Šiandien Prezidento g. 38 pastatą pažįstame kaip Tremties ir rezistencijos muziejų. Tačiau prieš 80 metų ši vieta buvo vadinama „Šubertine“ – čia veikė žiauri NKVD/MGB būstinė ir vidaus kalėjimas. Drėgni rūsiai, nuolatiniai kankinimai ir mirties baimė buvo partizanų bei civilių kasdienybė. 

Tačiau 1946 m. birželio 13-osios naktį čia įvyko neįtikėtinas istorinis lūžis. Net 23 kaliniai sugebėjo ištrūkti į laisvę! 

Meilės drama ar žmogiškumo proveržis?   

Šiemet sukanka 80 metų nuo šio išskirtinio pabėgimo, kuris iki šiol apgaubtas paslaptimis, liudijimais ir skirtingomis interpretacijomis. Oficialiuose dokumentuose pažymėta, kad kaliniai ištrūko iš kamerų, perbėgo į kalėjimo kiemą ir paspruko į laisvę. Vienas pabėgėlis buvo sulaikytas, tačiau dauguma pasiekė miesto pakraščius ir pasitraukė į miškus. Tai buvo daugiausia partizanai ir jų ryšininkai – žmonės, kuriems kalėjimas reiškė ne tik įkalinimą, bet ir realią grėsmę gyvybei. Tarp pabėgusiųjų buvo: Vaclovas Augustinavičius, Viktorija Augustinavičiūtė, J. Bakys, J. Bartkus, Antanas Bertulis, I. Butkus, V. Ignatavičius, J. Jonikas, A. Juškys, J. Mačiulis, J. Marozas, A. Mazuraitis, Juozas Nausėda, Jonas Nuobaras, V. Ragauskas, Juozas Račkauskas, broliai J., K. ir P. Ruibiai, V. Stepaitis, A. Šukolas, Pranas Trainys (kitur Pranciškus Trijonis).

Oficialiuose sovietiniuose dokumentuose buvo teigiama, kad pabėgimas įvyko dėl prižiūrėtojo Andrejaus Gorbačiovo išdavystės. Tačiau vėlesni prisiminimai ir liudijimai piešia kitokį vaizdą. Pasak vienos versijos, pabėgimą organizavo Kęstučio apygardos partizanų ryšininkai, o sargybinis A. Gorbačiovas buvo papirktas. Kita, daug žmogiškesnė versija teigia, kad pagrindinis vaidmuo teko pačiam prižiūrėtojui Andrejui Gorbačiovui, kuris jautė užuojautą ir simpatiją vienintelei tarp kalinių moteriai – Viktorijai Augustinavičiūtei. Būtent šiuo pasakojimu remiantis („Mįslingas pabėgimas arba akla meilė“, 2010-10-05, „Tėviškės žiburiai“ Nr.39) atkuriama dramatiška naktis: po žiaurių tardymų išsekę kaliniai iš atrakintų kamerų išbėgo į kiemą ir, pasinaudodami proga, peršoko tvorą, Viktorija Augustinavičiūtė buvo perkelta per aukštą tvorą savo brolio Vaclovo. Išsilaisvinusieji skubėjo per miesto daržus, kiemus, kol pasiekė pakraščius, o iš ten – miškus, kur jų laukė partizanų ryšininkai. Ši versija iškelia svarbų klausimą: galbūt net represinės sistemos viduje kartais atsirasdavo vietos žmogiškumui.

Vienintelė moteris tarp pabėgusiųjų Viktorija Augustinavičiūtė kalėjime buvo žiauriai kankinta, sumušta, išsekinta bado ir tardymų. Tą rytą ji sėdėjo basa ant šalto karcerio grindų, vos bepajėgdama judėti. Kai kaliniai pradėjo bėgti, kažkas sušuko, jog mergina tik trukdysianti ir tapsianti našta. Tačiau jos brolis Vaclovas atsisakė seserį palikti.

Po pabėgimo Viktorija, su broliu Vaclovu, glaudėsi Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Rolando būryje. Iki 1946 m. rudens su partizanais stovyklaudama padėjo jiems buityje: skalbė, tvarkė drabužius, gamino maistą. Vaclovas aktyviai partizanavo. Spalį legaliai gyvenanti jų sesuo Stasė Augustinavičiūtė sugebėjo Viktorijai ir Vaclovui gauti fiktyvius dokumentus, tačiau į legalų gyvenimą, nors ir trumpam, iki kito arešto, išėjo tik Viktorija. Stasė, į būrį atnešusi Vaclovo dokumentus, sužinojo apie brolio žūtį valant ginklą. Viktorija slapstėsi pas partizanus, gyveno su fiktyviais dokumentais Antaninos Mikšiūtės vardu, dirbo ūkiuose, padėjo buityje. Tačiau 1952 metų žiemą ją vėl surado MGB pareigūnai. Po antrojo arešto jos kelias nusidriekė į Sibiro lagerius.

Andrejus Gorbačiovas – išdavikas ar gelbėtojas? Vienas paslaptingiausių šios istorijos žmonių buvo kalėjimo prižiūrėtojas. Po pabėgimo jis taip pat pasitraukė pas partizanus. Tačiau netrukus buvo jų sušaudytas – pasklidus gandams, kad jis esąs MGB infiltruotas agentas. Manoma, jog tokią legendą sąmoningai paskleidė pats sovietų saugumas.

Iki šiol lieka neatsakytas klausimas: ar Gorbačiovas iš tiesų įsimylėjo Viktoriją Augustinavičiūtę ir dėl jos ryžosi tokiam žingsniui? O gal tai buvo tiesiog žmogiškumo proveržis žiaurumo apsuptyje? Tačiau viena aišku – versija apie papirktą prižiūrėtoją atrodo mažai tikėtina. Tais laikais toks poelgis reiškė beveik neišvengiamą mirtį.

Tarp pabėgusiųjų buvo ir Juozas Nausėda-Vaišnoras – jaunas partizanas iš Gaurės apylinkių. Mokydamasis Gaurėje ir vėliau Tauragėje jis platino partizaninę spaudą, buvo aktyvus ir drąsus jaunuolis. Už tai buvo suimtas ir kalintas Šubertinėje. Kartu su kitais kaliniais patyrė tardymus ir kankinimus, tačiau neišdavė savo bendražygių. Po pabėgimo Juozas prisijungė prie Kęstučio apygardos Mindaugo būrio. Partizanų gyvenimas buvo kupinas nuolatinio pavojaus: nakvynės bunkeriuose, slapstymasis pas ūkininkus, alkis, šaltis ir nuolatinė mirties grėsmė. Savo laiškuose Juozas rašė, kad ilgisi paprasto gyvenimo: tėviškės laukų, darbo žemėje, vyturio giesmės ir ramybės. Tačiau likimas jam skyrė kitą kelią.

1947 metų pavasarį Juozas su bendražygiais apsistojo Paparčių kaime, Maselskų sodyboje. Jų pėdsakus aptiko stribai ir kareiviai. Sodyba buvo apsupta, prasidėjo susišaudymas. Partizanai mėgino prasiveržti į mišką. Juozas Nausėda žuvo dengdamas atsitraukiančius draugus. Iš apsupties pavyko pabėgti tik vienam sunkiai sužeistam partizanui. Žuvusiųjų kūnai buvo atvežti į Eržvilko aikštę ir viešai numesti kaip bauginimo priemonė. Vėliau jie buvo užkasti vietoje, žmonių vadintoje „Siraikapiais“. Šiandien ten stovi paminklas vienuolikai partizanų („Užkasė Eržvilko „Siratkapiuose“ 1992-03-07 „Tauragiškių balsas“).

Apie Šubertinės kalėjime patirtą smurtą itin aiškiai liudija ir Petro Ruibio (vieno iš pabėgusiųjų brolių) išgyvenimai. Jo būklė po tardymų buvo tokia sunki, kad net bendražygiai sunkiai atpažino jauną vyrą. Liudininkai pasakojo, jog po kankinimų jis buvo visiškai suluošintas – kūnas nusėtas žaizdomis, nagai išplėšti, galūnės sužalotos. Straipsnyje apie Juozą Nausėdą („Užkasė Eržvilko „Siratkapiuose“ 1992-03-07 „Tauragiškių balsas“) pateikiamas itin vaizdus aprašymas: „Jo kojos padai buvo nudeginti, panagės visos išbadytos, badytas adatų ir degančiais degtukais, pirštai traiškyti durimis…“ Šis liudijimas atskleidžia ne tik fizinį smurtą, bet ir sistemingą kankinimų pobūdį. Tokie metodai buvo skirti ne tik išgauti informaciją, bet ir psichologiškai palaužti kalinius. Petro Ruibio ir kitų kalinių patirtys leidžia suprasti, kad pabėgimas iš Šubertinės buvo ne vien drąsus žingsnis – daugeliui tai buvo paskutinė galimybė išsigelbėti nuo lėtos, neišvengiamos mirties tardymo rūsiuose.

Dar vienas pabėgėlis Pranciškus Trijonis-Jaunutis vėliau tapo partizanų žvalgybos viršininku, žuvo 1951 m., po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Kitas pabėgėlis Juozas Račkauskas-Gintaras laisve pasidžiaugė trumpai: 1948 m. jis vėl buvo suimtas ir karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio bei 5 metams tremties. 1949 m. jis išvežtas į Minlagą Komijoje, o vėliau – į Taišeto rajoną, kur ir mirė.

Šubertinės pabėgimo dalyvių likimai susiklostė labai skirtingai, daugumą jų lydėjo tragiškos pabaigos. Vieni žuvo kovose, kiti buvo ištremti ar vėl suimti. Kai kurie sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau buvo ir palūžusių.

Vienas prieštaringiausių pabėgimo dalyvių – Jonas Nuobaras (slapyvardžiu Lyras). Iš pradžių jis buvo partizanų vadas, vadovavo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinei. Tačiau 1951 m. birželio 3 d. buvo suimtas – operacijos metu panaudoti migdomieji preparatai neleido pasipriešinti ar nusižudyti. Tardymų metu palūžęs jis buvo užverbuotas ir tapo MGB agentu smogiku, gavęs slapyvardį „Šiaurys“. Dirbdamas saugumui jis išdavė partizanų struktūrą, ryšininkus ir dalyvavo operacijose prieš buvusius kovos draugus. Atkūrus nepriklausomybę, Nuobaro veikla neliko pamiršta. 2003 m. Tauragės rajono apylinkės prokuratūra iškėlė jam baudžiamąją bylą dėl nusikaltimų, susijusių su partizanų išdavimu ir žudymu. Jam buvo inkriminuoti keli nusikalstami epizodai.

Šis atvejis tapo skausmingu priminimu, kaip sovietinė sistema sugebėjo palaužti net stiprius žmones ir paversti juos savo įrankiais.

1946 m. Šubertinės pabėgimas – tai viena dramatiškiausių Tauragės ir visos Lietuvos pokario istorijų. Tai pasakojimas ne tik apie drąsą ir sėkmingą pabėgimą, bet ir apie žmonių likimus, kurie po laisvės akimirkos vėl pateko į kovos, netekčių ir kančių verpetą. Ši istorija atskleidžia visą laikmečio sudėtingumą: heroizmą, išdavystes, meilę, tikėjimą ir nepalaužiamą laisvės troškimą.

Minint 80-ąsias šio įvykio metines, svarbu ne tik prisiminti faktus, bet ir suprasti žmonių pasirinkimus. Šubertinės pabėgimas primena, kad net tamsiausiais laikais žmogaus valia būti laisvam gali tapti stipresnė už baimę.

Aušra Norvilienė

Tauragės krašto muziejaus SANTAKA Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė