Linus sėdavo gegužės 15-tą, Šv.Sofijos dieną. Sako, ji yra linų „patronka. Tada spragiai nekert i gerai aug“. Į šiaurės vėją nesėdavo linų, laukdavo, kol pasikeis, nes spragės kerta. Sėdavo pavėjui iš pintų sėtuvių. Iki lauko sėmenis nunešdavo maišuose. „Parklaups sėjėjis, ant kakla juosta ar šniūrs, įsipils linų. Rankšluostį įsirišdava, kad nepjautų spranda“. Sėjėjas būdavo su naminiais lininiais baltiniais. „Pasidėdava kepurę eidami sėti ar šviesesnę kepurę maudavos. Tėvelis sakydavo: „Kur mana pilkoji kepuri? Ainam linus sėt.“ Užgavėnių dyną pasiruošdavo „linus tįsti“ – paviešėti pas kaimyną. Sakydavo, kai nueidavo: „Nu, linus tįsiam.“ Ir jį kviesdavo pas save. Biržydavo su šiaudais, mėtydavo alksnio šakutes ar su koja braukdavo. Tą darė moteris ar vaikas. Kai baigdavo, kviesdavo kaimyną išgerti „plėčką“. Sako: „Einam linus palaistyt.“ Bet daug negerdavo, kad nusigertų – retenybė.
Stambias žoles išraustydavo, o šiaip linų neravėdavo. Sėdavo į 3–4 metų dobilieną, tai žolių nebūdavo. Rudenį apars, išdirbs, o pavasarį sėdavo. Į seną dirvą nesėjo, mėšlo nevežė. Sėmenis „arbuodavo“, kad nebūtų žolėti. „Jei neturės geros žemės, ir nesės linų“.
Kai sužydėdavo, būdavo šeimynai džiaugsmo. Brisdavo per vidurį pažiūrėti. „Ja bus geri, didžiūsis: „Šįmet linų, tai linų“. Žydėjims neapsakoms. Vėjuks put, tai kai ant vandens“.
Vadydava lina lapiukus „kelnėms“. „Kai „kelnes“ nubyrn, o galvutes tik gelst, tai reišk – sunokę sėmenys. O ja nori, ka plauks geresnis būtų, tai da su „kelnėm“ raudava. Sakydava: „Vaikā, linai „kelnes“ numeti.“
Raudavo vyrai, vaikai, – visa šeima. „Ir koks pyplys raus, dės į krūvikę. Kas nesuspėdava, patalkaudava“. Žiūrint kokia žemė, kokiu laiku „prieidavo“. Rovė barais. Žemė būdava suarta į sumetimus, lysves, 5-ių m pločio. Po du stos į tą barą, kits ir viens, sulig sugebėjimo. Rauni kiek sauja apkabin. Su viena ranka imi, su kita padedi tempti. 10 saujų – pėdas. Po 5 saujas mesdavo į krūvikę. Po dvi krūvikes suimdavo ir sustatydavo, sudauždami galvenomis. Rauni, kol išeini į galą. Grįždamas susistatai į vieną eilę, kad būtų patogiau vežant surinkti. Džiūdavo, kol galvos laisvai krint. Pradėdavo žvangėti sėmenys. Tada vežė. Po pėdą imdavo su šake (pėdai buvo nesurišti, patys sukibę). Krovė eilėmis, kad galai nesusimaišytų, šachmatiškai: vieno galo „galvos“, kito „kojos“ sukaitytos. „O ja ne, sukimb į krūvą, neatplėši“. Ir klojime iškraudavo taip pat. Buva platus klojims. Šone susikraudavo, antram šone kūlė.
Iš medžia kultuves pasidarydavo patys. Ima 1–2 saujas, deda galvutėmis ant kaladės ir padaužo, nukulia. Katras sugebėdavo, ir „pundą“ kuldavo, o paskui išardęs dar peržiūrėdavo. Klojimas buvo išpiltas moliu. Sėmenys ir pelai nubirdavo ant aslos. Nukultus linus sustatydavo lauke į pilnavidurį ratą, skritulį. Galvikes išarbuodavo. „Ja būdava „cielų“, perkuldava, ja kai – su spragilais padaužydava“. Pelus plikydavo ir kiaulėms šerdavo. Sėmenų susipildavo sėklai, kitus parduodavo (pirko kooperatyvai). „Alyvai“ pasilikdavo. Turėjo vienas žmogus kitam kaime mašinas „alyvai“ spausti. Pasidarydavo 10–20 litrų „alyvos“. Kepdavo ant jos blynus, „pončkas“, valgė per pasninkus. Jonažolių žiedus su „alyva“ naudojo nuo nudegimų, nuplikimų.
Iškultus linus vežė į lauką, į seną nupjautą dobilieną, kad neželtų, paskleisdavo eilėmis. Klojo daugiausiai į pietų, vakarų pusę, kad geriau prapūstų. Žiūrint, koks sklypas. Keturias savaites vargdavo, o ja nelyn – ilgiau. Laikydavo, kol paėmus saują ir patrynus išbyra spaliai, lieka plaukas. „Ja gerai met spalius, rinkt reik“. Rinko su grėbliu, šake. Su rankomis geriausiai susirenk, o rityte su grėbliu blogiau. „Buntai“ tada būdava didesni, kaip kibira viršus, tai mažiausias. Pastatydavo apsukdami apie kelėną, kad išdžiūtų. Rišdavo ne su linais, o su šiaudais arba nuo Jūros pakrantės žilvičių prisipjovę. Iš šiaudų padarydavo ryšį. Sukiši į krūvą dviejų saujų varpas, stipriai susuki ir gauni ryšį. Išdžiūvusius linus suveždavo į pastogę prie daržinės galo. Kito ūkininko buvo apkalta lentomis. Į klojimą nevežė – paliko javams.
Linamynis buvo po bulviakasio, spalio pabaigoje – lapkričio mėnesį. Iki Kalėdų visų būdavo išminta. Kaime būdavo viena pakura, kartais nebūdavo arba neužtekdavo vietos ar ilga eilė, tada veždavo į kitą kaimą. Jaujos šonuose būdavo įtaisytos kartys – „žardai“. Ant jų statydavo stačius linus vieno gaspadoriaus, kurio eilė minti. Pakurą sudarė paprastas pečius, nė kaminas lauk neišvestas. Dūmai per duris išeina. Džiūdavo parą, kad gera malka, sausa. Kūreno daugiausia alksninėm, kad mažiau spraginėtų. Eglinė malka tam netiko. Žmogus, kurio jauja buvo, neatsitraukdamas kūreno. Darbas atsakingas. Jei perkaitins, bus blogai. Kartais įkaisdavo taip, kad į linus įkišta ranka neiškentėdavo. Tada prigesindavo pečių. Žiūrint, kokio drėgnumo linai, taip ir džiūvo.
Jaujoje buvo pakura, „klojims“ ir „antras gals“. Klojime vyrai mynė. Jame būdavo ilgas balkis, kuriame išpjautos angos, kad iš abiejų pusių tilpdavo dveji mintuvai ir kylys jiems priveržti. Iš viso į balkį įstatydavo po 11 mintuvų iš abiejų pusių. Buvo 21–22 mynėjai. Jie mynė prieš viens kitą. Jei jaujoje mintuvai buvo blogi, tai atsinešdavo savo mintuvus. Mynė vyrai. Seniau vyrai aplaužydavo, o moterys baigdavo. „Aš 15–16 metų būdama pradėjau eit į talkas, tai vieni vyrai mindava. Moterys su plaktuviums antram gale plaki“. Plaktuves dirbo iš kieto medžio, guobos, klevo, kad būtų slidžios. Plakė po vieną saują. Vyrai mynė po saują. Susuks ir meta savo plakėjai. Jei ne po ūpu mergina, tai mažai teišmindavo arba stambesnę saują pamesdavo. Bijodavom užgauti, nieko nesakydavom. Vyrai patys pasirinkdavo savo plakėją merginą. Mergina saują išplakdavo, išpurtydavo, susukdavo ir dėdavo į savo krūvelę. Seniau mindavo vakare, nakčia. Kai aš ėjau, pradėdavo rytmetį. Baigdavo sutemus. Kartais reikdavo pasikabinti šviesą – „likterną“. Pietus atnešdavo į jaują ar įdėdavo, nusinešdavo patys talkininkai. Tuo rūpinosi žmogus, kurio linus mynė. Kartais jaujos savininkas išvirdavo kavos. Jaujos savininkas, „pri mūsų toks Pukelis imdava grūdais užmokestį“. Jis žemės mažai turėjo. Ne visų jaujoj vienaip džiūdavo. Pas tą Pukelį labai gerai. Ja prasta jauja kits į kitą kaimą veždavo. Kits atveždava iš Tamošaičių pri Liekia į Ąžuolynės kaimą prie Pagramančio. Žiūrint, kaip užsirašydavo iš eilės. Jei jauja užimta, eidavo ieškoti kitur, kad neužsitemptų darbai.
Plakėja imdavo 10 saujų, dėdavo ant ryšio ir su ryšiu surišdavo. Tai buvo „grįžčia“. Jei neturėdavo savo linų, 2–3 „grįžčias“ duodavo už talką plakėjai. Arba eidavo dirbti talka už talką. „Grįžčias“ nešdavo maišuose namo vyrai. „Mes skaitydavom, kiek šimtų saujų numynę: 10 „grįžčių“ – 10 šimtų saujų“. Parnešę išimdavo, suklodavo klėty ant suolų – „zoslanų“.
Linus šukuodavo trobos su dviem galais vidury „bute“, plūktame moliu arba jaujoj, kur javus kulia, kol nešalta. Kai šukuoji, labai dulka. Šukuoja per du šepečius. Buvo geležiniai šepečiai, juos pirkdavo turguje. Kai šukuoja per retus – lieka ant šepečio pakulos, per tankius – pašukos, o gerieji linai – saujoj. „Likdava šilks – lins“. Iš pakulų audė maišus, rečiau paklodes. Pašukas naudojo ataudams, baltiniams, vyrų kelnėms. Linai – gerajai drobei. „Lina kelioni dideli“. Po 10 nušukuotų saujų vijo į „garankštą“, ant „šniūro“ „garankštas“ suvarstė ir skrynioj ar bačkoj padėjo, kad nesudulkėtų. Rasdavo blizgančias. Šepečiai buvo geležiniais dantimis, su dviem tilteliais. Šepetį dėjo ant suoliuko, į jį būdavo įvertas „šniūras“, kurį prilaikydavo su koja. Taip šukavo. Šerinio šepečio nenaudojo. Siūlams į siuvamą mašiną verti pašukuodavo su šukomis, kad geriau išsišukuotų.
Žiemą verpdavo. Suverptus siūlus merkdavo į kubilus nuo šešių centnerių, užpildavo su verdančiu vandeniu ir paslėgdavo. „Užsluogūsi“ verpalus, kad neiškiltų, akmeniu paslegi“. Tada gijos pradeda rūgti, putoti. Taip laiko apie tris savaites. „Rudumelis to vandens būdava“. Kai ištrauki, gijos būna geltonos. Tada nešies į upę, „išplūstai“, su kultuve išmuši, tai tada su pelenų šarmu plauni. Žiemą siūlai lauke iššaldavo. Džiaudavo ant tvorų, karties. Pavasarį šaltis, saulė išbalindavo. Vargo matydavo tos gijos. Nuo kovo mėnesio iki pavasario audė. Būdavo daug ritinių skrynioj.
Pats balinimo laikas, kada „sodnai žyd“. Nupjaudavo žolę sode, drobes ištiesdavo, sulaistydavo vandeniu. Šlapią daugiau saulė trauk. Ir antrą pusę apversdavo. Jei vakare nesusineši, bernai į medį įkels. Vakare bėgdavom sutraukti ir nunešti į pastogę. Jei atsiguli užmiršusi, kelies ir eini susinešti drobių. Sykį įkėlė. Jie įnešė be „koptų“, o mes gavom „koptas“ neštis. Vogt nebuvo mados, tik juokų bernai iškrėsdavo.
Linų minamos mašinos atsirado, kai buvau jau 20-ties metų. Buvo arklinės. Teko mint, bet jos sutampydavo linus. „Tas darbs man labai tink ir net šnekėti man apie tai tink“, – sakė M.Kalašinskienė.
Kanapes merkdavo į „prūdą“, o linų ne. Vyrai kanapes tvarkė. Irgi mynė, šukavo su mediniu šepečiu. Iš kanapių pluošto vyrai sukdavo „šniūrus“, iš jų dirbdavo vadžias, „kaklininkus“ arkliams.
Aprašas iš muziejaus etnografijos archyvo.
Pasakojo Morta Kalašinskienė-Sadauskaitė, g.1918 m. Genių k., gyvenusi Pagramantyje.
Užrašė Viliutė Ružinskaitė 1992 m.
Pastaba: rašyta ranka, tarmė ne visur išlaikyta, autentiški žodžiai ir posakiai rašomi kabutėse.
Kai kurių žodžių paaiškinimai:
„Patronka“ – globėja
„Plėčka“ – 200 mililitrų buteliukas degtinės
„Arbuoti“ – su specialiu mechaniniu įrenginiu, vadinamu „arba“ valyti iškultus javus ir linus, kad nubirtų šiukšlės ir pelai
„Prieiti“ – čia prinokti
„Pundas “ – čia linų pėdas
„Cieli“ – sveiki, nenukulti
„Alyva“ – čia sėmenų aliejus
„Pončkos“ – spurgos
„Buntai“ – čia išsiklojėjusių linų pėdai
„Likerna“ – žibintas
„Šniūras“ – virvė
„Užsluogūsi“ – užspausi, paslėgsi
„Išplūstai“ – išplauni
„Koptos“ – kopėčios
„Prūdas“ – tvenkinys
„Kaklininkai“ – arklio pakinktų dalys
Fotografijose – žydintys linai ir prinokusios linų galvutės su sėmenimis.
Fotografė Jurgita Brazauskienė, Norkaičių etnocentro vadovė, auginanti linus edukacijoms. 2023 m.
