Šiemet sukanka 115 metų, kai Palangoje 1909 m. kovo 15 d. gimė Jonas Žemaitis, būsimasis Lietuvos partizanų vadas.  1917 metais Žemaičių šeima apsigyveno Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, 1926 metais Jonas Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune. Ją 1929 metais baigus jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto bei tais pačiais metais ir leitenanto laipsnis ir jis pradeda tarnybą 2-ame artilerijos pulke. Vėliau tarnauja įvairiose Lietuvos vietose. Gabų karininką vadovybė netrukus pasiunčia mokytis į užsienį. 1936–1938 m. J. Žemaitis mokosi Prancūzijos Fonteneblo artilerijos mokykloje, kurią baigęs ir gavęs kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje ne tik suteikė specialybės žinių, bet praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra, pramokti kalbų – J. Žemaitis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas.

1940 m. rugpjūčio 30 d. sovietiniai okupantai performavo buvusią Lietuvos kariuomenę į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku. Tuo metu Jonas Žemaitis vedė septyneriais metais jaunesnę Eleną Valionytę.

                  Karo pradžia artilerijos pulką užklumpa Varėnos poligone, iš kur įsakyta trauktis kartu su Raudonąja armija į Rytus. Ties Valkininkais kapitonas J. Žemaitis kartu su grupele lietuvių karininkų atsilieka nuo pulko ir pasiduoda vokiečiams. Vokiečiai siūlo lietuviams stoti į savisaugos batalioną, bet J. Žemaitis nesutinka, išeina į atsargą ir išvyksta pas žmoną, tuo metu gyvenusią Lentvaryje. 1941m. rugpjūčio mėn. jie persikelia į Kauną. J. Žemaitis įsidarbina Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Gruodžio mėnesį jų šeimoje gimsta sūnus Jonas Laimutis. Mieste sunku gyventi, todėl netrukus Žemaitis su šeima išvyksta į tėviškę – Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Įsidarbina Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

1944 m. J. Žemaitis Raseinių apskrities Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose sutelkė apie 150 vyrų į gen. Povilo Plechavičiaus kuriamą Lietuvos vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Naciams rinktinę išformavus, jam pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo tada prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

1944 metais Lietuvą vėl okupavus sovietams, Jonas Žemaitis pasirinko aktyvios kovos kelią. 1945 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku ir pasirinko Dariaus slapyvardį. 1945 m. liepos 22 d., Virtukų miške įvyksta didelės kautynės su gausiomis NKVD kariuomenės pajėgomis. Apie 30 partizanų būrys, vadovaujamas J. Žemaičio, sėkmingai pasitraukia.

1946 m. liepos mėn. staiga miršta J. Žemaičio žmona Elena, Sūnus Laimutis slapstomas pas svetimus žmones.

1946 m. rugsėjo 12 d. iš keliose pietvakarinės Lietuvos apskrityse esančių partizanų junginių įkuriama Jungtinė Kęstučio apygarda. Jos įkūrime aktyviai dalyvauja Jonas Žemaitis, slapyvardis Žaltys – Savanorio rinktinės vadas.

1947 m. balandžio 9 d. žuvo pirmasis Jungtinės  Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius. 1947 m. gegužės 25 d.  J. Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu, slapyvardis Tylius (nuo 1948 m. balandžio 1 d. – Jungtinė Kęstučio padalinta į Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas). Netrukus, 1948 m. gegužės mėn., Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.

1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimą, vykusį vasario 10–20 d. Radviliškio apskrities Grinkiškio valsčiaus Minaičių kaime. Suvažiavime buvo pranešta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, 1949 m. vasario 16 d. paskelbta šio sąjūdžio Tarybos deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis buvo vieningai išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.

Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis, norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją, nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas.

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėn. jį ištiko insultas. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas Marytės Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone įrengtame Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pavasarį pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu. Tų pačių metų gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus pro vėdinimo angą į bunkerį granatą su psichotropinėmis dujomis J. Žemaitis buvo suimtas.

Birželio 23 d. J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą į susitikimą pas faktinį to meto Sovietų sąjungos vadovą Lavrentijų Beriją. Dirbti okupantams kategoriškai atsisakė, 1954 m. birželio mėn. J. Žemaitis nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 28 d. dekretu jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties). 2009 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu J. Žemaitis, ėjęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.

Tekstą parengė Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis