1990 m. kovo 11-oji – viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje. Tą dieną buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, nutraukiant 50 metų trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją. Šis procesas nebuvo spontaniškas – jis buvo kruopščiai parengtas teisiškai ir politiškai, remiantis Lietuvos valstybės tęstinumo principu.

Penki dokumentai – Kovo 11-osios nepriklausomybės teisinis pagrindas

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo pagrįstas penkiais pagrindiniais teisės aktais:

1. Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, patvirtinusi, kad deputatai turi tautos mandatą atkurti valstybę, o Aukščiausioji Taryba atstovauja tautos suverenitetui.
2. Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, kuriuo sugrąžintas Lietuvos Respublikos valstybės pavadinimas ir istorinis herbas – Vytis.
3. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ – svarbiausias dokumentas, kuriuo buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir nutrauktas Sovietų Sąjungos jurisdikcijos galiojimas Lietuvoje.
4. Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, trumpam atkūręs 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir taip įtvirtinęs prieškario valstybės tęstinumą.
5. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, atlikęs laikinosios konstitucijos funkciją ir reguliavęs valstybės valdymą iki nuolatinės Konstitucijos priėmimo.

1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko pirmieji laisvi demokratiniai rinkimai per 50 metų, kuriuose buvo išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Nors institucija formaliai dar vadinosi Lietuvos TSR Aukščiausiąja Taryba, ji turėjo tautos suteiktą mandatą atkurti valstybę. Daugumą mandatų laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, siekę atkurti nepriklausomą Lietuvą.

Iki pirmojo posėdžio buvo išrinkti 133 iš 141 deputato. Posėdžio dieną dar vyko pakartotinis balsavimas dviejose apygardose, o aštuoniose apygardose pakartotiniai rinkimai buvo numatyti tik 1990 m. balandžio 7 d.

Lemtingi apsisprendimai kelyje į nepriklausomybę

Kovo 10 d.

21 val. įvyko pirmasis naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdis, kuriame dalyvavo 125 deputatai. Buvo patvirtinta posėdžio darbotvarkė ir patikrinti deputatų mandatai.

23 val. po posėdžio Sąjūdžio deputatai svarstė ir rengė nepriklausomybei paskelbti reikalingus teisės aktus. Telefonu konsultuotasi su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais užsienyje. Po pokalbio su Vašingtone dirbusiu diplomatu Stasiu Lozoraičiu buvo galutinai nuspręsta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbti 1990 m. kovo 11 dieną.

Kovo 11 d.

9 val. patvirtinus deputatų mandatus Aukščiausioji Taryba įgijo teisę priimti numatytus teisės aktus.

10 val. vyko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimai. Kandidatais buvo iškelti Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. R. Ozolui ir K. Motiekai atsisakius dalyvauti rinkimuose, dėl pareigų varžėsi A. M. Brazauskas ir V. Landsbergis.

15.30 val. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis.

Buvo suformuotas Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. Pirmininko pavaduotojais tapo Česlovas Vytautas Stankevičius, Kazimieras Motieka ir Bronislovas Juozas Kuzmickas, sekretoriumi – Liudvikas Sabutis.

18 val. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba persivadino į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Taip buvo sukuriama institucija, atsiribojanti nuo sovietinės sistemos.

Teisininko Vytauto Sinkevičiaus teigimu, „reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų, kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.“

18.08 val. buvo sugrąžintas Lietuvos Respublikos valstybės pavadinimas ir herbas – Vytis. Paskelbus balsavimo rezultatus, posėdžių salėje kabojęs sovietinis herbas buvo uždengtas audeklu, o politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui įteikė Lietuvos Respublikos herbą – Vytį.

22 val. pradėtas balsavimas dėl Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo nutarta balsuoti vardiniu balsavimu.

22.44 val. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė rezultatus: už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai, susilaikė 6, prieš nebalsavo nė vienas. Pirmininkas skelbdamas rezultatus, skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Paskelbęs rezultatus jis tarė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė.

23–23.30 val. priimti įstatymai dėl 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo.

Siekiant įtvirtinti valstybės tęstinumą, trumpam buvo atkurtas 1938 metų Konstitucijos galiojimas. Taip pabrėžta, kad 1990 metais atkuriama valstybė yra ta pati Lietuvos Respublika, egzistavusi iki sovietinės okupacijos. Tačiau dėl iš esmės pasikeitusių politinių, socialinių ir ekonominių sąlygų jos galiojimas buvo sustabdytas ir priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas – Laikinoji Konstitucija. Ji galiojo iki 1992 metų, kai referendume buvo priimta dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Tą dieną taip pat buvo priimtas kreipimasis į pasaulio tautas, kuriame skelbiama: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.“

Nepriklausomybės akto signatarai iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų skirstėsi jau naktį iš kovo 11-osios į kovo 12-ąją. Prie rūmų jų laukė ir sveikino nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Visi 1990 m. kovo 10–11 d. vykę posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją.

Galutinis nepriklausomybės įtvirtinimas

Galutinį ir negrįžtamą sprendimą dėl nepriklausomos valstybės 1991 m. vasario 9 d. plebiscite priėmė Lietuvos tauta. Gyventojų buvo klausiama: „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ Balsuoti atvyko 2 247 810 žmonių, tai sudarė 84,73 % rinkėjų. Iš jų 90,47 % pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kuriuo paskelbė, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra pamatinis valstybės principas. Šis principas įtvirtintas ir 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnyje.

Tekstą parengė Sandra Germanavičiūtė, remiantis informacija iš www.lrs.lt.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“nuotrauka paimta iš https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37675&p_k=1

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Albino Januškos(Tauragės rinkimų apygarda Nr. 68) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelės nuotrauka  paimta iš https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37226&p_k=1