Įžanga

            1940 m. birželio 15 d. minima kaip viena skaudžiausių datų Lietuvos istorijoje – tą dieną Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o rugpjūčio 3 d. galutinai įjungė į savo sudėtį. Nors šiandien gerai žinome, kokios pasekmės sekė – represijos, trėmimai ir totalitarinė sistema, – kur kas rečiau susimąstoma, kokiomis nuotaikomis gyventa iki šios lemtingos dienos.

            Šiame tekste apžvelgiama, ką tarpukario Lietuvos laikraščiai rašė apie šalies politinę padėtį likus kelioms savaitėms iki 1940 m. birželio 15-osios.

Politinis kontekstas

            Galima teigti, kad Lietuvos likimas iš esmės buvo nulemtas dar 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas su slaptaisiais protokolais, kuriais pasidalinta Rytų Europa. Papildomi susitarimai rugpjūčio 28 d. numatė, kad Lietuva patenka į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

 

 

            Netrukus, 1939 m. spalio 10 d., Lietuva buvo priversta pasirašyti vadinamąją Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią šalies teritorijoje buvo įkurdintos sovietų karinės bazės, o Lietuvai grąžintas Vilnius. Nors oficialia okupacijos pradžia laikoma 1940 m. birželio 15 d., jau iki tol pasirašyta Savitarpio pagalbos sutartis pradėjo negrįžtamus procesus Lietuvos viešojoje erdvėje.

            Vartant spaudą, susidaro įspūdis, kad valstybė ir visuomenė toliau gyveno įprastu ritmu, tarsi esminių pokyčių nebūtų įvykę, nors realiai Lietuvos suverenitetas jau buvo stipriai apribotas.

 

 

Molotovo nota

            Vienas svarbiausių įvykių, kuris turėjo kelti visuomenei nerimą, įvyko 1940 m. gegužės 29 d. naktį. SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvos vyriausybei įteikė notą, kurioje kaltino Lietuvą Sovietų Sąjungos karių grobimu. Vis dėlto šis įvykis Lietuvos spaudoje nebuvo išskirtinai akcentuojamas. Pavyzdžiui, laikraštis „XX amžius“ apie jį užsiminė tik ketvirtame puslapyje, o „Lietuvos žinios“ – paskutiniame, dvyliktame puslapyje (tiesa, pastarasis pagal laikraščio struktūrą buvo laikomas ne mažiau svarbus nei pirmasis), tačiau žinutės nesureikšmino.

 

 

            Tuo tarpu „Lietuvos aidas“ šią situaciją interpretavo kaip diplomatinį nesusipratimą. Valstybių santykiai buvo lyginami su gerų kaimynų santykiais, kuriuose kartais irgi kyla nesutarimų. Nors buvo kalbama apie būtinybę griežtai bausti kaltininkus, pati kaltinimų esmė nebuvo kvestionuojama. Sovietų Sąjunga vadinta „broliška valstybe“, o Lietuvos piliečiams priminta pareiga išlaikyti neutralumą. Tokia retorika leidžia manyti, kad spaudoje buvo kuriama ramybės ir kontroliuojamos situacijos iliuzija.

 

 

Absurdiški kaltinimai

            SSRS pateikta istorija apie dingusius karius šiandien skamba akivaizdžiai neįtikinamai. Spaudoje buvo publikuoti konkretūs pasakojimai, pavyzdžiui, apie karį Šmovgonecą, kuris esą gegužės 18 d. dingo, o po savaitės grįžo ir teigė buvęs pagrobtas, laikytas rūsyje be maisto ir vandens, tardytas ir vėliau paleistas. Panašiai aprašyta ir kito kario, Pisarevo, istorija – neva jis buvo pagrobtas šešių asmenų, laikytas uždarytas, tačiau sugebėjo pabėgti per vandentiekio vamzdį.

            Šiandien tokie pasakojimai atrodo absurdiški: klausimų kelia tiek ilgas karių išgyvenimas be maisto ir vandens, tiek tariamas pagrobėjų sprendimas paleisti liudininką, tiek vieno jų sugebėjimas pabėgti per vamzdį. Tačiau tuo metu Lietuvos spaudoje šios istorijos nebuvo kritiškai vertinamos – jos buvo pateikiamos kaip oficialūs pranešimai arba sušvelninamos iki „nesusipratimų“ lygmens. Tokia laikysena tik sustiprina įspūdį, kad Lietuvos spauda tuo metu neveikė kaip nepriklausoma institucija.

            Visai kitaip šias istorijas vertino išeivijos spauda. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistas laikraštis „Vienybė“ 1940 m. liepos 3 d. straipsnyje „Labai ploni kareiviai“ atvirai šaipėsi, ironizuodamas, kad badavęs karys „[…] tiek susitraukė, kad lyg pipiras, lengvai galėjo išlysti per vandentiekio vamzdį, nors jis buvo tik rankovės didumo“. Šis kontrastas rodo, kad informacijos vertinimas labai priklausė nuo politinės aplinkos. Saugiai jautęsti leidinių redaktoriai užsienyje, informaciją galėjo vertinti objektyviai, kai Lietuvoje veikta SSRS spaudimo sąlygomis.

            Molotovo pareiškime minėtas ir dar vienas atvejis – kario Gadžibalo Butajevo dingimas. SSRS teigė, kad Lietuvos institucijos dezertyravusį karį nužudė, tačiau tai pateikė kaip savižudybę. Neva lietuviai teigė, kad mirtinas šūvis buvo paleistas į burną, o Molotovo versijoje kulka esą pataikė į krūtinės sritį. Klausimas, kodėl Lietuvos atstovai taip akivaizdžiai būtų bandę apgauti sovietų tarnybas, spaudoje nebuvo analizuojamas.

            Įdomių įžvalgų pateikė tuometinis Vilniaus apygardos kriminalinės policijos vadovo pavaduotojas Aleksandras Mauragis. Savo prisiminimuose jis rašė, kad įvykio vietoje dalyvavę sovietų pareigūnai demonstravo neįprastą elgesį – pavyzdžiui, vienas prokuroras plika ranka paėmė ginklą, taip galimai sunaikindamas pirštų atspaudus. Atlikus skrodimą, kuriame dalyvavo ir sovietų gydytojai, buvo konstatuota savižudybė, tačiau ši išvada Molotovo pareiškime buvo ignoruota.

„Viskas kontroliuojama“

            Birželio pradžioje Lietuvos spaudoje toliau dominavo raminanti ir atsargi retorika. Nors po Molotovo notos situacija tarptautinėje arenoje darėsi vis labiau įtempta, laikraščiuose nebuvo jaučiama nei atviros krizės nuotaikos, nei perspėjimų visuomenei apie galimą pavojų valstybei. Priešingai – buvo kuriamas įspūdis, kad diplomatiniai nesutarimai yra kontroliuojami, o Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai iš esmės išlieka stabilūs.

            1940 m. gegužės 31 d. „XX amžius“ išspausdino trumpą žinutę „Estija realiai vertina savo santykius su S. Sąjunga“, kurioje buvo užsiminta, kad panašių priekaištų iš Sovietų Sąjungos sulaukė ir Estija. Straipsnyje teigta, kad estų valdžia kaltino „neatsakingus ir nesusiorientavusius elementus“, taip netiesiogiai pripažindama sovietų mestus kaltinimus. Tame pačiame laikraštyje vėl kartota mintis, kad išsiaiškinus nesusipratimus santykiai su Sovietų Sąjunga „tradiciškai bus draugiški“.

            Panašios nuotaikos vyravo ir kituose leidiniuose. „Lietuvos žinios“ Molotovo notą interpretavo kaip perspėjimą tiems Lietuvos gyventojams, kurie esą mėgina kenkti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiams. Tuo tarpu birželio 1 d. pasirodžiusiame straipsnyje „Žodžio drausmė“ buvo kritikuojami gandus skleidžiantys žmonės, jų elgesį vadinant „žodžių ir minčių padaužiškumu“ bei „šeštosios kolonos“ veikla. Nors straipsnyje konkrečiai neįvardyta, apie kokius gandus kalbama, galima numanyti, kad dalyje visuomenės jau buvo jaučiamas nerimas dėl valstybės ateities.

            Kartu spaudoje nuolat kartota Sovietų Sąjungai palanki retorika. Skaitytojams buvo pasakojama apie SSRS pastangas išsaugoti taiką Balkanuose, jos diplomatinius laimėjimus ir kultūrinius pasiekimus. Sovietų Sąjunga dažnai vaizduota kaip stabilumą Europoje palaikanti jėga, o Lietuvoje dislokuotos sovietų įgulos pristatytos ne kaip grėsmė, bet kaip saugumo ir tarpusavio pasitikėjimo garantas.

            Tokį toną sustiprino ir nuolatiniai pranešimai apie Lietuvos diplomatų bei politikų vizitus į Maskvą. Birželio pradžioje laikraščiai nuolat informavo apie ministro pirmininko Antano Merkio, užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus ir kitų pareigūnų keliones bei susitikimus Sovietų Sąjungoje. Tačiau šios naujienos dažniausiai buvo pateikiamos trumpai, be platesnių komentarų ar kritiškesnių įžvalgų. Skaitytojui buvo sudaromas įspūdis, kad vyksta įprastos diplomatinės konsultacijos, skirtos išspręsti „laikiną nesusipratimą“.

            Kai kuriuose straipsniuose net buvo pabrėžiama Lietuvos ir Sovietų Sąjungos draugystė. „XX amžius“ rašė apie istoriškai gerus abiejų šalių santykius, teigdamas, kad sovietinių įgulų buvimas Lietuvoje tik sustiprino tarpusavio pasitikėjimą. Tuo pat metu užsiminta apie „piktus gandus“ skleidžiančius asmenis, kurie esą siekia kenkti šiems santykiams. Tokios frazės leidžia manyti, kad visuomenėje vis dėlto egzistavo nuogąstavimų, nors oficialioji spauda juos stengėsi marginalizuoti.

            Iš bendro konteksto kiek išsiskyrė birželio 6 d. „XX amžiuje“ publikuotas straipsnis „Baltijos valstybės kovoja už savo likimą“. Jame aprašytame Baltijos šalių teisininkų susitikime buvo užsiminta apie chaotišką tarptautinę padėtį ir mažųjų valstybių priklausomybę nuo didžiųjų valstybių sprendimų. Vis dėlto ir šiame tekste nebuvo tiesiogiai kalbama apie galimą Sovietų Sąjungos grėsmę – veikiau abstrakčiai raginta stiprinti Baltijos tautų vienybę ir pasitikėti tarptautine teise.

Autoritarinė informacinė erdvė

            Paskutinėmis nepriklausomybės dienomis spaudoje ryškėjo ir autoritarinei valstybei būdingas prezidento Antano Smetonos aukštinimas. „Lietuvos aide“ Prezidentas vadintas „Tautos Vadu“, akcentuotas jo budrumas, išmintis ir gebėjimas išsaugoti Lietuvą nuo karo. Birželio 13 d., minint Smetonos vardines, spaudoje pasirodė sveikinimai ir patriotiniai tekstai, kuriuose reikšta viltis, kad Prezidentas ir toliau užtikrins Lietuvai „laisvą ateitį“. Realybėje, vos po kelių dienų Sovietų Sąjunga Lietuvai įteikė ultimatumą.

 

 

             Žvelgiant į tų dienų populiariąją spaudą susidaro paradoksalus įspūdis: tuo metu, kai valstybės nepriklausomybė faktiškai balansavo ant išlikimo ribos, viešojoje erdvėje dominavo ramybės, pasitikėjimo ir kontrolės atmosfera. Spauda ne tik vengė atvirai kalbėti apie galimą okupaciją, bet dažnai net kartojo Sovietų Sąjungai palankią retoriką.

Okupuoti, bet dar neinformuoti

           1940 m. birželio 15 d. Lietuvos spauda vis dar gyveno ankstesnėmis nuotaikomis. Dieną prieš tai, Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, todėl daug dėmesio laikraščiai skyrė būtent vakarų frontui. Tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo įteikusi Lietuvai ultimatumą, tačiau dalis laikraščių apie lemtingus įvykius dar nespėjo arba negalėjo informuoti.

            „Lietuvos aidas“ birželio 15 d. numeryje apie okupaciją dar nepranešė. Priešingai – straipsnyje „Realybės“ buvo pabrėžiama Sovietų Sąjungos ir Baltijos valstybių sutarčių svarba taikai išlaikyti. Jame teigta, kad savitarpio pagalbos sutartys su Sovietų Sąjunga „dar daugiau konsolidavo mūsų padėtį, sustiprindamos mūsų valstybių nepriklausomybės ir bendros taikos laidą“. Šiandien tokie teiginiai skamba ironiškai – tuo metu, kai laikraštyje buvo kalbama apie taiką ir nepriklausomybės stiprinimą, Lietuvos valstybė jau buvo faktiškai okupuota.

 

 

            Panašios nuotaikos vyravo ir kituose leidiniuose. „Lietuvos žinios“ birželio 15 d. apskritai nepaskelbė jokių žinių apie Sovietų Sąjungos ultimatumą ar jos kariuomenės įžengimą. Tuo tarpu „XX amžius“ paskelbė straipsnį „Taika besidžiaugiant“, kuriame džiaugtasi, kad Lietuva išvengė karo ir esą pasirinko teisingą neutralumo kelią. Straipsnyje Sovietų Sąjunga vaizduota kaip taikos siekianti valstybė, nors nutylėta, kad ji pati buvo okupavusi dalį Lenkijos ir užpuolusi Suomiją. Skaitytojai buvo raginami išlaikyti drausmę, pasitikėti valstybės politika ir neabejoti pasirinktu keliu.

            Apie ultimatumą ir naująją situaciją plačiau pradėta rašyti tik birželio 16 d. „Lietuvos aidas“ pirmame puslapyje paskelbė pranešimą „Visų Lietuvos Respublikos piliečių ir gyventojų žiniai“, kuriame trumpai pristatytos Sovietų Sąjungos ultimatumo sąlygos: reikalavimas teisti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą bei Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus sovietų kariuomenės dalinius. Taip pat informuota, kad Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė.

            Vis dėlto net ir po ultimatumo priėmimo spaudos tonas išliko santūrus ir raminantis. Straipsnyje „Rimties ir darbo“ buvo pripažįstama, kad valstybė atsidūrė sudėtingoje padėtyje, tačiau ir vėl kartota mintis apie tradiciškai draugiškus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius. Sovietų kaltinimai toliau aiškinti kaip pavienių asmenų veiklos pasekmė ar nesusipratimas. Skaitytojai raginti išlikti ramūs ir tęsti kasdienį gyvenimą.

            Tame pačiame laikraštyje perspausdintas ir sovietų naujienų agentūros TASS pranešimas, kuriame Lietuva kaltinta sovietų karių grobimu, tarpusavio pagalbos sutarties pažeidimais bei priešiška politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Greta publikuotas Lietuvos valdžios pareiškimas aiškino, kad papildomų sovietinių dalinių įvedimas esąs būtinas ir neturėtų kelti nerimo gyventojams.

            Spaudoje buvo skelbiami ir oficialūs nurodymai draugiškai sutikti į Lietuvą įžengiančius sovietų karius. Perspausdintame generolo Vinco Vitkausko įsakyme kariuomenei ir visuomenei liepta vengti incidentų bei palaikyti tvarką. Tuo pat metu likusi laikraščių dalis atrodė beveik nepasikeitusi – greta pranešimų apie ultimatumą toliau publikuotos vietinės naujienos, užsienio karo apžvalgos ir įprastas kasdienis turinys.

 

 

            Birželio 17 d. spaudoje jau atsispindėjo pirmieji politiniai pokyčiai. „Lietuvos aidas“ pranešė, kad Prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į užsienį, o jo pasitraukimas laikomas atsistatydinimu. Prezidento pareigas perėmė Antanas Merkys. Kartu paskelbti Kauno komendanto įsakymai dėl komendanto valandos, ginklų kontrolės ir judėjimo ribojimų.

            Tačiau net ir šiomis aplinkybėmis oficialioji retorika beveik nesikeitė. Merkio kalboje sovietų kariuomenė toliau vadinta draugiška, o skaitytojai raminti, kad iš esmės „niekas nepasikeis“, tik Lietuvoje bus daugiau sovietinių dalinių. „XX amžius“ taip pat kartojo panašias mintis – naujieji kariuomenės daliniai esą reikalingi Lietuvos saugumui užtikrinti, o visuomenė raginta išlaikyti rimtį ir drausmę.

            Iš bendro tono kiek išsiskyrė „Lietuvos žinios“, kurios birželio 17 d. jau itin kritiškai rašė apie iš šalies pasitraukusį Antaną Smetoną, teigdamos, kad jo politika ilgus metus buvo nukreipta prieš tautos interesus. Tačiau net ir šiame laikraštyje pagrindinė žinia visuomenei išliko panaši – padėtis turi būti priimta ramiai, vengiant bet kokio pasipriešinimo ar neramumų.

            Visai kitokį Lietuvos įvykių vaizdą pateikė išeivijos spauda. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistas laikraštis „Draugas“ jau 1940 m. birželio 17 d. pirmame puslapyje didelėmis raidėmis skelbė: „Rusija okupavo Lietuvą“. Tuo metu, kai dalis Lietuvos laikraščių dar rašė apie draugiškus sovietų kariuomenės judėjimus ir ragino visuomenę išlaikyti rimtį, išeivijos spauda situaciją vertino daug atviriau ir dramatiškiau. „Drauge“ Lietuva lyginta su nauju kapu tautų kapinėse, plačiai aprašytos lietuvių išeivijos rezoliucijos bei protestai ginant Lietuvos nepriklausomybę. Panašūs raginimai ginti Lietuvą aprašyti ir kitame išeivių laikraštyje „Vienybė“.

 

 

            Tuo tarpu Lietuvoje leista spauda net ir po okupacijos pradžios dar kurį laiką išlaikė raminantį toną, kalbėjo apie draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga ir vengė tiesiogiai įvardyti įvykusią okupaciją. Dalis laikraščių toliau buvo leidžiami iki pat 1940 m. rugpjūčio 1 d. Vieni redaktoriai ir žurnalistai pasitraukė į Vakarus, kiti bandė prisitaikyti prie naujos santvarkos, o dalis tapo sovietinių represijų aukomis.

Išvados

            Po 1940 m. birželio 15 d. Lietuva sparčiai prarado likusius nepriklausomybės atributus. Buvo suformuota nauja valdžia, prasidėjo valstybės sovietizacija, o netrukus sekė represijos, trėmimai ir kiti okupacinio režimo nusikaltimai. Tačiau žvelgiant į paskutinių savaičių Lietuvos spaudą matyti, kad pati okupacija visuomenę pasitiko ne atviros panikos ar kovingumo, bet naivios ramybės atmosferoje.

            Tokiai spaudos laikysenai įtakos turėjo ne viena priežastis. Po 1939 m. Savitarpio pagalbos sutarties Lietuvoje jau buvo dislokuotos sovietų karinės įgulos, todėl valstybės galimybės laisvai formuoti užsienio politiką ir viešąją erdvę buvo gerokai apribotos. Autoritarinėje Antano Smetonos sistemoje spauda taip pat buvo linkusi palaikyti oficialią valdžios poziciją ir vengti atviresnės kritikos. Be to, dalis visuomenės ir politikų galbūt tikėjosi, kad santykius su Sovietų Sąjunga dar pavyks išspręsti diplomatinėmis priemonėmis.

            Todėl paskutinėmis nepriklausomos Lietuvos savaitėmis spaudoje dominavo ne pasirengimas galimai okupacijai, o raginimai išlaikyti rimtį, pasitikėti valdžia ir tikėti draugiškais santykiais su Sovietų Sąjunga. Šiandien tai atrodo paradoksalu, tačiau būtent tokioje informacinėje aplinkoje Lietuva pasitiko vieną skaudžiausių savo istorijos įvykių.

Straipsnį parengė: Imantas Tamošauskas