„Viskas prasidėjo 1948 metų gegužės 22 dieną. Anksti ryte, kai dar nebuvo prašvitę, į kiemą įvažiavo rusų sunkvežimis. Jame sėdėjo keturi rusų kareiviai. Jie įsiveržė į mūsų namą ir liepė ruoštis išvažiuoti“, – taip savo pasakojimą apie tą įsimintiną dieną pradėjo Juozas Berneckas. Tai dar viena istorija apie tremtį, dar vienas, gyvas to laikmečio liudininkas.

Juozas Berneckas, gimęs 1933 metais, Tauragės r., Kunigiškių km. su mama buvo ištremti 1948 metų pavasarį. Pasak šaltinių per 1948 m. gegužės 22–23d. trėmimo operaciją „Vesna“ („Pavasaris“) iš viso buvo sugaudyti ir ištremti apie 40 000 žmonių. Iš Tauragės rajono ištremti buvo virš 800 žmonių. Jau tada pasimatė kai kurių rusų kareivių žiaurumas ir brutalumas. Juozas pamena, kaip vienas iš kareivių, kad nelotų šuo, jį nudūrė. Susikrauti daiktus privalėjo per 15 minučių. Leido pasiimti maisto, daiktų, patalynės. Daug turto atėmė. Po 15 min. Juozas su mama (Marijona Berneckiene) sėdėjo vežime, pakinkyto arklių. Tėvas jau buvo ištremtas prieš 2 metus, į lagerį. Buvo apkaltintas, kad neva buvo Gaurės valsčiaus pogrindinės organizacijos viršininku. Senasis Berneckas kaltinimo nepripažino, tad buvo nuteistas 10-čiai metų. Pradžioje, 1,5 metų kalėjo Karelijoje, vėliau buvo perkeltas į Krasnojarsko kraštą, Norilsko miestą (kur prabuvo 6 metus), po to sekė tremtis, o 1956 metais išleido važiuoti pas žmoną su sūnumi, kurie buvo Zimos r., Centrinio Chazano gyvenvietėje.

Juozas pamena, kai jį su mama ištrėmė, jam buvo 14 metų. Kartu tąkart išvežė ir Nikodemo Pociaus šeimą iš Šiauriškių km., Antaną Kavaliauską iš Plikiškės km., Antano Valinčiaus šeimą tik be jo paties (jį vėliau sugavę atvežė) iš Aneliškės km., Praną Valantiejų su šeima iš Kunigiškių km. Pagrindiniai kaltinimai – arba liaudies priešas, arba buožė.

Iš Gaurės visus atvežė į Tauragės geležinkelio stotį, kur sulaipino į gyvulinius vagonus. Iš viso ešeloną sudarė 63 vagonai. Pasak Juozo, vietos vagonuose buvo labai mažai, trūko oro, nes visi plyšiai buvo užkalti. Sėdėjo susiglaudę vienas prie kito. Traukinys sustodavo vieną kartą per dieną- išleisdavo atlikti gamtinius reikalus. Sustodavo tik ten, kur plynas laukas, kad niekas niekur nepabėgtų. Valgyti duodavo vieną kartą į dieną – vieną kibirą sriubos (pasak Juozo „kibiro dugne – Maskva matydavosi“, suprask, kad sriuba buvo permatoma). Sriubą valgydavo su savo duona, kurią buvo pasiėmę iš namų. Kelionės metu, 1 kartą visus varė į pirtį, kuri buvo geležinkelio stotyje. Jei vagone mirdavo žmogus, tai jį tiesiog iškeldavo iš vagono ir padėdavo tiesiog ant bėgių. Visa kelionė truko apie 18 dienų. Galiausiai traukinys sustojo kažkokiuose miškuose. Statinys, kuriame atvykėliai turėjo apsistoti buvo paprasčiausias žardis. Jame, kiekvienai šeimai (pagal žmonių skaičių) buvo atmatuoti metrai, įsirengti (apsikalti lentomis) savo kampą. Stogą, šiokį tokį, susirentė visi kartu. Iki žiemos lietuviai statėsi rimtesnius namelius, nors ir tie buvo vėjo perpučiami. Pagrindinė darbo vieta buvo „lespromchoz“ – pramonės ūkis. Vyrai ir moterys dirbdavo miškuose. Vyrai nuleisdavo medžius ant žemės, o moterys nugenėdavo šakas. Net vaikai čia dirbo. Jų pagrindinis darbas būdavo joti arkliais, kurie tampydavo pagalius. Per dieną iškirsdavo 1300 kubų medienos, kurią išveždavo traukiniai. Juozo mama, kaip ir kitos moterys, genėjo šakas ir pjaustė medžius, pats Juozas dirbo su arkliu, gabeno rąstus. Vėliau įsidarbino garvežio mašinistu. Dirbdavo 8-10 valandų per dieną. Mamos pirmas mėnesinis uždarbis buvo 60 rublių (bulvių kibiras kainavo 25 rub. ). Jei ne siuntiniai, kuriuos gaudavo iš Lietuvoje likusios mamos sesers, išgyventi būtų buvę labai sunku. Gyvenimas pagerėjo tik po Stalino mirties. Gyvenvietėje atsirado parduotuvė, pirtis, mažas paštas, šiokia tokia ambulatorija. Prasigyveno ir Juozo šeima: nusipirko karvę, kiaulę, pasisodino bulvių. „Tik čia bulves reikėdavo sodinti su kastuvu, nes visur aplink buvo kelmai – nėjo išarti žemės.“

Apie 1958 metus į gyvenvietę buvo atvykęs kunigas. Atlikę paskirtą tremties bausmę, daugelis dvasininkų savo noru vykdavo pas lietuvius į skirtingas Sibiro vietoves, kur tuokė poras, krikštijo vaikus, laidojo išėjusius anapilin. Kai kunigo nebūdavo, religines šventes lietuvaičiai stengdavosi švęsti patys, moterys padarydavo altorių ir ten slapčia susibėgę, pasimelsdavo. Vasario 16-ąją irgi paminėdavo, bet tik savų, lietuvių, tarpe. Juozas pamena, kai kartą, keturi lietuviai užtraukė lietuvišką dainą, tai juos visus vėliau ištrėmė į lagerį 10-iai metų. Juos kažkas įskundė. Būta ir lietuvių tarpe išdavikų ir šnipų. Vienus užverbuodavo vietoje, iš tų pačių tremtinių, o kiti jau atvažiuodavo su tokia „misija“.

Kalbant apie Sibiro gamtą, Juozui labiausiai įsiminė, kad ten labai ryškiai keičiasi metų laikai. Žiemos labai šaltos, o vasaros labai karštos. Žiemą net miegoti eidavo su paltais ir kailiniais, kadangi barako, o jo būta ne mažo, vienas pečius neprišildydavo. O dėl alinančio vasaros karščio rusai net į mišką varydavo tik antrą valandą nakties, kur darbuodavosi iki pietų. Negana to, dar žmonės labai kentėjo ir nuo mašalų, apsiginti nuo jų nešiojo tinklelius. (Panašiai nuo mašalų gindavosi ir „Misija Sibiras“ dalyviai).

Į Lietuvą Berneckų šeima grįžo 1958 metais. Juozą ir mamą būtų išleidę ir anksčiau, bet nenorėjo palikti tėvo. Gyvenvietės, kur gyveno Berneckai, komendantas buvo linkęs į alkoholį. Vis mėgdavo kartoti: „aš jus visus pragersiu“. Kartą, progai pasitaikius, tėvas nunešė jam butelį degtinės, tai jis iš kart davė reikalingą pažymą. Ir tada visa Berneckų šeima išvažiavo į Lietuvą. Juozui buvo jau 25 metai. Grįžo keleiviniu traukiniu iš Zimos į Maskvą, toliau Vilnius, Radviliškis, Tauragė. Apsistojo Batakiuose, pas mamos seserį. Jų name, Kunigiškėse, gyveno trys šeimos. Kai viena iš tų šeimų išsikėlė, Berneckai grįžo į savo namą, bet visas namas jiems dar nepriklausė.

Lietuvoje ilgą laiką jų niekas nenorėjo registruoti. Tėvas būtų gavęs darbo Tauragėje, bet neturėjo gyvenamos vietos registracijos. Neregistravo, dėl to, kad buvo grįžęs iš „ten“. O iš „ten“ grįžusius visus laikė nusikaltėliais. Juozas savo šansą prisiregistruoti Tauragėje prarado per savo lietuvišką dorovingą būdą. Užpildęs pažymą, išeidamas iš kabineto, mandagiai atsisveikino tardamas „sudievu“. „Išgirdęs tokį atsisveikinimą, pareigūnas kone pasiuto ir pasakė, kad daugiau nesirodyčiau“ – taip tą akimirką šiandien prisimena Juozas. Jis mat nė nežinojo, kad visur, ypač valdiškose įstaigose, buvo sakoma „viso gero“.

Juozui liepos 17 dieną sukanka 89 metai, našlys. Sibiro negandų užgrūdintas, bet nepalaužtas ir šiandien aktyviai dalyvauja daugelyje tremtiniams, rezistencinio laikotarpio dalyviams skirtuose renginiuose, priklauso šaulių organizacijai.

Juozas Berneckas, Aldona Ščepova, Natalija Sturonaitė-Maskolaitienė, Ona Globytė-Ambložiejienė …tai tik kelios Tauragės rajono tremtinių pavardės, tai tik truputis faktų – prisiminimų iš pokario laikotarpio. Tremtinių prisiminimų metai neužgožia. Iš Lietuvos ištremti žmonės savo skaudžia patirtimi įrodė, jog ištremti žmogų iš šalies gali, bet meilės, atsidavimo savo gimtinei – ištrinti iš žmogaus širdies neįmanoma. Išlaikę žmogiškąsias vertybes jie yra tautos tvirtybės, vienybės ir pilietiškumo pavyzdys jaunajai kartai.

Aušra Norvilienė

Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė

• 

• 

•