Rašytiniuose šaltiniuose Tauragė pirmą kartą paminėta 1507 m. kovo 21 d. Originalus dokumentas greičiausiai neišliko, tačiau jo nuorašas paskelbtas istoriko Pauliaus Jatučio 1984 m. sudarytame Žemaičių (Medininkų) vyskupijos dokumentų rinkinyje „Codex Mednicensis seu Samogitiae Dioecesis“.
Manoma, kad ten pateiktas tekstas nėra pažodinis originalo nuorašas – greičiausiai jis buvo atkurtas XVII a. pirmoje pusėje. Tai paaiškintų istorikų pastebėtus chronologinius ir faktinius neatitikimus. Nepaisant to, pati dokumento data (1507 m.) ir bažnyčios fundavimo faktas laikomi patikimais.
Žemiau pateikiamas apytikslis dokumento vertimas į lietuvių kalbą.
1507 m. kovo 21 d., arba kiek vėliau, Vilniuje.
Tauragė: parapinės bažnyčios įsteigimas ir fundacija (Tauragės valdytojo Bartosio).
Rankraščio CB I 88 lapo abiejose pusėse esanti kopija su pavadinimu „Tauragės parapinės bažnyčios fundacijos privilegija“, datuojama 1507 m. Tauragėje.
Viešpaties vardu, amen. Amžinam šio reikalo atminimui.
Kadangi iš savo pavaldinių kerpame vilną, teisinga, kad rūpintumėmės jų sielomis. Todėl aš, Bartosius, Vilniaus vaivada, Tauragės valdytojas Žemaičių žemėje, matydamas, kad miestelėnai ir kaimų gyventojai tebėra persunkti pagonybės ir stabmeldystės klaidų, jog juos labai sunku atitraukti nuo įprasto namų dievų garbinimo, nematydamas, kad yra kitas tinkamas būdas jiems padėti, nusprendžiau pastatyti bažnyčią ir paskirti kunigą, mokantį žemaičių gimtąją kalbą, kurį paskirtų garbingiausiasis Žemaičių vyskupas.
Todėl Švenčiausiosios Trejybės, Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos Apreiškimo ir šv. apaštalo bei kankinio Baltramiejaus garbei įsteigėme bažnyčią. Šiai bažnyčiai duodame, dovanojame ir amžinai priskiriame sklypą aplink bažnyčią klebonijai, mokyklai, špitolei ir sodams, taip pat valdą su ganyklomis miškuose, kuriuos galima iškirsti ir paversti dirbama žeme – iš viso devynis lenus, mūsų kaimus Kongaidailius, Visbutus ir Prūdiškius su jų gyventojais, jiems nuo seno priklausančiomis žemėmis, prievolėmis ir pajamomis.
Iš mūsų Tauragės dvaro skiriame bažnyčiai dešimtinę nuo javų pėdų – nuo visų javų: žieminių ir vasarinių rugių, kviečių, miežių, avižų ir ankštinių. Be to, skiriame bažnyčiai dešimtinę iš mūsų esamų ir būsimų smuklių su joms priklausančiomis žemėmis ir činšais. Bažnyčios žvakėms ir liturginiams reikmenims iš kaimų pajamų kasmet turi būti mokama aštuonios lietuviškos kopos. Suteikiame laisvą žvejybą mūsų ežeruose ir upėse, taip pat laisvą teisę imti medieną mūsų miškuose klebono ir bažnyčios reikmėms bei kunigo ir jam pavaldžių žmonių pastatams. Be to, suteikiame dvi laisvas smukles su joms priklausančiomis žemėmis, turinčias tokias pačias teises kaip kitos smuklės, kuriose pilstomas alus, midus, vynas ir kiti įvairūs gėrimai.
Visi mūsų dvaro pavaldiniai amžinai įpareigojami iš kiekvieno leno kasmet per šv. Martyno šventę duoti kunigui po vieną modijų miežių ir vieną modijų rugių. Todėl klebonas už religines paslaugas iš jų nieko neims.
Patronato teisę į šią bažnyčią pasiliekame sau ir savo paveldėtojams. Be to, šiai bažnyčiai vietoje dešimtinės skiriame trečiąją dalį pajamų iš esamų ir būsimų malūnų bei iš kitų gaunamų rinkliavų. Ir taip šią mūsų įsteigtą bažnyčią amžiams aprūpiname siekdami amžinojo gyvenimo sau ir savo pavaldiniams.
Gerbiamąjį kunigą Joną, didiko Goštauto kapelioną, pristatėme ir paskyrėme šios bažnyčios kunigu. Jam perduodame bažnyčią su liturginiais reikmenimis ir visą turtą, kurį, kaip minėta, esame jai priskyrę, ir suteikiame jį tikram valdymui jam ir jo įpėdiniams amžinai, atsisakydami savo teisių į šį turtą ir neatšaukiamai perduodami jį bažnyčios teisėms bei laisvėms. Be to, mūsų klebonas ir jo teisėti įpėdiniai, paskirti į Tauragės bažnyčią, privalės kiekvieną sekmadienį ir šventėmis giedoti mišias ir aiškiu balsu mokyti žmones išganymui reikalingų pamokymų žemaičių kalba. O darbo dienomis klebonas privalės laikyti mišias: pirmadieniais už mirusiuosius, antradieniais už gyvuosius, trečiadieniais ir šeštadieniais Švč. Mergelei Marijai, o penktadieniais už mūsų nuodėmių atleidimą – ir tai daryti visais laikais.
Tam patvirtinti įsakėme prie šio dokumento pritvirtinti mūsų ir mūsų draugų antspaudus bei pasirašyti jį mūsų dvaro kunigui. Sudaryta Vilniuje, mūsų namuose, prieš Kančios sekmadienį, dalyvaujant šviesiesiems ponams: ponui Stanislovui Janovičiui, Trakų kaštelionui ir Žemaitijos seniūnui; ponui Albertui Goštautui, taurininkui; ponui Mikalojui Mikolajevičiui, Trakų vaivadai; ponui Stanislovui Hlebavičiui, Polocko vaivadai; taip pat dalyvaujant gerbiamiesiems ponams Jonui ir Andriui, Vilniaus kanauninkams, ir gerbiamajam Jokūbui Krosensiečiui bei kitiems patikimiems liudininkams, pakviestiems patvirtinti tai, kas išdėstyta aukščiau.
1507 metais. — Čia buvo pakabintų antspaudų vietos.
Pasirašymo pastaba tokia: Albertas Solesnickis, kunigas ir minėto pono kapelionas, taip pat apaštaline valdžia paskirtas viešasis notaras, savo ranka.
Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istorikas Imantas Tamošauskas.
Dėkojame Lietuvos istorijos instituto bibliotekos vedėjai Daliai Dudzinskienei už atsiųstą originalų tekstą iš knygos.