Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (be jų būta ir mažesnių).
Pirmas trėmimas buvo 1941 m. birželio 14–18 dienomis vykęs ir tikėtina nutrauktas nacistinei Vokietijai birželio 22 dieną užpuolus stalinistinę Sovietų sąjungą. Kiti trėmimai vyko jau pasibaigus antrajam pasauliniam karui ir Sovietų sąjungai vėl okupavus Lietuvą – 1948 m. gegužės 22‒23 dienomis sovietų represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią į tolimus, atšiauraus klimato SSRS regionus iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 11 tūkst. vaikų, apie 16 tūkst. moterų, 5 tūkst. vyresnių nei 60 metų asmenų.
Operacija „Priboi“ (Bangų mūša) – 1949 m. kovo pabaigoje SSRS įvykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija, kurios metu į atokias SSRS vietas ištremta apie 94 tūkstančiai žmonių. Šios trėmimo operacijos metu iš Lietuvos išvežta 32 tūkstančiai gyventojų. Kitaip nei ankstesnių trėmimo operacijų metu, tremiamos šeimos nebuvo išskiriamos. Pagal MGB (rusiškas Valstybės saugumo ministerijos trumpinys) raportus 72 procentai tremiamųjų buvo moterys ir vaikai iki 16 metų, 2 tūkstančiai vaikų ištremta be tėvų. Tarp tremiamųjų buvo 3 tūkstančiai senyvo amžiaus žmonių. Tremties vietos – Krasnojarsko kraštas, Amūro, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko sritys. Tremta be leidimo sugrįžti. Po mėnesio trėmimo operacija buvo pakartota tų pačių MGB agentų siekiant surasti ir ištremti pabėgusius asmenis.
Operacija „Osen“ („Ruduo“) – 1951 metų rudenį įvykdyta trėmimo operacija, per kurią į atokius SSRS rajonus ištremtos 5139 šeimos (20357 žmonės).
Ši operacija vykdyta tam, kad okupacinė sovietų valdžia, siekdama greičiau pabaigti priverstinę kolektyvizaciją LSSR, 1951 m. rudenį pradėjo organizuoti kolektyvizacijai nepasiduodančių ūkininkų trėmimą. 1951 m. rugsėjo 5 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“, jį pasirašė SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Josifas Stalinas. (Buožėmis sovietai vadindavo darbščius ir pažangius ūkininkus.) Buvo nutarta „visiems laikams iškeldinti į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai prieš kolūkius veikiančių buožių su šeimomis“. Rugsėjo 6 d. įvyko LSSR MGB vadovybės posėdis ir instruktažas. Tremiamųjų sąrašus pavesta sudaryti vietinei administracijai ir komunistų partijos komitetams. Iki rugsėjo 28 d. MGB sričių valdybos parengė sąrašus, kuriuose 4215 šeimų (14950 žmonių) surašyti kaip buožės, nors į kolūkius įstoję buvo daugiau nei pusė jų. Sudaryti pagrindiniai (4007 ūkininkai su šeimomis) bei rezerviniai (998 ūkininkai su šeimomis) tremiamųjų sąrašai. Sąrašus patvirtino LSSR Ministrų Taryba. Rugsėjo 29 d. LKP(b) CK sekretorius Antanas Sniečkus pasirašė nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“: „iškeldinti už Lietuvos SSR ribų maždaug 4000 buožių su šeimomis, kenkiančių kolūkiams“. MGB pavesta atlikti trėmimų operaciją, sričių komitetų sekretorius – Danilą Šupikovą, Eduardą Ozarskį, Kazimierą Liaudį ir Motiejų Šumauską – organizuoti propagandinę kampaniją.
Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo rugsėjo 29 d. iki trėmimo pradžios spalio 2 d. tepraėjo kelios dienos trėmimai pradėti nesudarius formalių trėmimo bylų. Trėmimo bylos sudarytos jau po ištrėmimo.
Deportacija 1951 m. rudenį vykdyta keliais etapais. Rugsėjo 20–21 dienomis į Irkutsko sritį ištremta 814 šeimų – 2987 žmonės. Tremti partizanų giminaičiai, rėmėjai ir ryšininkai. Tų pačių metų spalio 2 – 3 dienomis į Tomsko sritį ir Krasnojarską kraštą išvežta 4018 šeimų – 15537 žmonės. Tarp tomis dienomis ištremtųjų buvo 5278 vaikai, 39 žmonės mirė perkėlimo metu. Lapkričio 30 d. į Altajaus kraštą išvežta apie 100 žmonių.
Operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Piotr Kapralov ir SSRS MGB įgaliotinis Jakov Jedunov. Vykdė 3818 MGB pareigūnų, 11270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų bei 8000 sovietų partinių aktyvistų. Vykdytojai buvo suskirstyti į per 3000 operatyvinių grupių (MGB operatyvinis darbuotojas, du stribai, du MGB kariai bei partiniai aktyvistai), tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Operatyvinė grupė buvo atsakinga už 1-3 šeimų trėmimą: pakelti šeimą (trėmimai vyko naktį), surašyti asmenis, patikrinti jų duomenis, neleisti pabėgti, pristatyti į geležinkelio stotyse įrengtus surinkimo taškus bei perduoti ešelono viršininkui, atsakingam už tremiamųjų pristatymą į paskirties vietą. Partiniai aktyvistai likdavo ūkiuose ir surašinėjo ištremtųjų paliktą turtą, kuris tapdavo kolūkine nuosavybe.
Skirtingai nuo ankstesnių masinių trėmimų, kurie vyko pavasarį arba vasarą, kas leisdavo tremtiniams šiek tiek adaptuotis prie atšiaurių klimato sąlygų, trėmimai ,,Osen” buvo prasidedant šaltajam sezonui. Ešalonai su gyvuliniais vagonais į Sibirą tremtinius nuvešdavo tik per 3 – 4 savaites. Tuo metu jau buvo labiai šalta. Apie tai liudija ir patys tremtiniai savo prisiminimuose.
Tremtiniai iškentė badą, šaltį, sunkų darbą. Išlaikė meilę tėvynei, tradicijas, lietuvių kalbą ir visa tai perdavė savo vaikams.
Beveik trys šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių sovietiniais metais patyrė represijas – buvo įkalinti ar ištremti į atokius SSRS rajonus. Apie trečdalis jų į Lietuvą nesugrįžo – mirė ar dėl kitų priežasčių pasiliko Rusijoje ir kituose buvusios SSRS respublikose. Po Stalino mirties, 1953 metais, prasidėjo vadinamasis atšilimas ir daug represuotų žmonių gavo galimybę sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jų čia laukė ne pyragai – jų namai buvo arba sunaikinti arba nusavinti ir juose gyveno svetimi žmonės. Tik nedaugeliui sugrįžusių ,,laimingųjų“ pavyko iš valstybės išsipirkti buvusius savo namus. Kiti glaudėsi pas pažįstamus ir gimines. Sovietinėje sistemoje buvo privaloma gyvenamosios vietos registracija ir sugrįžusiems iš tremties bei įkalinimo nebuvo leidžiama apsigyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o kai kuriems visiškai neleista apsigyventi Lietuvoje. Daug sugrįžusių tremtinių, kuriems neleido apsigyventi Lietuvoje – apsigyveno šalia Lietuvos – Karaliaučiaus krašte ir Latvijoje. Kai kurie nusivylę grįžo atgal į Sibirą.
Sovietiniais laikai žmonės patyrę represijas buvo diskriminuojami – jiems buvo sunku įsidarbinti, užimti aukštesnes pareigas, net į jų vaikus buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Viskas pasikeitė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui ir 1988 metais įsikūrus Sąjūdžiui. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai aktyviai įsijungė į išsivadavimo nuo sovietinės okupacijos kovą, gausiai dalyvavo mitinguose, įsteigė tremtinių ir politinių kalinių organizacijas, chorus, būrėsi, apie savo skaudžias patirtis rašė ir leido atsiminimus. Dauguma Lietuvos žmonių sužinojo apie sovietiniai laikai buvusį Lietuvos gyventojų pasipriešinimą okupacijai bei genocidą ir tai lėmė tvirtą ryžtą siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir ją apginti.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai paminklais pažymėjo pasipriešinimo okupacijai, žūčių, kovų ir tremčių vietas. Surinko iš tremties ir įkalinimo vietų parvežtus daiktus, iniciavo tremties ir pasipriešinimo muziejų steigimą.
Eina ketvirtas vėl atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis. Šiuo metu likę gyvi tik tie, kurie tremties metu buvo maži vaikai. Dauguma jų silpnos sveikatos ir aktyviai veikti nebegali. Todėl tai įpareigoja mus, jaunesnius, nepatyrusius pasipriešinimo, tremties ir įkalinimo už tėvynės laisvę, išsaugoti prisiminimą apie partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimus ir visa tai perduoti po mūsų gyvensiančioms kartoms.
Parengė Raimondas Matemaitis, TKM „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas
Fotonuotraukų informacija:
1.Prie kanalo valymo darbų lietuviai tremtiniai, Zima, Irkutsko sritis, apie 1950 metus;
3 (1). Prie miško pramonės darbų – lietuvės, Zima, Irkutsko sritis;
3 (2). Prie miško darbų – lietuviai tremtiniai, Kovoliovkos gyvenvietė, Bodaibo rajonas, Irkutsko sritis;
4. Intos 9-os šachtos lagerio politiniai kaliniai, 1954 metai;
5. Tremtinių darbo brigade prie rastų ritinimo, Igarka, Krasnojarsko kraštas;
6. Prie miško darbų – Kolobovščinos gyvenvietė, Bodaibo rajonas, Irkutsko sritis;
7. Politinės kalinės lietuvės nuima daržovių derlių, Magadanas, laikotarpis po Stalino mirties.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
