XX a. septintajame dešimtmetyje Tauragė sparčiai keitėsi – iš nedidelio miesto ji tapo vis svarbesniu pramonės centru. Per palyginti trumpą laiką čia iškilo ar buvo modernizuotos stambios įmonės: statybos valdyba (1955), daržovių džiovinimo fabrikas (1959), autotransporto įmonė (1962), baldų fabrikas (1962), rekonstruotas mėsos kombinatas (1963), pastatyta skaičiavimo mašinų elementų gamykla (1964), keramikos gamykla (1965), sūrių gamykla (1965), grūdų produktų kombinatas (1966). Dalis šių įmonių turėjo šimtus ar net virš tūkstančio darbuotojų, todėl pramonė tapo viena svarbiausių miesto gyvenimo sričių.
Toks augimas greitai iškėlė naujų problemų – trūko kvalifikuotų specialistų. Įmonėms nebepakako nekvalifikuotos darbo jėgos – vis labiau reikėjo elektrikų, mechanikų, technologų ir kitų techninių žinių turinčių darbuotojų. Specialistų stygius tapo viena pagrindinių kliūčių tolesnei pramonės plėtrai.
Būtent dėl to 1964 m. rugpjūčio 6 d. Tauragėje buvo įsteigtas elektromechaninis technikumas. Jau rugpjūčio 15 d. mokymo įstaiga pradėjo veiklą ir suteikė galimybę aštuonias klases baigusiems jaunuoliams įgyti specialųjį vidurinį išsilavinimą bei tapti pramonės ir žemės ūkio specialistais.
Naujai įsteigtas elektromechaninis technikumas nuo pat pradžių orientavosi į konkrečius regiono poreikius. Dieniniame skyriuje planuota rengti metalo apdirbimo pjovimu ir žemės elektrifikavimo specialistus, o vakariniame – keramikos technologijos ir metalų apdirbimo pjovimu specialistus. Vėlesniais metais šių specialybių sąrašas keistėsi.
Mokykla pradėjo veiklą itin kukliomis sąlygomis. Tauragės keramikos gamyklos vadovo iniciatyva technikumas buvo įkurdintas senojoje Keramikos gamykloje, drenažo ceche, virš mechaninių dirbtuvių. Per trumpą laiką čia įrengtos dvi auditorijos, dėstytojų kambarys ir buhalterija, o pirmuosius baldus bei dalį įrangos suteikė pati gamykla. Tai buvo glaudaus pramonės ir švietimo bendradarbiavimo pavyzdys, kai įmonė ne tik laukė paruoštų specialistų, bet ir pati prisidėjo prie jų rengimo.
1964 m. rugsėjo 1-ąją susirinko apie 60 moksleivių. Tai buvo ne vien aštuonias klases baigę jaunuoliai, bet ir jau dirbantys įvairių profesijų atstovai – šaltkalviai, tekintojai, suvirintojai, elektromonteriai, traktorininkai. Daugeliui jų mokslas vyko greta kasdienio darbo: dieną jie dirbdavo cechuose, o vakare kildavo į viršuje esančias auditorijas. Tokia sistema leido kelti kvalifikaciją nenutraukiant darbo ir iš karto taikyti įgytas žinias.
Vis dėlto pirmieji technikumo veiklos metai nebuvo lengvi. Dėl tuo metu vykusių politinių ir administracinių pertvarkų mokymo įstaiga susidūrė su patalpų trūkumu, o 1965 m. buvo priimtas sprendimas uždaryti dieninį skyrių. Moksleiviai buvo perkelti į Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių politechnikumus, o Tauragėje kurį laiką veikė tik vakarinis skyrius.
Situacija stabilizavosi 1966 m., kai buvo atnaujintas mokinių priėmimas ir iš naujo suformuotos pagrindinės specialybės – žemės ūkio elektrifikavimo ir metalų apdirbimo. Technikumui įgijus tvirtesnį pagrindą, jis pradėjo veikti Tauragės pilyje.
Plėtojantis mokymo programoms, 1967 m. įvesta nauja specialybė – pramonės įmonių elektriniai įrengimai. Tų pačių metų sausio 27 d. mokykla oficialiai pervadinta į Tauragės politechnikumą – pavadinimas, geriau atspindėjęs jos augantį vaidmenį rengiant įvairių sričių techninius specialistus.
Augant mokyklai, plėtėsi ir jos infrastruktūra. Greta pilies korpusų buvo statomi nauji pastatai, pritaikyti mokymo reikmėms. Pilies rūsiuose veikė valgykla ir rūbinės, o korpusuose įrengti kabinetai bei laboratorijos. Reikšmingu etapu tapo bendrabučių statyba: 1971 m. pastatytame bendrabutyje šiandien veikia Tauragės krašto muziejaus administracija ir Vaikų biblioteka, o 1986 m. pastate – Tauragės meno mokykla.
Ši nuosekli plėtra vyko ilgamečio direktoriaus Stanislovo Kušleikos vadovavimo laikotarpiu. Mokyklai jis vadovavo nuo pat jos įkūrimo 1964 m. iki 2000-ųjų. Nors viešumoje jis nebuvo linkęs akcentuoti asmeninių nuopelnų, būtent jo darbo metais technikumas iš kuklios mokymo bazės išaugo į svarbią regiono profesinio rengimo įstaigą.
Politechnikumas sparčiai augo ir stiprėjo. Sovietmečio pabaigoje moksleivių skaičius perkopė 450 per metus. Be specialybės dalykų, jie įgydavo ir bendrąjį išsilavinimą – mokėsi kalbų, matematikos, fizikos, chemijos, galėjo įgyti teisę vairuoti automobilį. Mokymas buvo intensyvus ir glaudžiai susietas su praktika: pirmųjų kursų studentai praktikavosi kituose politechnikumuose, vyresnieji – įmonėse, o baigę studijas dažniausiai būdavo paskiriami dirbti pagal specialybę. Moksleiviai gaudavo 30–40 rublių stipendiją.
Nepaisant techninės krypties, mokykloje virė ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. Veikė sporto sekcijos, meno kolektyvai, tarp jų – dūdų orkestras, estradinis ansamblis, meninio skaitymo būreliai. Politechnikumo pučiamųjų orkestras, suburtas muzikanto R. Eičo, dalyvaudavo šventėse, eisenose, dainų šventėse, konkursuose. Literatų klubas „Exlibris“ rengė vakarus, diskusijas, kvietė svečius, organizavo išvykas. Sportininkai, treniruojami dėstytojo V. Urbonavičiaus, pasiekdavo aukštų rezultatų rajono ir respublikos varžybose.
Sovietmečiu politechnikume veikė ir visuomeninis muziejus, kuriame buvo kaupiama medžiaga apie Tauragės istoriją ir pramonę. Ekspozicijos buvo įrengtos pilies bokštuose: viename iš jų pristatyta Antrojo pasaulinio karo tematika, kitame – miesto istorija, švietimo raida ir pramonės įmonės. Nors muziejus atspindėjo to meto ideologiją, jis kartu atliko ir kraštotyros funkciją – supažindino moksleivius su savo krašto praeitimi. Muziejus veikė iki 1987 metų.
Vis dėlto augant mokinių skaičiui vis labiau ryškėjo ir infrastruktūros trūkumai – politechnikumas neturėjo savo stadiono, sporto salės, trūko patalpų laboratorijoms. Mokykla pamažu „išaugo“ pilies erdves. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsdavo siūlymų politechnikumą perkelti į naują vietą, o pilį pritaikyti kultūrinei veiklai – čia matyta muziejų, parodų salių, jaunimo erdvių, net diskotekų vieta.
1990 m. politechnikumas buvo pertvarkytas į Tauragės žemės ūkio ir technikos mokyklą ir perkeltas į naują kompleksą Aerodromo gatvėje. Taip baigėsi beveik ketvirtį amžiaus trukęs etapas, kai istorinėje Tauragės pilyje buvo rengiami pramonės ir žemės ūkio specialistai.
Straipsnį parengė: Imantas Tamošauskas