Joninės – gražiausia kalendorinio ciklo šventė, nes švenčiama pačiu maloniausiu šiltuoju vasaros laiku. Šią šventę, kitaip vadinamą Rasos vardu, lietuviai šventė nuo seniausių laikų.
Žemdirbio žvilgsnis dažnai krypsta į dangų, į saulę. Kad tik lietus nepermerktų nupjauto šieno, kad neišdegintų pasėlių… Linguoja galva žmogus ir susirūpinęs spėja: leidžiasi raudona saulė – vėjas, balta – Dievulis duos lietaus, gražiai geltona – prieš šiltą, ramią dieną. Birželio 23-oji – ilgiausia metuose diena. Saulė gręžiasi, diena vėl ims trumpėti. Ar nenusisuks kartu su ja ir gerovė nuo mūsų? Kad taip neatsitiktų, kad šviesioji šilumos rūpintoja laimingai sugrįžtų, reikia tinkamai ją palydėti, pagerbti. Todėl saulės ir jos pakaitalo žemėje – ugnies simbolika Joninių papročiuose labai svarbi. Tikėta, kad Joninių rytą saulė atsisveikindama šoka: tai pakyla, tai nusileidžia pro horizontą. Pasak mūsų senolių, tai ne prietaras, o gryna teisybė.
Laužai, simbolizavę mažutį saulės rutulį, buvo kuriami ant kalvų, netoli upelio ar ežero, gražioje vietoje. Degindavo ir stebules, statines, iškeltas ant ilgų karčių, tarsi norėdami priartinti žemę prie dangaus. Kaimo jaunimas, neretai ir vyresnieji šokinėdavo per ugnį, apsigindami nuo ligų, norėdami būti stiprūs, ilgai gyventi. Stebuklinga ugnies galia atsispindi ne tik Joninių, bet ir kituose papročiuose.
Ne mažiau reikšmingas Joninių dieną ir ugnies priešingybė vanduo. Prie vandens telkinio būdavo parenkama laužo ir šventės vieta. Joninių rytą vanduo, ypač rasa, įgydavo nepaprastą galią. Visi stengdavosi nusiprausti ja, ypač nubraukta nuo rugių, kad gyventų sveiki, ilgaamžiai, gražūs. Tikėta: daugiau rasos, didesnis derlius. Tik gyvulių lauk neleisdavo. Laikydavo tvarte, duris dilgėlių sauja užkišę. Tai apsauga nuo raganų, kurių šiuo metu siaučia devynios galybės. Jos gali atimti karvėms pieną, ir reikės visai šeimynai nebalintą viralą srėbti. Raganomis galėdavusios pasiversti ir piktos kaimynės. Jos galėdavo nužiūrėti negera akimi ar atimti karvėms pieną. Tai darydavo tokiu būdu. Išsirengdavo nuogos, vilkdavo drobulę per rasotą kaimyno pievą ir kartodavo: „Visas pienas man. Visas pienas man“. Kai drobulė pasidarydavo šlaputėlė, parsinešdavo ją namo, išgręždavo į kibirą, o surinktą rasą sugirdydavo savo karvei. Toji pradėdavo dvigubai daugiau pieno duoti, o kaimyno, iš kurio rasą pavogė, – nė lašo. Sako, kartą vaikis ėjo Joninių rytą ir nešėsi arklio pakinktus. Pamatė raganą, rasą braukiančią ir šnekančią: „Man visas. Man visas“. Galvoja vaikis: reikia juoką iškrėsti. Braukia su pakinktais per žolę ir atitaria: „Ir man nors lašelis. Ir man nors lašelis“. Grįžo namo, pakabino pakinktus ant vinies. Ogi iš jų pienas po lašiuką varva!
Po Joninių raganos irgi atlikdavo savo piktąjį darbą: vaikščiodavo po laukus ir apšlapindavo visus žolynus. Todėl rūpestinga šeimininkė iki Joninių arba per jas prisirinkdavo įvairiausių vaistažolių, kad netektų raganos subjaurotų skinti.
Žolynų rinkimas, arba kupoliavimas, buvo vienas svarbiausių šventės elementų. Rinko jas vaistams, rinko laimei. Iš to, kokių spalvų ir dydžio žolynų prisiskindavo į puokštę, vadinamą kupole, burdavo žmogaus charakterį, tolesnį gyvenimą. Merginos pindavo vainikus, kuriais puošdavo galvą, ir kitus, kuriuos plukdydavo vandenyje, stebėdamos, ar gražiai plaukia, ar neužkliuvo už meldų. Norėdamos sužinoti, kada ištekės, merginos mesdavo vainiką į šakotą medį. Jei iš karto užsikabins ant šakos, tais metais ištekės, jei kelintą kartą užkibs, tai po kelerių metų.
Stebuklingasis žolynas, kuris žydi tik Joninių naktį, – paparčio žiedas. Kas sulauks jo pražystant tamsiam miške per pačią vidurnakčio gūdumą, taps laimingas ir viską žinantis. Visokios pabaisos gąsdina pasiryžėlį, bet jei nenusigąsi, nesisukiosi atgal, gali savo laimę atrasti.
Tekstą parengė muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė
Mindaugo Černecko nuotraukos
12 24 d. nedirbame 12 25 d. nedirbame 12 26 d. nedirbame 12 27 d. 9.00–15.45 12 28 d. 10.00–16.00 12 30 d. nedirbame 12 31 d. 9.00–14.00 01 01 d. nedirbame Iki susitikimo muziejuje!
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (be jų būta ir mažesnių). Pirmas trėmimas buvo 1941 m. birželio 14–18 dienomis vykęs ir tikėtina nutrauktas nacistinei Vokietijai birželio 22 dieną užpuolus stalinistinę Sovietų sąjungą. Kiti trėmimai vyko jau pasibaigus antrajam […]
Muziejų naktis – tai, kai visuose Lietuvos muziejuose vyksta nemokamos ekskursijos, pristatymai, žaidimai, edukacijos ir daugelis kitokių įtraukiančių veiklų. Muziejų naktis puiki galimybė prisiliesti prie kultūros ir istorijos – nusikelti į praeitį. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įsikūręs Tauragės pilyje. Pilis kadaise buvo muitinė, mokykla. Taip pat TKM „Santaka“ turi keletą padalinių: Tremties ir rezistencijos muziejus, kur XX […]