1991 m. sausio 16 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Laisvės gynėjai, žuvę sausio 13-osios naktį po tankų vikšrais ir nuo šautinių žaizdų. Niekada nepamirškime jų vardų!
23 metų Loreta Asanavičiūtė,
22 metų Virginijus Druskis,
17 metų Darius Gerbutavičius,
22 metų Rolandas Jankauskas,
24 metų Rimantas Juknevičius,
38 metų Alvydas Kanapinskas,
52 metų Algimantas Petras Kavoliukas,
24 metų Vidas Maciulevičius,
28 metų Titas Masiulis,
35 metų Alvydas Matulka,
53 metų Apolinaras Juozas Povilaitis,
17 metų Ignas Šimulionis,
47 metų Vytautas Vaitkus,
49 metų Vytautas Koncevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebesugebėjo sustabdyti Lietuvos politinių sprendimų, tačiau siekė juos palaužti grasinimais, karinės galios demonstravimu ir smurtu.
1991 m. sausį Lietuvos žmonių ryžtas apsaugoti savo laisvę buvo išbandytas Sovietų Sąjungos karinės agresijos. Tūkstančiai beginklių gyventojų stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų strategiškai svarbiose vietose, gindami savo valstybę. Svarbiausias tų dienų laimėjimas – žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje ir sprendimas taikiu pilietiniu pasipriešinimu išsaugoti valstybės nepriklausomybę.
Būsimos agresijos įžanga, formuojant karinę ir politinę įtampą
Iš karto po 1990 m. Kovo 11-osios Akto paskelbimo pradėtos dėti pastangos susigrąžinti atsiskyrusią Lietuvą. SSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas A. Lukjanovas, pareiškė: „Pakraščiai siūbuoja šalies laivą. Jeigu per pusę metų nestabilizuosime situacijos, įvesime karinę padėtį, nors ir Michailas Sergejevičius ir to nelabai to nori.“ O SSSR gynybos ministro D. Jazovo darbo kalendoriuje jau 1990 m. kovo 23 d. puslapyje įrašyta: „/…/ nusimato/?! Būti pasiruošusiems užimti televizijos centrą. /…/ ne Burokevičius, o Sakalauskas. Burokevičius padės“. Tos pačios dienos telegramoje SSSR ginkluotojų pajėgų generalinio štabo vadas armijos generolas M. Moisejevas išsiuntinėja visoms ginkluotoms pajėgoms šifruotą telegramą, kurioje apibūdinama padėtis ir pranešama, kad Gynybos ministerija sukūrė operatyvinę grupę įvykiams Pabaltyje sekti. Dar viena įdomi detalė, panašiu metu į Lietuvą atvyko SSSR valstybinio televizijos ir radijo pirmininko pavaduotojai A. S. Plevaka ir M. S. Suchovas, kuriuos ypatingai sudomino Valstybinio televizijos ir radijo komiteto tvora. „Apžiūra svečiai iš esmės liko patenkinti, bet pareiškė nuogąstavimą, kas atsitiktų su respublikine televizija, „jeigu per gana nepatikimą tvorą perliptų koks nors maniakas ir patekęs į televizijos centrą sugadintų brangią aparatūra“. O jau po devynių mėnesių per televizijos centro tvorą prie apsaugos veržėsi ne kažkoks maniakas, o Pskovo desantininkų žvalgybinė kuopa…
Tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę iškart imtasi priemonių ir represinių metodų situacijai suvaldyti: SSRS didina Lietuvoje dislokuotos kariuomenės pajėgas, pradedamas prievartinis Lietuvos jaunuolių šaukimas į SSRS kariuomenę, gatvėse įvedamas reguliarus tankų ir šarvuočių patruliavimas, stiprinamas ekonominis ir psichologinis spaudimas ir t.t.
Sausio mėnesio įvykių rekonstrukcija
1991 m. sausio 13-oji tapo beveik metus planuotų SSRS valdžios ir represinių institucijų veiksmų kulminacija – paskutiniu bandymu įbauginti Lietuvos visuomenę ir ginkluotu būdu perimti valdžią. Siekiant aiškiau atskleisti šių įvykių eigą, pateikiama sausio mėnesio įvykių chronologija, atskleidžianti, kaip kryptingai buvo vykdoma agresija ir kokių pasipriešinimo veiksmų ėmėsi Lietuva.
Sausio 2 d. (trečiadienis)
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis dviejų dienų vizito metu Norvegijoje susitarė dėl abipusių informacijos ir prekybos atstovybių atidarymo Vilniuje ir Osle, o pakeliui Taline susitiko su Estijos parlamento vadovu Arnoldu Rüüteliu.
SSRS vidaus reikalų ministerijos kariuomenė Vilniuje jėga perėmė Lietuvos komunistų partijos archyvą, iš pastato išstūmusi Lietuvos policiją ir neįleidusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro.
Sausio 3 d. (ketvirtadienis)
Lietuvos Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė telegrama informavo SSRS Ministrų Tarybą, kad Lietuva dar nėra gavusi lėšų SSRS įstaigoms Lietuvoje išlaikyti ir pensijoms mokėti. SSRS nepripažino Lietuvos nepriklausomybės ir formaliai laikėsi atsakinga už SSRS institucijų bei pensijų finansavimą. Tačiau lėšų „įšaldymas“ tapo politinio ir ekonominio spaudimo priemone.
Lietuvoje pradėta normuoti maisto produktus. Prie Vyriausybės rūmų įvyko Lietuvos laisvės lygos surengtas nesankcionuotas mitingas. Buvo protestuojama prieš kainų padidinimą ir reikalaujama, kad Vyriausybė atsistatydintų.
Sausio 4 d. (penktadienis)
SSSR gynybos ministro įsakymu į Baltijos respublikas bus įvesta keletas divizijų. (Diviziją sudaro apie 10 tūkst. karių.)
Maskvoje, E. Bičkauskas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatinis atstovas Rusijoje pareiškė, kad Lietuva su Maskva tikrai nepasirašys Respublikos ekonominio savarankiškumo sutarties.
Sausio 7 d. (pirmadienis)
Į visas tris Baltijos valstybes siunčiami SSRS kariniai pastiprinimai.
Į Lietuvą atvyksta specialiosios paskirties desantininkų daliniai, jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietinę armiją.
Lietuvos vadovai ragina jaunuolius nepaklusti šaukimams į Sovietų Sąjungos armiją.
Lazdijų muitinėje KGB darbuotojai ir sovietų pasieniečiai sulaikė visą (18 milijonų) užsienyje išspausdintą ir į Lietuvą siunčiamą pašto ženklų siuntą.
Sausio 8 d. (antradienis)
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis atviru laišku paragino pasaulio demokratinių valstybių vadovus, užmezgant diplomatinius santykius su teisėtai išrinkta Lietuvos Vyriausybe, padėti užkirsti kelią naujai agresijai.
Daugiau nei 100 tankų ir šarvuočių pasirodo Vilniaus gatvėse.
Prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ bando šturmuoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Minia daužo langus, veržiasi į vidų. Parlamento gynėjai gaisriniais švirkštais išstumia užpuolikus.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas per radiją kviečia žmones atvykti ginti valstybės.
Vakare atsistatydina Vyriausybė.
Sausio 9 d. (trečiadienis)
Iš pat ryto Vilniuje SSRS kariniai sraigtasparniai mėtė atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė veda respublikos gyventojus į pražūtį.
Vilniaus oro uoste nusileido pirmasis SSRS armijos lėktuvas, atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir kitų aukštų sovietinės armijos kariškių. Po poros valandų kitu reisu iš Maskvos atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.
Prie Aukščiausiosios Tarybos susirinko jedinstvininkai ir sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai, pradėti streikai reikalaujant įvesti SSRS prezidento valdymą. Tuo pat metu kitoje aikštės pusėje tūkstančiai gyventojų taikiai demonstravo palaikymą Lietuvai, skanduodami „Lietuva“ ir dainuodami lietuviškas dainas.
Naktį SSRS armijos šarvuočiai blokavo Vilniaus miesto tiltus.
Žmonės pradeda nuolatinį budėjimą prie Parlamento, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, LRT pastato.
Kuriamos gyvosios barikados, kūrenami laužai.
Sausio 10 d. (ketvirtadienis)
M. Gorbačiovas pateikia ultimatumą atkurti SSRS konstitucijos galiojimą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ultimatumą atmeta.
Vilniuje, kariniame Šiaurės miestelyje įrengtas kosminio ryšio su Maskva punktas.
Sudarytas sąrašas, kuriame nurodyta, kokių Lietuvos miestų ar rajonų žmonės budės prie Parlamento.
Sausio 11 d. (penktadienis)
Prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Žmonės tampa gyvąja barikada.
SSRS kariuomenė pradeda strateginių objektų užėmimą Vilniuje, Kaune, Alytuje. Prie užgrobtų Spaudos rūmų pirmą kartą praliejamas kraujas.
Bandoma užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją.
Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams.
Sausio 12 d. (šeštadienis)
Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos saugo Televizijos bokštą, LRT pastatą, Parlamentą.
SSRS ginkluotosios pajėgos, KGB struktūros ir joms lojalūs vietiniai kolaborantai vykdė koordinuotą puolimą prieš Lietuvos Respublikos vidaus saugumo, pasienio, informacijos ir gynybos institucijas.
Lygiagrečiai vyko informacinis ir psichologinis karas: skleidžiami pareiškimai apie tariamą valdžios negebėjimą valdyti situacijos, aktyvintas vadinamasis „nacionalinio gelbėjimo komitetas“, telktos „darbininkų draugovės“.
Išleidžiamas pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė trylikos leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas – ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“
Anot liudininkų, sausio 12-osios vakare įtampa Vilniuje atrodė slūgstanti, tačiau situacija staiga pasikeitė po vidurnakčio.
Pilietinė pergalė prieš karinę jėgą.
Sausio 13-osios kruvinoji naktis (sekmadienis)
Po vidurnakčio, apie 1 valandą, sovietų kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai, panaudodami šaunamuosius ginklus, Vilniuje šturmavo televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Šios kruvinosios akcijos metu žuvo 13 civilių gyventojų, apie 1000 buvo sužeisti.
Televizijos bokštas
Iš Šiaurės miestelio pajudėjo 16 SSRS tankų ir šarvuočių kolonos link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato.
Prie bokšto susitelkė keli tūkstančiai gynėjų, nešini Lietuvos vėliavomis. Beginkliai žmonės stojo prieš tankus, užtvėrė kelią pirmajam tankui, apsupdami jį glaudžiu ratu.
Smurtas prieš beginklius civilius prie Televizijos bokšto truko iki 4 val. ryto: tankai važiavo į žmonių minią, šaudė pabūklais ir automatais, sprogdino sprogstamuosius paketus, traiškė civilinį transportą.
Išaušus rytui, Televizijos bokštas buvo užimtas ir apsuptas sovietų karinės technikos. Nepaisant to, žmonės nesiskirstė – grįžo prie bokšto su radijo imtuvais, klausėsi Laisvės radijo laidų rusų kalba. Gyventojai bandė kalbėtis su kareiviais, apeliuodami į jų sąžinę. Prie bokšto atsirado pirmosios atminimo vietos: gėlės, žvakės, užrašai žuvusiems Lietuvos gynėjams.
LRT pastatas
1991 m. sausio 13-osios naktį visa Lietuva tiesiogiai per televiziją ir radiją stebėjo SSRS kariškių vykdomą Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimą.
Prie LRT pastato, kaip ir prie Televizijos bokšto, budi beginkliai žmonės.
1.53 val. televizijos žurnalistė Eglė Bučelytė tiesioginiame eteryje pranešė apie prasidėjusį puolimą ir paragino Aukščiausiosios Tarybos deputatus skubiai grįžti į parlamentą. Lietuvos radijo transliacija nutraukta pirmoji, iki paskutinės akimirkos kalbėjo diktorė Bernadeta Lukošiūtė. 2.09 val. nutraukta Lietuvos televizijos transliacija iš Vilniaus.
SSRS kariškiai jėga užėmė pastatą, nutraukė transliacijas, išvarė darbuotojus, užsienio žurnalistams buvo atimtos ir sunaikintos kameros, panaudotas smurtas prieš juos.
Transliacijos buvo tęsiamos iš Kauno (Sitkūnų), todėl informacija apie agresiją pasiekė pasaulį.
Parlamentas
Sovietų šarvuočiai pasirodė parlamento prieigose ir demonstravo karinę jėgą, tačiau pastato nepuolė. Nepriklausomybės aikštėje žmonės skandavo „Lietuva“.
Parlamentas nebuvo užimtas. Viduje visą naktį dirbo Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė, priimti sprendimai dėl gynybos, valstybės teisėtumo išsaugojimo ir atstovavimo užsienyje.
4.15 val. Lietuvos Respublikos Vyriausybės informacijos tarnyba pranešė, kad Vyriausybė nenutraukia savo veiklos aktyvios SSRS armijos okupacijos sąlygomis.
Sausio 13-osios diena po kruvinųjų įvykių (sekmadienis)
Pradedamos statyti barikados aplink parlamento rūmus. Siekdami apsaugoti pastatą nuo tankų ir desantininkų puolimo, gynėjai jį apjuosė maždaug 2,5 metrų aukščio statybinės armatūros vielomis. Buvo įrengtos užkardos iš pamatų blokų, gelžbetoninių perdengimo plokščių, inžinerinių tinklų kolektorių sekcijų iš šalimais esančios statybvietės. Į Nepriklausomybės aikštę įsiliejančios gatvės taip pat buvo užtvertos statybiniais blokais ir stambiais akmenimis. Aplink parlamento rūmus buvo iškasti prieštankiniai grioviai. Ant fasadinės rūmų pusės armatūros smaigalių daugelis žmonių suvėrė iš sovietų valdžios gautus garbės raštus, karinius bilietus, šaukimus į sovietų kariuomenę, sovietinius pasus, prikalė gautus sovietinius medalius ir ordinus.
Parlamento šturmas neįvyksta.
Aukščiausioji Taryba sausio 13, 14 ir 15 d. paskelbia gedulo dienomis.
11 val. du šarvuočiai, važinėdami po miestą, per garsiakalbius pranešinėjo, kad nuo sausio 13 d. Vilniuje įvesta komendanto valanda – ji prasideda 22 val. ir tęsiasi iki 6 val. 30 min.
21.15 val. Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pranešė, kad su kariškiais pavyko susitarti ir jie pažadėjo, kad ateinančią naktį nebus jokių karinių akcijų.
Sausio 14 d. (pirmadienis)
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis telefonu išreiškė protestą SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui dėl neteisėtų veiksmų Vilniuje.
Anksti ryte SSRS kariškiai ir kolaborantai informacinėmis bei jėgos priemonėmis perėmė žiniasklaidos kontrolę, nutildė vietinį veikusį Vilniaus radiją ir trukdė užsienio žurnalistų darbui.
Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų neteisėtų veiksmų ir kreipėsi į sovietų karius, perspėdama dėl nusikaltimų prieš žmoniškumą.
Žuvusieji Sausio 13-osios gynėjai pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose.
Sausio 15 d. (antradienis)
Vilniuje vyksta derybos su SSRS Federacinės tarybos delegacija ir karinių pajėgų vadovybe. Susitariama, kad komendanto valanda Vilniuje bus atšaukta, nors grėsmė išlieka.
Lietuva stiprina tarptautinius ryšius: į Vilnių atvyksta Moldovos, Gruzijos, Baltarusijos delegacijos, reiškiančios solidarumą. Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas paskelbia apie pasirengimą sudaryti emigracinę Vyriausybę, jei teisėta valdžia būtų nuversta jėga ir išvyksta į Londoną.
Įvykius tiria SSRS liaudies deputatai, dalis jų viešai pripažįsta Maskvoje skleidžiamos informacijos melagingumą. Tuo pat metu fiksuojami nauji SSRS kariuomenės smurto atvejai – Grigiškėse šarvuotis sutraiško civilinį automobilį, ribojamas Lietuvos pareigūnų darbas.
Sausio 16 d. (trečiadienis)
Į sausio tryliktosios aukų laidotuves Vilniaus Antakalnio kapinėse, susirenka apie pusę milijono žmonių.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“ – ar jie pritaria naujos rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
Ant parlamento stogo sumontuotas televizijos siųstuvas. Savo laidas atgaivino nepriklausomos Lietuvos televizija.
Iš SSRS armijos užgrobtų ir nusiaubtų Lietuvos RTV rūmų savo laidas pradėjo kolaborantų televizija (visuomenės praminta „Kaspervizija“), vadovaujama Edmundo Kasperavičiaus.
Į Vilnių atvyko Rusijos Federacijos delegacija, vadovaujama Genadijaus Burbulio.
Sausio 17 d. (ketvirtadienis)
Į Vilnių atvyko SSRS prezidento atstovas Georgijus Tarazevičius. Jis susitiko su Vytautu Landsbergiu, dieną kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos posėdyje.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą.
Vilniaus karininkų namuose įvyko SSRS ir LKP (KPSS) atstovų spaudos konferencija. Jos dalyviai pateikė savas absurdiškas kruvinųjų sausio įvykių versijas. Juozas Jermalavičius griežtai atsisakė žurnalistams pasakyti paslaptingojo „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ narių pavardes ir įvardinti vadovą. Konferencijoje dalyvavo SSRS gynybos ministerijos atstovas J. Naumanas, paskelbė, kad pranešimai apie žuvusius civilius gyventojus yra „grynas melas ir provokacija“ ir kad kareiviai neturėjo kovinių šovinių.
Vilniuje Aukščiausiosios Tarybos rūmuose pasirodė SSRS karininkas Vladimiras Tarchanovas perskaitė per Lietuvos radiją kreipimąsi į SSRS karininkus ir kareivius, raginantį nekovoti su taikiais gyventojais. Rusijos masinės informacijos priemonės skelbė, kad tokio kariškio Vilniuje nėra ir viską išsigalvojo Lietuvos propagandos falsifikatoriai.
Vilniuje tęsėsi intensyvus SSRS karinis ir informacinis spaudimas. Mieste sustiprintas kariškių patruliavimas, sulaikomi civiliai, pagrobti 11 jaunuolių, fiksuoti smurto atvejai ir kituose Lietuvos regionuose.
Lietuva sulaukė plataus tarptautinio palaikymo: į Vilnių atvyko Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Belgijos parlamentarai, humanitarinę pagalbą teikė tarptautinės organizacijos.
Lietuvos parlamentas tapo laisvės ir demokratijos simboliu Europoje.
Sausio 18 d. (penktadienis)
Lietuvos Respublikos Vyriausybė išplatino pareiškimą „Dėl melo apie Lietuvą, skleidžiamo per SSRS masinės informacijos priemones“.
Lietuvos Vyriausybė pasmerkė per SSRS žiniasklaidą skleidžiamą melą apie šalį, o Premjeras Gediminas Vagnorius reikalavo iš SSRS nutraukti neteisėtus ginkluotosios jėgos veiksmus, grąžinti užimtus pastatus ir nubausti kaltuosius.
Nepaisant SSRS teiginių, Vilniuje vis tiek buvo vykdoma veikė faktinė komendanto valanda.
Lietuva toliau sulaukia tarptautinės pagalbos maistu ir medicininėmis priemonėmis
Sausio 20 d. (sekmadienis)
Lietuvą aplankė keli užsienio politikos atstovai: Islandijos užsienio reikalų ministras patvirtino Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimą, o Prancūzijos ir Čekijos–Slovakijos parlamentų nariai domėjosi Lietuvos padėtimi, santykiais su SSRS ir tarptautinio pripažinimo galimybėmis.
Lietuvos Respublikos rinkimų komisija priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos organizavimo tvarkos“ ir nurodė, kad ši apklausa įvyks 1991 m. vasario 9 d.
Lietuvos gyventojų apklausa -– plebiscitas – galutinis tautos apsisprendimas
1991 m. vasario 9 d.
Iš viso apklausoje dalyvavo 2 652738 Lietuvos piliečiai. Už teiginį, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika, pasisakė 2 028330 arba 90,47 % dalyvavusių apklausoje.
1991 m. vasario 11 d.
Remiantis visuotinės apklausos rezultatais Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“ ir deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje“.
Tekstą parengė Sandra Germanavičiūtė
Tekstas parengtas remiantis šiais šaltiniais:
Mes buvome ten… 1991 m. sausio 13-oji, t. I, Vilnius, 2011;
Pustobajevas M. Agresijos kronika, Vilnius, 2010;
„Sausio 13-oji: Kaip apgynėme Laisvę?“, Lietuvos Respublikos Seimas, prieiga per internetą (žiūrėta 2026 01 05);
„Įvykių kronika: 1991 m. sausio įvykiai Lietuvoje ir pasaulio reakcija“, Lietuvos Respublikos Seimas, prieiga per internetą (žiūrėta 2026 01 05).