Šių metų liepos mėnesį Tauragės krašto muziejaus darbuotojai Vytautas Mažeika ir straipsnio autorius pažintiniais tikslais svečiavomės Tilžės muziejuje. Pastarasis įsikūręs gražioje, miestą reprezentuojančioje ir pėsčiųjų alėja verčiamoje gatvėje Pobiedy. 34-u numeriu pažymėtas vokiškus laikus menantis namas – vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo karalienės Luizės tilto.
Muziejus, kaip ir dera mūsų didžiajai kaimynei, turi ekspoziciją, pasakojančią pokario istoriją, kaip laimingi darbo žmonės kūrė naujus gyvenimus užgrobtame turtingame krašte. Tačiau greta – akys nudžiunga – dar didesnė ekspozija, pasakojanti apie prarastąjį vokiškąjį – lietuviškąjį laikotarpį. Viskas autentiška – gatvių pavadinimų lentelės, parduotuvių iškabos (pvz. batų Salamander), buities, prabangos daiktai, knygos, nuotraukos ir žemėlapis. Didžiulis, per visą sieną pakabintas senosios Tilžės žemėlapis. Daugiau nei tik degalais ir cigaretėmis šiame mieste besidominčiam žmogui spaudžia širdį gausus lietuviškas palikimas, esantis mieste. Tiesa, reikia žinoti ko ir kur ieškoti. Tikrai neperdėsime teigdami, kad kas ketvirtas namas Tilžėje yra kuo nors svarbus Lietuvos kultūrai ir apskritai tam, kad mes šiandien vis dar kalbame lietuviškai.
Minėtame žemėlapyje (1 pav.) akis užkliūva ne tik už patvenktos Tilželės upės (rusiškai Tylža) ar Jokubynės parko, kur stovėjo lietuvių namelis – seniausias etnografinis muziejus vidurio Europoje, bet dėmesį patraukia ir Tilžės rytuose esantis priemiesčio rajonas – Tilžės Prūsai (Tilsit Preussen). Šiandien šio kvartalo centru eina Timiryazeva gatvė, vedanti tiesiai į Ragainę.
Pirmąkart priemiestis rašytiniuose šaltiniuose paminimas dar XVI a. Tik tuomet iki pat XVIII a. pab. jis vadinosi Senaisiais Prūsais (Alt Preussen). XVI a. jau buvo laikas, kai karai su Kryžiuočių ordinu nugrimzdo į praeitį, siena su Didžiąja Lietuva nusistovėjo, o nusiaubtus kraštus apgyveno žemaičiai, aukštaičiai, sūduviai, kurie ir suformavo lietuvininkų etninę grupę. Tačiau šalia šių naujakurių gyveno ir kita – daug mažesnė žmonių grupė – vietiniai prūsai, kurių protėviai buvo kilę iš daugybės skirtingų genčių. XVI a. prūsų kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo ir sparčiai nyko. Sembos pusiasalyje ir Karaliaučiuje greitai plito vokiečių kalba, pietuose – be vokiečių dar ir lenkų (ši dalis didžiąja daimi dabar ir priklauso Lenkijai), o rytinėje Prūsijos dalyje – Nadruvos ir Skalvos žemėse prūsų kalbą pakeitė lietuvių. Manoma, kad paskutiniai prūsiškai mokėję žmonės išmirė didžiojo maro metu XVIII a. pradžioje.
Tačiau kas buvo skalviai? Lietuviai jie ar prūsai? Nors kalbinis palikimas liko tik asmenvardžiuose ir vietovardžiuose, laikomasi nuomonės, kad jie buvo patys lietuviškiausi prūsai, tarpinė grandis, kaip ir jotvingiai, galėję suprasti tiek vakarų, tiek rytų baltų kalbas.
Grįžkime prie Senųjų Prūsų Tilžės priemiesčio. Vyresni žmonės atsimins, jog dar ir patys vadino iš Mažosios Lietuvos pabėgusius žmones prūsais, tačiau kadaise šio termino reikšmė buvo kiek kitokia. Kaip minėta, XVI a. atsikėlusieji naujakuriai, greitai sudarę lietuvininkų etninę grupę, skyrė save nuo vietinių skalvių, kurių, nors ir daug išžudyta, ištremta per karus, dar, matyt, koks tūkstantis gyveno Tilžės ir Ragainės apylinkėse. Tuometiniai žmonės, skirdami šiuos senuosius gyventojus, juos vadino prūsais, o jų gyvenamus priemiesčius – Tilžės Prūsais ir Ragainės Prūsais (Ragnit Preussen).1
Lankantis Tilžės muziejuje mums buvo parodyti neseniai rasti, niekur dar neaprašyti skalvių bei jų priešininkų kryžiuočių papuošalai, darbo įrankiai ir ginklai. Archeologijos mokslui žinoma, kad Tilžės, Rambyno, Šereiklaukio, Ragainės apylinkėse yra daugiausia skalvių archeologijos paminklų – čia akivaizdžiai buvo Skalvos centras. Tačiau vis tiek įdomu tai, kad mokslininkų pagal rašytinius šaltinius tirtas Tilžės Prūsų priemiestis dabar jau ir archeologiškai įrodomas, kaip skalvių gyventa vieta.
Turbūt teko girdėti apie statomą naują tiltą ir aplinkelį, kuris apjuosia Tilžę iš rytų. Bet ar daug kas žino, kad aplinkelis iš pagrindinio Tilžės-Ragainės kelio pasuka būtent prie Paskalvių (Dubki) kaimo.
Būtent šioje vietoje rausiant naująjį kelią rasta bronzinių žirgų kamanų diržams skirtų dekoratyvinių kniedžių, keturi žirgų dekoratyviniai žvangučiai, diržo sagtis, keturios plokštinės ir pasaginė segė, keramikinis ar šiferinis verpstukas ir puodo šukė (2 pav.). Taip pat rastas geležinis plačiaašmenis kirvis, arbaleto strėlės antgalis, trys peiliai, pjautuvas ir nenustatytos paskirties geležinės liekanos (3 pav.). Arbaleto strėlės antgalis ir plokštinės segės išduoda, jog tai neabejotinai pats vėlyviausias karų su Kryžiuočių ordinu laikotarpis XIV – XV a. Tai yra itin reikšmingi radiniai, kadangi šio laikotarpio archeologinių vietovių Skalvoje itin mažai: Ližiuose ir tam pačiam Tilžės mieste prie Spitrės tvenkinio (Splitter; šiandien čia vakarinė miesto dalis, kuria eina pagrindinė Čialiaeva gatvė).
Tačiau tai dar ne viskas. Minėtoje Timiryazeva gatvėje, kuri eina per jau aptartą Tilžės Prūsų priemiestį, rasti du ploni bronziniai žiedai, vienas storasienis žiedas, pasaginė segė kanopiniais galais ir plokščia žiedinė segė su neįskaitomu įrašu (4 pav.). Pastaroji neįprasta Skalvai ir byloja jau apie krikščionišką kryžiuočių valdomą pasaulį. Archeologo Vlado Žulkaus teigimu, įrašai ant segių būna religinio pobūdžio – dažniausiai sutinkami “Ave Maria” arba panašiai. Vakarų Europoje tokios segės gamintos dar nuo Romos laikų. Baltijos valstybėse randamos Ordino pilyse ir miestuose. Datuotos gali būti nuo XIII iki XVI a. Yra sutinkamos ir krikščioniškuose kapinynuose, paprastai XV-XVII a.
Dar keletas įspūdingų radinių mūsų dienas pasiekė iš Tilžės piliavietės, kuri kadaise stovėjo Nemuno ir Tilželės santakoje vietoj užkariautos skalvių pilies ir vadinosi Schalauner Haus. Čia rasti dar du žirgo papuošalai – bronziniai žvangučiai, žiedas platėjančiu viduriu, dviejų tekstilės gamybos įrankių – tikriausiai vąšelių liekanos. Be šių skalvių kapinynams būdingų daiktų, muziejuje atsidūrė ir šiame regione šiaip jau neįprastų radinių. Vienas jų – ornamentuotas bronzinis maždaug 7 cm skersmens ir 0,5 cm storio apskritimas. Gali būti, jog tai stalo žaidimo žetonas. Bei to paties tipo, kaip ir minėta Timiryazevo gatvėje rasta plokščia žiedinė segė su įrašu (5 pav.). Tokios būdingos Lietuvos pajūryje, krikščionybę priėmusių kuršių kapuose. Iš Tilžės priešpilio po 1553 m. iškeldinti skalviai davė pradžią po 1945 m. išnykusiam Prūselių kaimui (Prussellen). Pastarojo vietą labai lengva atsekti. Jis buvo vos už 500 m į pietus nuo Šakininkų kaimo Pagėgių sav.
Vederaitiškių (Timofeevo) kaime, kuris priklauso Lazdynų (Krasnoznamensk) rajonui ir yra įsikūrės kairiajame Šešupės krante, rasta bronzinė žiedinė segė, pasaginė segė aguoniniais galais ir du žiedai (6 pav.). Tokie pat radiniai sutinkami netoliese, už 10 km kitame Nemuno krante esančiame Viešvilės kapinyne ir datuojami X-XI a.
Džiaugiamės bendradarbiaudami su Tilžės muziejumi, ten dirbančiais išsilavinusiais ir lietuvių kultūros palikimą vertinančiais žmonėmis. Šiemet jame parengta ekspozicija Donelaičiui atminti, vyko “Metų” skaitymai, Tauragės ir Tilžės muziejai bendradarbiauja keisdamiesi fotografijos parodomis. O ir miestai artėja – baigiamas dviračių tako Tauragė-Tilžė pirmasis tiesimo etapas. Reiktų akcentuoti, kad Tilžės muziejus buvo vienas iš karalienės Luizės paminklo atstatymo iniciatorių bei daugelio kitų projektų, gaivinančių prarastąjį miestą. Geri pavyzdžiai užkrečia ir padeda bendrauti, tirti kultūros palikimą net ir apsiniaukusių politinių debesų fone.
1 Salys A., Baltų kalbos, tautos bei kiltys, 1995, Vilnius.
Darius Kiniulis, 2014 m.