Kovo 29 d. sukanka 20 metų kai Lietuva priimta pilnateise nare į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Pati NATO buvo įkurta prieš septyniasdešimt penkerius metus – 1949 m. balandžio 4 d. Lietuva tuo metu buvo giliuose sovietinės okupacijos gniaužtuose. Ir tik retas galėjo tuo metu tikėti, kad Lietuva kažkada bus to demokratinių Vakarų valstybių klubo narė.

Iš mūsų muziejaus bičiulio Ernesto Kuckailio gavome 1950 m. spalio 3 d. į okupuotąją Lietuva iš laisvųjų vakarų desantu grįžusio žymaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovotojo Juozo Lukšos ir jo dviejų bendražygių krovininiame parašiute buvusio informacinio nedidelio leidinio, pavadinto ,,Laisvė ateina iš Vakarų“ nuskenuotą kopiją. Kaip žinia, minėti partizanai desantininkai nusileido į Tyrelių mišką prie Žygaičių seniūnijoje buvusio Ringinių kaimo. Krovininio parašiuto J. Lukša nerado ir išžygiavo į Suvalkijoje plytinčius Kazlų Rūdos miškus be atsiusto bagažo. Desantininkų krovinį rado trys Ringinių kaime gyvenantys jaunuoliai – Leonas Rakauskas ir Fabijonas bei Juozas Marozai. Kaip prisiminė apie šį įvykį Juozas Marozas, kad atidarę krovinį nuleistą parašiutu į mišką ir radę lapelius pavadintus ,,Laisvė ateina iš vakarų“, jaunuoliai suprato iš kur atvyko šis krovinys. Devyniasdešimt septintąjį gimtadienį šiemet minėsiantis Juozas Marozas keletą kartų sujaudintu balsu ištarė žodžius: ,,Laisvė ateina iš Vakarų“. Paprastam kaime užaugusiam jaunuoliui, kuris už parašiutinio krovinio radimą ir perdavimą partizanams sovietų buvo nubaustas dvidešimt penkerių metų Sibiro lagerių bausme ir ją aštuonerius metus iškentęs, iki šiol jaudinasi ištardamas žodžius ,,Laisvė ateina iš Vakarų“.

Šis straipsnis tikriausiai buvo skirtas su okupantais kovojantiems Lietuvos partizanams. Neaišku ar partizanai jį gavo, ar viską pasiėmė sovietai beveik po trijų mėnesių atradę parašiutu numestą krovinio dalį. Tačiau sovietai mini šį informacinį leidinį ne tik Juozo Marozo baudžiamojoje byloje, bet net ir savo, partizanus šmeižiančiose knygose. Dabar perskaityti galės visi šio straipsnio skaitytojai.

Skaitant „Laisvė ateina iš Vakarų“ apima deja vu jausmas. Supranti, kad pokaryje Stalino valdoma komunistinė Sovietų sąjunga, labai panaši į Putino bandomą atstatyti Rusijos imperiją. Abi veikia panašiais metodais ir turi daugiau panašumų negu skirtumų. Ta pati aštri konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų, skirtumas, kad mes jau kitoje pusėje – demokratinių Vakarų valstybių būryje. Ir mus jau dvidešimtmetį gina prieš septyniasdešimt penkerius metus įkurtas NATO.

Visas 1950 m. spalio 3 d. partizano J. Lukšos ir jo bendražygių krovininiame parašiute rasto informacinio leidinio tekstas:

LAISVĖ ATEINA IŠ VAKARŲ

LAISVĖS PADIDĖJIMAS?

Pavergtųjų viltys – JAV prezidentas Rooseveltas ir D. Britanijos ministeris pirmininkas Churchilis Atlanto Chartoje paskelbė:

„1. Jų kraštai nesiekia jokio padidėjimo, teritorinio nei kitokio;

2. Jie nenori matyti jokių teritorinių pakeitimų, kurie būtų daromi be aiškiai pareikšto tų kraštų gyventojų noro;

3. Jie gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymosi formą, kurioje jie nori gyventi; jie nori matyti atstatytas suverenines teises ir savivaldas tų, kuriems jos buvo prievarta atimtos.“

Atlanto Charta buvo paskelbta 1941 m. rugpjūčio 14 d., kovoje su hitlerine Vokietija. Prie jos prisidėjo ir Sovietų Sąjunga. Ji sustiprino viltį visoms tautoms, hitlerizmo ar bolševizmo pavergtoms. Jos užtikrintai sustiprino pavergtųjų tautų pasipriešinimą okupantams. Jiems priešindamiesi pavergtieji prisidėjo prie bendros kovos už laisvę prieš agresorius.

Lietuviams tą viltį dar labiau sustiprino JAV prezidentas Rooseveltas Amerikos lietuvių delegacijai 1940 m. spalių 15 d. pareikšdamas ..Būtų klaida manyti, kad Lietuva yra netekusi nepriklausomybės. Lietuvos valstybės nepriklausomybės reiškimasis tik laikinai yra atidėtas“.

Šio užtikrinimo akivaizdoje suprantamas buvo tas lietuvių ypatingai atkaklus pasipriešinimas hitlerinei ir stalininei okupacijoms. Antrojo pasaulinio karo metu lietuviai su visais pavergtaisiais tikėjo, kad Vokietija bus sumušta, kad ji kapituliuos vakaruose ir kad vakariniai sąjungininkai privers savo rytinį sąjungininką, sovietus, pasitraukti į savo sienas iš okupuotos Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų bei rytų Europos valstybių. Kad sovietai patys pasitrauktų iš okupuotų sričių, tuo niekas netikėjo, kas buvo pagyvenęs sovietiniame režime, bet tarė, kad tam juos privers, geruoju ar piktuoju, vakariniai sąjungininkai, ir tokiu būdu galės būti įvykdytos Atlanto Chartos pažadas grąžinti nepriklausomybę tiems, iš kurių ji buvo atimta prievarta.

BET TAIP NEĮVYKO

Kodėl viltys sudužo? – Kare su hitlerine Vokietija sovietai sugebėjo pravesti vakarų demokratijose didelę propagandą apie savo nuopelnus hitlerizmui nugalėti, sugebėjo laimėti vakarinių sąjungininkų pasitikėjimą. Dėl to noras atlyginti už dideles aukas, iš antros pusės tikėjimas sovietų gera valia ir jų evoliucija į gerąją pusę diktavo vakarinių sąjungininkų politiką likviduojant antrojo pasaulinio karo veiksmus ir jų padarinius. O savo tariamai gerą valią, taikingumą ir pripažinimą tautoms demokratiškai laisvai apsispręsti sovietai sugebėjo demonstruoti. Net Jaltos konferencijoje (1944 m. sausio mėn.) Churchilio paklaustas dėl Baltijos kraštų režimo, Stalinas atsakė, kad nesą negalima, jog ten bus tęsiamas kapitalistinis režimas. O klausiamas prezidento Roosevelto, nuo ko priklausys Baltijos kraštų likimo tolimesnis sprendimas, Stalinas aiškino, kad nuo vietinių gyventojų valios ištyrimo.

Sąjungininkai tikėjosi: jeigu karo pasėkoje ir ne viskas pasiekiama, kas Chartoje buvo deklaruota, bet Stalino gera valia ir bendradarbiavimas su Vakarais turės veikti sovietinės politikos raidą gerąja linkme. Dėl to ir Potsdamo susitarime vakariečiai pasireiškė tokie dosnūs sovietams.

Šis pasitikėjimo sovietų gera valia ir nuolaidų politika vakaruose buvo vadinama apeasemento politika. Ji buvo pagavusi visus sąjungininkus ir jų demokratines visuomenes.

Kaltininko demaskavimas. – Appeasemento politika truko iki 1946 m. Bet ji nedavė Vakarams lauktųjų vaisių: ji nepriartino sovietų prie Vakarų idealų ir nepalenkė jų vykdyti valstybių neliečiamybės, nei laisvės, nei žmogaus teisių, kurias gerbė Vakarai ir kurias buvo pasižadėję gerbti ir sovietai, prisidėdami prie Atlanto Chartos ir Jungtinių Tautų Chartos. Ar vilką penėk ar ne, jis vis į mišką žiūri.

Trumpo laiko užteko, kad sovietai savo darbais sukeltų Vakarams abejones dėl jų geros valios. Užuot respektuodami okupuotų kraštų gyventojų valią, sovietai pradėjo Pabaltijyje deportacijas ir terorą. Užuot tenkintis Potsdamo laimėjimais, jie ėmėsi agresijos prieš kraštus, kuriuose buvo jų okupacinė kariuomenė: Čekoslovakijoje surengė vidaus perversmą, valdžioje pastatė Maskvos agentus ir pradėjo viso gyvenimo sovietizaciją. Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Bulgariją ištiko tas pats likimas. Tas pats laukė ir Jugoslavijos, bet Tito pasipriešino, nesutikdamas Jugoslavijos paversti Rusijos provincija. Ir pasipriešinti jam buvo dar galima, nes Jugoslavijoje nebuvo įžengusi sovietų kariuomenė. Agresinę akciją sovietai nukreipė ir prieš laisvuosius kraštus. Vietoj karo metu ,,panaikinto“ internacionalo sudarytas dabar kominformas turėjo sprogdinti laisvuosius kraštus iš vidaus, kad komunistinių kirminų pagraužtas vaisius kuo greičiau nukristų į Stalino sterblę. Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir JAV stipri kulturbolševizmo propaganda ir sovietinės kultūros šalininkų verbavimas, pastangos tuose kraštuose paimti politinį ir profesinį vadovavimą į Maskvai ištikimų komunistų rankas: jų, komunistų Italijoje ir Prancūzijoje aprūpinimas ginklais, propaganda prieš tariamas JAV imperializmo ir kapitalizmo pastangas, karinis špionažas, ūkinio sabotažo organizavimas – tai vis sovietinės agresijos prieš vakarų sąjungines valstybes agresijos reiškiniai, sprogdinimas iš vidaus. Iš kitos pusės okupuotuose kraštuose buvo varoma propaganda nutraukti ryšius su Vakarais ir jungtis į sovietų vadovaujamą bloką.

Šitie agresiniai sovietų reiškiniai per daug jau atvirai buvo varomi, kad jie liktų nepastebėti. Jie ir atvėrė vakariečiams akis. Pirmasis viešai vakariečius įspėjo Churchilis 1946 m. Fultono (JAV) kalboje. Jis pirmasis, kurio balsas buvo išgirstas apie nuleistą tarp Rytų ir Vakarų geležinę uždangą, anapus kurios kažin kas ruošiama prieš Vakarus. Churchilio įspėjimas sukėlė dideles reakcijas ir pasipiktinimą tarp sovietų. Sovietų propagandoj Churchilis virto ,,karo kurstytoju“. Tačiau su šiuo momentu pradėta viešiau demaskuoti sovietų agresiniai planai prieš laisvuosius Vakarus. Demokratinėje visuomenėje pradėjo nykti tikėjimas sovietų ,,gera valia“. Jo vietoje vakariečiams aiškėjo: – visos sovietų kalbos apie jų ,,taikingus siekimus“ ir liaudies valios respektavimą – yra viena apgaulė – sovietai niekados neatsisakys nuo ..pasaulinės revoliucijos“, kuri įduotų į jų rankas pasaulio valdžią: – Vakaruose komunistų partijos tėra Maskvos klusnus įrankis kovoje už pasaulio pavergimą. – Taigi komunistinių Rytų ir demokratinių Vakarų interesai nebesuderinami.

Šitas išvadas Vakarų žmogui diktavo pats gyvenimas, nors vis dar buvo naivių idealistų ar sovietų papirktų agentų, kurie jas neigė ir prieš jas kovojo. Bet veltui. Nuo šiol prasideda pasipriešinimas sovietų agresiniams veiksmams prieš Vakarus. Tas pasipriešinimas auga laipsniškai, užkirsdamas kelius, kuriais sovietai savo agresiją mėgina išreikšti. Dėmesio verti šie to augančio ir stiprėjančio Vakarų pasipriešinimo laipsniai: ideologinis, ūkinis, politinis, karinis.

PASIPRIEŠINIMAS AGRESIJAI

Ideologinis pasipriešinimas. – Kai sovietai neištesėjo savo pažadų gražinti laisvę pavergtiesiems ir kai jie savo okupacijoje turimus kraštus tik labiau suterorizavo, prezidentas Trumanas 1945 m. spalių mėn. paskelbė savo ,,12 punktų“, iš naujo pabrėždamas tautų bei žmogaus laisves bei teises. Tai buvo ženklas, kad JV neatsisako nuo tų principų, kuriuos buvo paskelbusi Atlanto Charta.

Kai sovietai per savo komunistines agentūras sukurstė Graikijoje pilietinį karą, kuris turėjo į sovietų krepšį įmesti Graikijos uostus į Viduržemio jūrą, – prezidentas Trumanas 1947 m. kovo mėn. išėjo su aiškia programa prieš sovietus. Būtent, prieš sovietinės ideologijos pagrindą – komunizmą.

Trumano pareiškimai prieš komunizmą buvo pribrendęs vakariečių nuomonės lūžis. Nuo šiol prasideda atvira Vakaruose kova prieš komunizmą. Tiesa, ji vedama tik demokratinėmis priemonėmis – propaganda. Bet jos rezultatas neabejotinas. Mąžta skaičius tų, kurie komunizmo iš praktikos nepažinę, buvo ėmę skelbti, kad demokratiniai kraštai gali sugyventi su bolševikiniais: kad krikščioniškoji kultūra galinti būti suderinta su komunizmu; kad gali būtu sukurtas net katalikiškasis komunizmas. Bolševikinio komunizmo sistemą masėse demaskavo iš Rusijos pabėgusių pareigūnų atsiminimai ar iš koncentracijos lagerių ištrūkusių kalinių pareiškimai. Tarp socializmo simpatikų turėjo įtakos socialistinių grupių atsiribojimas nuo bendradarbiavimo su komunistais. Vakarų katalikiškuose kraštuose komunizmui didelis smūgis buvo popiežiaus Pijaus XII ekskomunika (1949) visiems komunizmą išpažįstantiems ir jį remiantiems.

Kova su komunizmu iš ideologinės srities persimetė į grynai politinę, socialinę bei ūkinę. Darbininkų profesinės sąjungos, kurioms vadovavo komunistai, Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje skilo. Rinkimus į parlamentą Italijoje komunistai pralaimėjo ir iš vyriausybės buvo išstumti. Tas pats Prancūzijoje, nors ten komunistai buvo laikomi tvirčiausia Europoje sovietų penktąja kolona. Komunistų skaičius parlamentuose sumažėjo ir kituose kraštuose. Australijoje ir kitur svarstoma net įstatymo keliu uždrausti komunistų partijas. Pietų Afrikoje jau uždrausta. O Britanijos ministeris pirmininkas Clement Attles, socialistas, 1950 m. liepos 30 d. atsišaukime į anglų tautą įspėjo dėl komunistų: ,,Visi komunistai, ar jie Korėjoje kariauja ar Malajuose, Indijoje ar Birmoje neramumus kursto, ar čekų bei lenkų laisvę laidoja, ar kliudo Britanijos, Prancūzijos, Australijos ūkinę pažangą, yra dalyviai mėginimo visą pasaulį pavergti tironijai. Jie mėgina pašalinti iš pasaulio demokratiją ir laisvę. Jie yra pasiruošę mus sunaikinti, jeigu mes nepareikšime, kad su jais sutinkame. Jie kalba apie laisvę, o remia agresiją.“

Taip radikaliai pasikeitė Vakarų opinija. Ir dar toliau tebesikeičia.

Ekonominis pasipriešinimas. – Ideologinis pasipriešinimas nebūtų buvęs toks sėkmingas, jeigu netrukus jo nebūtų parėmęs ekonominis pasipriešinimas. Sovietai siekė vakarų valstybes ekonomiškai susilpninti ir palaužti, kad ekonominė krizė privestų prie demokratinio režimo pakeitimo komunistiniu. Dėl to stengėsi eksploatuoti kuo didžiausiomis reperacijomis karą pralaimėjusius kraštus (Vokietiją, Austriją, Italiją). Italijoj, Prancūzijoj, Graikijoj, Britanijoj organizavo streikus ir ūkinius sabotažus. Jugoslavijai, kuri panoro išlaikyti savo politinį savarankiškumą nepriklausomai nuo Maskvos, pritaikė ne tik propagandinę bet ir ekonominę blokadą. Net savo sąjungininkams Amerikos, Britanijos, Prancūzijos okupacinėms jėgoms, pavartojo ekonominę Berlyno blokadą, kad išspaustų juos iš to miesto.

Jei Berlyno blokadą sulaužė JAV, suorganizuodamos ,,oro tiltą“ ir lėktuvais pristatydami Berlyno gyventojams maistą ir kurą, tai ta pati JAV atėjo į pagalbą ir visai Europai, ūkiškai varginamai. 1947 m. birželio mėn. JAV paskelbė vadinamąjį Marshallio planą – paskyrė sumas nekomunistiniams kraštams ūkiškai atsigauti. Tai buvo antras Amerikos plataus masto žygis, kuris užkirto kelią sovietų pastangoms laimėti Vakarus. JAV kapitalai pagerino ūkinę padėtį Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Graikijoje, Vokietijoje: sušvelnino socialinius aštrumus ir atėmė vėją komunistų malūnams. Nors Jugoslavija yra komunistinė, tačiau Amerika ir jai davė paramos, kad išlaikytų savo nepriklausomybę nuo Maskvos.

Marshallio pagalbos sėkmingumą liudija sovietinės propagandos susijaudinimas ir šauksmai apie Amerikos kapitalizmo invaziją. Nenorėdami, kad gyventojai ekonomiškai būtų savarankūs ir bijodami moralinio JAV autoriteto, sovietai neleido ta ūkine pagalba pasinaudoti satelitiniams kraštams, nors karas juos sugriovė ne mažiau kaip kitur.

Ekonominio pasipriešinimo sėkmingumas kai kuriems atsakingiems politikams davė pagrindą skelbti, kad sovietų agresinės pastangos bus niekais paverstos vienomis taikiomis priemonėmis. Laisvąsias valstybes būsią galima apsaugoti nuo sovietų destruktyvinės įtakos ūkinėmis priemonėmis: pagerinus jų ūkinį būvį. Sovietų valdomuose kraštuose sovietinis režimas turėsiąs sprogti nuo ,,totalinės propagandos skleidžiant tiesą apie sovietinį ir demokratinį  režimus gyventojams anapus uždangos. Teisinga informacija nuteiksianti gyventojus demokratinėmis priemonėmis (balsavimo keliu) pašalinti jiems netinkamą režimą. Jugoslavijos pavyzdžiu titoizmo buvo tikimasi sovietinėje Kinijoje. Titoizmas buvo pradėjęs reikštis ir kai kurių laisvų kraštų kompartijose, kurios atsisakė nuo Maskvos priklausomybės. Tačiau šitie titocistiniai laimėjimai buvo smulkūs. Ir nusistatymas, kad laisvąsias valstybes bus galima apsaugoti nuo sovietų agresijos taikiu būdu, pasirodė ne visai teisingas. Teko griebtis kitų priemonių, kurias sovietai labiausiai vertina – karinių, pirma dar išmėginus politinį rungtyniavimą tarptautinėje arenoje ir JTO forume.

Politinis pasipriešinimas.– Kurių valstybių sovietai negali okupuoti, tas stengiasi įtraukti bent š savo įtakos ratą. Jugoslavija, Prancūzija, Norvegija ir eilė smulkesnių valstybių dažnai pabalsuodavo drauge su sovietais ir jų satelitais Jungtinių Tautų Organizacijoje. Didinti sau palankių valstybių skaičių sovietai mėgino dvejopu būdu: įvesti į Jung. Tautų Organizaciją naujas sovietines respublikas arba išjungti iš JTO tuos atstovus, kurie jiems nepriimtini. Taip lig šiol tebeina kova dėl nacionalinės Kinijos atstovo. Sovietų manevrai tuo reikalu nedavė jiems norimų rezultatų. Nors Britanija pripažino sovietinę Kiniją, nors JTO gen. sekretorius Trygve Lie sugalvojo pasiūlyti įsileisti atstovą ir nepripažintos vyriausybės, bet JAV čia atsistojo griežtai principų srityje ir pasipriešino.

 Juo toliau, juo daugiau Vakarų valstybių telkiasi apie JAV. Net tos, kurios anksčiau stengėsi svyruoti ir būti ,,tarpininkais“ tarp JAV – sovietų užimtų pozicijų. Politiškai JAV subūrė apie save daugumą laisvųjų valstybių, dalyvaujančių JTO. Sovietų pusėje liko ištikimai tik satelitinės (Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija, Vengrija, Bulgarija) ir sovietinės respublikos (Ukraina ir Gudija). Tarpinių, kuriuos varytų savo nuosavą politiką, veik nebeliko. Pilna prasme valstybės susiskirstė į komunistinius Rytus ir demokratinius Vakarus. Pirmųjų priekyje sovietai, antrųjų – JAV.

Tai jau du frontai, kurie vis smarkiau ir smarkiau kaujasi ,,šaltaisiais ginklais“: ideologiniu, ekonominiu, politiniu. Šaltasis karas nėra baigtas. Priešingai, 1950 m. Achesonas metė ,,totalinės diplomatijos“ šūkį, t.y. pavartoti visas diplomatines priemones, kad JV politiniai siekiai būtų įvykdyti, taigi pasaulis būtų apsaugotas diplomatinėmis priemonėmis nuo sovietinės agresijos. O Trumanas po to metė ,,totalinės propagandos“ šūkį, t.y. sutelkti visas informacijos priemones, kad pasaulis patirtų tiesą apie rytų sovietinį ir vakarų demokratinį gyvenimą, nes bolševikinio režimo pasisekimas remiasi pirmiausia tiesos iškraipymu, apgaule, melu.

Šaltasis karas, kuriame ofenzyvoje visą laiką buvo sovietai, neišėjo jiems į naudą. Vakarai, nors ir su didelėmis aukomis, gindamiesi atsilaikė ir kai kuriuos Europos kraštus, buvusius jau stiprioje komunistų, taigi ir sovietų įtakoje, atkariavo (Prancūziją, Italiją). Tik kraštams, sovietų pavergtiems, nieko Vakarai negalėjo pagelbėti.

Bet šaltasis karas pereina į karštąjį.

Karinis pasipriešinimas. – Antra, kuo sovietinis režimas laikosi, tai ginkluotu smurtu. Kai jau kitos priemonės negelbsti, sovietai nutaiko momentą ir jėga užgrobia svetimas teritorijas. Karinei okupacijai jie yra ,,meisteriai“ trejopais metodais: norimoj valstybėj suorganizuoja pilietinį karą: sukilėliai turi pašalinti režimą ir pastatyti ,,liaudies vyriausybę“; sukursto satelitinę valstybę, kad ji eitų savo kaimyno ,,liaudies išvaduoti“; patys sovietai siunčia savo kariuomenę, kaip tai buvo padaryta su Baltijos valstybėmis, Lenkija ir kt. Pirmuoju metodu sovietai pralaimėjo Graikijoje, bet už tat antruoju metodu gausiai laimėjo Kinijoje. Ano milžiniško laimėjimo padrąsinti, tokiu pat metodu ėmėsi naujo agresinio žygio, įsakydami šiaurės Korėjos vyriausybei jėga užimti nekomunistinę pietų Korėją.

Sovietai buvo apskaitę, kad Vakarai nesiims ginklo ir turės tenkintis vienais protestų raštais. Juk tuo metu, kai Sovietai ginklavosi, Vakarai buvo visai nusiginklavę. Kai sovietai pradėjo karo veiksmus Kinijoje, tik tada Vakaruose sustiprėjo mintis ginkluotis. 1949 m. buvo suorganizuotas Atlanto Paktas, kurio tikslas padaryti Europą pajėgią gintis nuo invazijos. JAV pradėjo teikti Europos valstybėms ginklų pagalbą. Atėjo momentas, kad ir ginklu jau pasipriešinta sovietinės agresijos reiškiniams. Sovietams nelauktas McArthuro ginkluotas pasipriešinimas agresijos veiksmams Korėjoje yra naujo Vakarų pasipriešinimo pradžia – karinio pasipriešinimo. Šitas pasipriešinimas jau yra visos JTO vardu vedamas.

Įvykių išvakarėse. – Karinio pasipriešinimo vaisiai dar sunku pramatyti, nes tai tik pradžia. Koks bus tęsinys, galima tik spėti iš dabar susidariusių faktų, kurie galima vertinti kaip prielaidas logiškose išvadose. O tie faktai yra tokie:

1. Vakaruose daugumai aišku, kad Korėjoje susidūrė ne pietų ir šiaurės Korėjos interesai, bet Rytų ir Vakarų interesai.
2. Per daug jau tie interesai priešingi, kad jie galima būtų suderinti. Rytams visos taikingumo ir geros valios kaukės nukrito ir pasirodė tikrasis jų veidas: visomis priemonėmis laimėti pasaulio valdžią, pavergiant laisvąsias tautas. Vakarų noras – bent apsaugoti laisvę tų kraštų, kurie nėra komunistinėse rankose, jei dar negalima išlaisvinti pavergtųjų. Visos pastangos surasti taikingą sprendimo būdą negali patenkinti nei Rytų nei Vakarų. Net jeigu šiuo momentu būtų taikiai susiprasta, tai tik laikinai. Gaisro kibirkštis sprogs kitoje vietoje, nes interesai jau nebesuderinami ir kompromisai nebeįmanomi.
3. Jungtinės Valstybės yra pakankamai supratusios savo misiją būti priekyje Vakarų, kovojančių jau ne dėl atskiros tautos, bet dėl visos žmonijos laisvės. Ir tas reikalas JTO vardu jau imasi konkrečių priemonių.
4. Sovietai žino, kad Vakarų demokratijos karo nenori, kad jos viską daro jo išvengti, kad demokratijos karų nepradeda. Dėl to jie taip brutaliai provokuoja agresijas ne savo vardu, bet veržiasi šiandien korėjiečiams kraują lieti. Ir vakaruose jie stumia agresijai ir kraujo aukoms savo satelitus. Bet šita sovietinė politika Vakaruose šiandien jau pažįstama. Ir priemonių, kokių Vakarai ėmėsi prieš sovietinę agresiją Korėjoje, Vakarai imsis bet kurioje vietoje, kur tik sovietai sukurtų karo židinį. Tam Vakarai yra tvirtai pasiryžę.

LAISVĖS GRĄŽINIMO KELIAS

Tuščios sovietų pastangos įteisinti smurtą. – Lietuva ir kitos sovietų pavergtos valstybės gerai suprato, kad jos yra Vakarų dalis ir jų likimas priklausys nuo Rytų – Vakarų santykių raidos. Jos suprato taip pat, kad išvaduoti iš sovietų vergijos gali tik ginkluotas Rytų – Vakarų konfliktas.

Kol vakariečiai pergyveno appeasemanto laikotarpį, tebuvo galima laukti naujų vakarietiškų nuolaidų sovietams pavergtųjų sąskaita. Tą sau palankią padėtį sovietai stengėsi su išnaudoti. Jie siekė pirmiausia, kad jų smurtas Baltijos valstybes užgrobiant būtų kitų valstybių sankcionuotas ir neteisėtas įjungimas į Sovietų sąjungą būtų pripažintas tarptautiniu teisėtu aktu.

Jei skiriama realistinė politika, kuri vadovaujasi dienos interesais ir idealistinė, kuri vadovaujasi principais, tai Europos valstybėse persvėrė realistinė politika pavergtųjų likimo atžvilgiu, Amerikos politikoje – idealizmas. Švedija, nacinė Vokietija, fašistinė Italija pasiskubino pripažinti Baltijos valstybių įjungimą. Daugumas Europos valstybių nutylėjo, nei pripažindamos įjungimo, nei leisdamos laisvai veikti Lietuvos pasiuntinybėms. Įjungimo nepripažino Europoje – Britanija, Vatikanas, Amerikoje – Jungtinės Valstybės, Urugvajus ir kai kuriuos kitos Pietų Amerikos valstybės. Vokietijos okupuota Prancūzija perdavė sovietams Lietuvos pasiuntinybės rūmus, bet sovietinės Lietuvos nepripažino. Šveicarija net 1947 m. paėmė savo žinion Lietuvos konsulato bylas, ,,iki Lietuvos klausimas bus išaiškintas“. Vienu momentu (1943) net Britanija buvo susvyravusi. Bet ją sulaikė aiškus ir tvirtas JAV nusistatymas būti ištikimai savo deklaruotiems principams.

Nelaimėję iš JAV ir Britanijos pripažinimo sovietinei Lietuvai de jure, sovietai stengėsi išgauti pripažinimą bent de facto. Sovietinės Lietuvos atstovus jie siuntinėjo į tarptautines konferencijas (pašto, susisiekimo …). Bet ir šiuo atveju nieko nelaimėjo: nė į vieną konferenciją nebuvo įsileistas sovietinės Lietuvos atstovas.

Kova su sovietų pastangomis Lietuvą ,,numarinti“. – Demaskavus sovietų norus prašmugeliuoti de facto pripažinimą, sovietai tas savo pastangas metė. Jų vietoje stengėsi Lietuvos klausimą ,,numarinti“. Iš vienos pusės sustiprino gyventojų deportaciją iš Lietuvos, kad Lietuva būtų be lietuvių ir tarptautinėje tribūnoje nebebūtų apie ką kalbėti. Iš antros pusės rūpinosi, kad tarptautinėje spaudoje ir tribūnoje niekas apie Lietuvą nekalbėtų ir nerašytų. Tačiau ,,tylos suokalbis“, kuris truko iki 1948 m., dabar jau pralaužtas. Vakarų demokratijose vis garsiau kalbama apie Lietuva, ypač apie joje sovietų vykdomą genocidą. Lietuvos katalikų laiškas Šv. Tėvui, paskelbtas įvairiomis kalbomis, buvo skaitomas visur su dideliu susijaudinimu. Šiandien jau tokia padėtis, kad reikia turėti tik naujos medžiagos apie Lietuvą, ir daugumas spaudos ją mielai skelbia.

Lietuvos reikalais prabyla ne tik spauda, bet ir nuolatinės Vatikano radijo transliacijos lietuvių kalba keturis kartus per savaitę. Vasario 16, genocido minėjimo, Lietuvos prievartinio įjungimo į Sovietų sąjungą ir kt. progomis prabyla Šveicarijos, Vokietijos, JAV, Pietų Amerikos radijas. Yra pagrindo laukti, kad bus lietuviškų transliacijų ir daugiau.

Prieš sovietų užmačias atkirsti Lietuvą nuo Vakarų, stengimasi lietuvių tautos ar atitinkamų grupių vardu dalyvauti Vakarų Europos laisvų tautų tarptautiniuose sąjūdžiuose (krikščionių demokratų, socialistų, liberalų, <> skautų, Pax Romana ir kt.) 1950 m. lietuviai, drauge su latviais ir estais, priimti į Europos sąjūdį, kaip lygiateisės Europos tautos.

Prisikėlimo viltis. – Lietuvos klausimas laisvajame pasaulyje ,,nenumarintas“. Priešingai, dabar jis naujai atgyja. Yra tvirtų ir autoritetingų užtikrinimų, kad palankus Lietuvai Jungtinių Valstybių nusistatymas nėra pasikeitęs. Nebent tiek pasikeitęs, kad tik sustiprėjęs. Ir Churchilis 1950 m. liepos mėn. raštu Europiniam Sąjūdžiui pareiškė lūkestį, kad Baltijos valstybėms būtų grąžintas laisvas gyvenimas.

Kad Lietuvos byla atgyja ir pagyvėja parodė lietuvių laisvės troškimą, mokėjimą kovoti, bet sykiu ir taupyti kraują bei gyvybes. Prisidėjo laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai, kurie vadovaujami Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, neleidžia Lietuvos klausimo primiršti, išlaikė jį gyvą, iki atėjo palankesnė tarptautinė padėtis, kurioje vėl ginamos žmogaus ir tautų teisės bei laisvė.

Laisvės principą pripažino visų Chartų dalyviai. Tarp jų, kaip minėta ir sovietai. Bet sovietai jo ir nemanė vykdyti jau net Jaltos, Potsdamo susitarimuose. Rooseveltas nei Trumenas tenai nepareikalavo, kad sovietai paskelbtąjį principą pritaikytų Baltijos valstybėms – to reikalavimo sovietai nebūtų vykdę. Dėl to, Roosevelto žodžiais tariant, Lietuvos valstybės nepriklausomybės reiškimasis ir buvo laikinai atidėtas.

Bet JAV niekada nesutiko to principo atsisakyti ir įvykdyto smurto pripažinti teisėtu. Dabartinė politinių įvykių banga artina momentą, kada tas ,,laikinis atidėjimas“ turi baigtis ir Lietuvos nepriklausomybė turės vėl pasireikšti.

Tekstą parengė Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis