis upelis. Žr. Virduliukas.	Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Alkupis	Pabambiai (Skaudvilės sen.)	Šalia galėjo būti alkas.	Juškaičių piliak., Vėluikių kap.
	Aukaimis	Batakiai (Batakių sen.)	Kaimas ir galinga pilis. Minimas dar kryžiuočių. Galbūt mitologizuotas jau žemaičių.	Batakių piliak., gyvenv.
	Aukakalnis	Užbaliai (Smalininkų sen.)	–	Smalininkų kap.
	Barzdai	Ragainės (Neman) r.	Išnykęs kaimas. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.	Kraupiško, Žąsupėnų kap. ir piliak.
	Barzupė	Vilkyškių sen.	Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.	Barzūnų, Oplankio kap., Gilandžių piliak., gyvenv.
	Barzūnai	Vilkyškių sen.	Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.	Barzūnų, Opankio kap., Gilandžių pil., gyvenv.
	Bitė	Lumpėnų sen.	Bitė simbolizuoja greitą judėjimą ir atsinaujinimą.	Bitėnų, Rambyno, Paskalvių kap.
	Buveinė	Lapynai (Tauragės sen.)	Akmuo pelkės viduryje. Dabar be leidimo perkeltas į Dauglaukį, vaikų išpieštas.	Dauglaukio kap., gyvenv., šventvietė.
	Dauglaukis	Tauragės sen.	Tyrė A. Malonaitis. Švenvietėje rasta daug puodų šukių, stulpavietės, laužavietės, erdvinio orientavimosi vieta.	Dauglaukio kap., gyvenv., šventvietė.
	Dundeliai	Lazdynų (Krasnoznamensk) r.	Dabar Krajnee.	Vėderaitiškių kap.
	Gilandžiai	Vilkyškių sen.	Padavimas apie karalaitę Gilandą. Šalia – Gilandėlės upelis, Gilandviršių kaimas.	Barzūnų kap., Oplankio kap., Gilandžių piliak., gyvenv.
	Juodupė	Pagėgių sav.	Sąsaja su požemio pasauliu, velniu.	Gudų kap.
	Kalėnai	Lauksargių sen.	Senolių kilmės aiškinimas: kalėnai – tai kaliniai, kuriuos potvynio vanduo, pakilus Jūros upei, atskirdavo nuo pasaulio.	Greižėnų kompleksas
	Kaukaras	Eisuliai, Ragainės (Neman) r.	Eisulių piliakalnis. Kaukaru įvardija E. Hollack. Vieni mokslininkai mano, kad kaukaras – kalno dievybė, kiti – kauko sinonimas.	Eisulių piliak., Ragainės piliak. ir kap., Šereiklaukio kompl.
	Kaukėnai	Jasnoje, Gastų (Slavsk) r.	Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas.	Linkūnų kap.
	Kaukvietis	Ragainės (Neman) r.	Neišlikęs. Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas.	Bendiklaukio, Jurgaičių kap.
	Kreivė	Pagėgių sen.	Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo.	Kreivėnų kap. ir piliak.
	Kreivėnai	Lauksargių sen.	Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo.	Kreivėnų kap. ir piliak.
	Laukesos pelkės	Gaurės sen.	Velnių namai.	Smalininkų kap.
	Lauksargiai	Lauksargių sen.	Pavadinimo kilmė nuo pasėlių bei javų dievybės. Pirmas paminėjo M. Mažvydas.	Kreivėnų kap.
	Laumių kalnas	Mažrimaičiai (Vilkyškių sen.)	Padavimas apie Laimą, palikusią Rambyną.	Greižėnų, Oplankio kompleksai
	Laimos liepa	Lumpėnų sen.	Buvo Rambyno papėdėj garbinama, turėjo virš 600 m. Užrašė E. Gizevijus.	Rambyno, Bitėnų kap.
	Merguva	Lumpėnų sen.	Vandens deivės, reikalauja aukų.	Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas.
	Opstainys	Vilkyškių sen.	Legenda apie karalaitę Selmytę.	Opstainių kap., piliak., dvi gyvenv.
	Ožkalnis	Gudai (Pagėgių sen.)	Legenda apie kryžiuotį. Vietovardis gali būti vėlyvas.	Gudų kap.
	Ožnugariai	Batakių sen.	Šalia – Velniaintakis.	Batakių piliak.
	Paskalviai	Paskalvių (Dubki) k.	Žinoma bent 10 padavimų.	Paskalvių kap.
	Pekla	Mockaičiai (Skaudvilės sen.)	Pekla – pragaras.	Vėluikių kap.
	Perkūnai	Ragainės (Neman) r.	Neišlikęs kaimas.	Kraupiško kap.
	Perkūngirė	Bernotiškė (Gaurės sen.)	Dar žinoma kaip Vilkduobė.	Gaurės kap.
	Perkūnupis	Tauragės sen.	Netoli dviejų Ližių kapinynų.	Ližių kap.
	Piktupė	Piktupėnai (Pagėgių sen.)	„Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą.	Vidgirių kap.
	Piktupis	Rūgaliai (Tauragės sen.)	„Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą.	Vidgirių kap.
	Puželiai	Skaudvilės sen.	Gydomasis šaltinis, 6 m apimties ąžuolas.	Vėluikių kap.
	Ragainė/Raganita	Ragainės (Neman) r.	Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu. Arba nuo žodžio „rangytis“.	Ragainės kap. ir piliak.
	Ragingė	Gastų (Slavsk) r.	Upė ir kaimas. Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu.	Linkūnų kap.
	Rambynas	Lumpėnų sen.	Liko tik šlaitas. 1811 m. suskaldytas šventas akmuo. Apipintas gausiais padavimais. Iki šiol beveik be pertraukų žmonės atlieka apeigas, laiko šventu. Skalvių religinis centras ir vienas svarbesnių baltų pasaulyje.	Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas
	Rambynkalnis	Kuisiai (Tauragės sen.)	Natūrali kalva, rastas akmeninis kirvelis.	Dauglaukio kap.
	Romės laukas	Vaitimėnai (Mažonų sen.)	Žr. Stabinė/Stabgirė	Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Siuvantis akmuo	Ragainės (Neman) r.	Suakmenėjęs siuvantis žmogus.	Paskalvių kap., piliak.
	Skaisgiriai	Bolšakovo, Gastų (Slavsk) r.	Miestelis ir miškas.	Granzberg kap.
	Skalvė	Ragainės (Neman) r.	Paskalvių piliakalnis. Padavimas apie milžinus.	Paskalvių kap., piliak.
	Skensgailinė	Žygaičių sen.	Miško pieva.	Aukštupių kap. ir piliak.
	Stabinė/Stabgirė	Vaitimėnai (Mažonų sen.)	Daug akmenų. Vienas jų – velnio stalas, iškaltas pusmėnulis. Šalia – Romės laukas. Tyrė V. Urbanavičius, rado tik angliukų. Šalia esančiame Pūtvės kaime kai kurie lokalizuoja Pūtvės pilį.	Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Stablaukis	Prioziornojė, Įsruties (Černiachovsk) r.	–	Granzberg kap.
	Šventgiris	Dirvėnai (Žygaičių sen.)	Ąžuolus iškirto vokiečiai per Pirmą pasaulinį karą.	Lylavėnų kap.
	Šventkalnis	Gilandviršiai (Lauksargių sen.)	Padavimas sako, kad pagonys tikėjo čia dievus gyvenant, aukodavo. Dar tarpukariu bijodavo naktį eiti.	Greižėnų, Aukštvilkių kap.
	Šventkalnis (2)	Barzūnai (Vilkyškių sen.)	Vartūliškių piliakalnio kitas vardas.	Greižėnų, Aukštvilkių kap.
	Šventoji	Smalininkų sen.	Minima dar kryžiuočių.	Smalininkų kap.
	Vaidėnai	Vetrov, Ragainės (Neman) r.	–	Paskalvių kap. ir piliak., Ragainės kap. ir piliak., Bendiklaukio kap.
	Vaidilai	Žygaičių sen.	Žr. Šventgiris.	Lylavėnų kap.
	Vartuliškiai	Vilkyškių sen.	Legenda apie kalvį. Minimi požemių nykštukai.	Greižėnų, Aukštvilkių kap.
	Velnežeris	Ragainės (Neman) r.	Ragainės prieigose. Mini Martynas Purvinas.	Ragainės piliak., kap., gyvenv.
	Velnežeris	Plaušvariai (Pagėgių sav.)	–	Pagėgių kap.
	Velniabalis	Lazdynų (Krasnoznamensk) r.	Neišlikęs kaimas.	Kraupiško, Žąsupėnų kap.
	Velniadaubė	Pagramantis (Mažonų sen.)	Vaidenosi žiburiniai, žmonės gaudė užkeiktą gaidį.	Naujininkų piliak.
	Velniaintakis	Ožnugariai (Batakių sen.)	Žr. Ožnugariai.	Batakių piliak.
	Vilka	Natkiškių sen.	Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste.	Aukštvilkių, Gudų, Kreivėnų kap.
	Vilkalnis	Pabambiai (Skaudvilės sen.)	Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste.	Vėluikių kap.
	Virduliukas	Kamščiai (Pajūrio sen.)	Gydantis upelis. Už 300 m. į rytus – Alkos kapai.	Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
	Vorpilis	Tilžė (Sovetsk)	Vor-pilis = sena pilis. Žinoma ne mažiau 18 padavimų.	Balgardžio, trys Tilžės kapinynai
	Vydutaičiai	Pagėgių sen.	Vydutis – šventos vietos globėjas.	Kreivėnų kap. ir piliak.