Birželio 14 d. minint Gedulo ir vilties dieną, daugeliui buvusių tremtinių teko vėl ir vėl grįžti į tą siaubingą, jaudinantį metą, kai juos, tada dar buvusius vaikus, kūdikius išvežė iš gimtųjų namų į nežinią. Viena tokių – Aldona Ščepova. Susitikus per renginį prie katalikų bažnyčios skvere, ji pasiguodė, kad visą dieną labai graudinasi, norisi verkti. Prisiminimai aitrina širdį. Ką gi teko iškentėti, tai penkiametei mergaičiukei (1948 m. jai buvo 5-eri), kodėl jos skruostais šiandien byra ašaros?
Aldona Ščepova, gimusi 1943 m. Tauragės r., Kunigiškių km. ištremta buvo 1948 metų gegužę. Už ką? Tėvai mat buvo „buožės“: turėjo 33 ha žemės ir 2 samdinius. Išvežė visą šeimyną: tėvą – Praną Valantiejų (g.1908 m.), mamą – Petronėlę Valantiejienę (1912 m.), dukteris Zitą (1940 m.), Salomėją (1942 m.), Ievą (1945 m.) ir ją, Aldoną. Nepaliko nė močiutės – Julijonos Valantiejienės, kuriai tuo metu buvo 61 metai.
Pasak Aldonos, ta diena buvo šilta. Atėjo prieš pietus, nes karvės jau buvo pamelžtos ir išvarytos ganytis. Atėjus dviems kareiviams, namuose buvo tik močiutė ir viena iš seserų, kiti buvo pasislėpę. Kareiviai pradėjo ieškoti likusių šeimos narių. Pirmiausia surado tėvą su vyresne seserimi, kurie lindėjo Šešuvies pakrantėje. Mama, su mažiausia sese Ieva, slėpėsi pas kaimyną. Bet, kai pamatė, kad tėvelį parsiveda į namus, parėjo ir pati. Aldona ir dar viena sesuo buvo paslėptos pas kaimynę Petronėlę Rudienę. Tėvai negalėjo palikti savo dukrų, todėl ir jas parsivedė.
Kareiviai liepė per 15 min. susiruošti, veš į Gaurę. Mama neskubėjo. Padėjo lėkštes, atnešė valgyti, ištraukė butelį degtinės. Tie du, gerokai įkaušo ir taip pat nebeskubino. Kai šeima pradėjo krauti daiktus į vežimus, patys padėjo. Leido daug ką pasiimti. Mama pasiėmė siuvimo mašiną, o jis dar įdėjo ir lygintuvą, sakydamas, kad jei siūsi – reikės ir lyginti. Tėvelis spėjo papjauti dar ir kiaulę, pasūdyti. Maisto pasiėmė, kiek turėjo. Tik neturėjo duonos, nes ji neseniai buvo tik užminkyta. O prieš dieną tėvai turėtą duoną buvo atidavę kaimynams Pociams, kuriuos irgi ištrėmė į Sibirą. Tad šį kartą ir juos gelbėjo kaimynai, atnešė savo duonos. Pasiėmė ir drabužių. Baigiant viską susikrauti, atvažiavo sunkvežimis iš Gaurės ir… išvežė į Tauragės geležinkelio stotį.
Bevažiuojant ties vienu posūkiu, kai mašina sulėtino greitį, močiutė iššoko iš kėbulo ir pasislėpė žolėse. Vienas kareivių, truputį paieškojęs ir neradęs, norėjo važiuoti toliau, bet antrasis nenusileido – surado, sumušo ir įmetė į mašiną. Po pusmečio močiutė tremtyje mirė (Vėliau, 1990 m. jos palaikus šeima parsivežė į Lietuvą ir perlaidojo Gaurės kapinėse., Tauragės r. Ten jau buvo paminklas mirusiam vyrui).
Pasak Aldonos, vagonai, kuriais vežė, buvo pilni žmonių. Į vagoną susodino paskutinius. Juose buvo padaryti narai miegoti. Jų šeimos paskutinė stotelė Irkutsko srities miestas Zima. Čia buvo miško perdirbimo pramonės ūkis. Pro miestą tekėjo upė Oka. Dar ir šiandien Aldona atsimena, kad gamta Sibire buvo labai graži: nors žiemą labai šalta, bet vasaros būdavo šiltos.
Apgyvendino visus barakuose, kur anksčiau gyveno japonų belaisviai. Jų barake gyveno apie 25 šeimos. Vietoj lovų – narai. Kiti miegojo ant žemės pamestų kažkokių čiužinių. Turėjo susikalę stalą. Kiekvieną šeštadienį visoms sesėms reikėdavo su peiliu nuskusti nuo grindų purvą, kad jos, bent kiek pabaltų. Tėvelis kiekvienai dukrai padarė po lagaminą, kuriame mergaitės laikė savo drabužėlius, žodžiu, buvo, kaip spinta. Šalta nebuvo, nes tėvai iš darbo parsinešdavo malkų, kuriomis ir kūreno. Aldona pradėjo lankyti rusiukų vaikų darželį, o seserys – rusiukų mokyklą, nors rusų kalbos nemokėjo. Mama įsidarbino prie medžio apdirbimo staklių (alga – 48 rub.), tėvas kūriku toje pačioje gamykloje ( alga apie 70 rub.). Iki 1950 metų jau pramoko rusų kalbą, tada pradėjo lankyti 1-ąją klasę (rusiukų). Klasėje buvo visi lietuviai, o mokytoja – rusė. Vaikų amžius buvo labai skirtingas, nes 1 klasėje visi mokėsi rusų kalbos. Mokytoja, Ana Vladimirovna Ragozina, buvo labai gera, ji pati turėjo 3 vaikus. 5 klasėje tėvai pradėjo samdyti privatų mokytoją iš lietuvių tremtinių, kad jis mergaites mokytų lietuvių kalbos: mokė skaityti, rašyti lietuviškai. Tos pamokos buvo tik porą metų, nes vėliau mokytojas grįžo į Lietuvą. 1957 m. klasė jau buvo mišri. Su rusiukais santykiai buvo geri. Aldona pamena, kai mirė Stalinas, ji buvo kokioje 3 klasėje. Mokytojas verkė, ji nelabai suprato kodėl, kas atsitiko? Visi vaikai buvo sustatyti į liniuotę. Ilgai kaukė sirenos. Girdėjo, kaip vienas lietuvis lietuviškai keikė Staliną, tai prižiūrėtojas sako, kad va nors vienas gaili. Apie Staliną, kas jis per tironas, ji daugiau sužinojo kai jau buvo ūgtelėjusi.
Senelis Antanas Radvila (mamos tėvas) ir jo žmona, Agota Radvilienė, buvo ištremti 1946 m. į Sverdlovsko miestą, Urale. Jiems buvo blogiau nei Valantiejų šeimynai. Tad jų duktė, Aldonos mama, pakvietė ir gavo leidimą seneliams atvažiuoti pas juos, į Zimą. Senelis buvo senas (apie 80 metų), paralyžuotas, nedarbingas. Tad jiems atvykus, šeimoje jau buvo 8 žmonės. Aldona mena, kaip senelis Radvila visada sėdėdavo lauke ant pamato. Vasarą dirbdavo skustukus, kuriuos paskui visiems išdalindavo.
Šeimai šiek tiek prasigyvenus, įsigijo ožką. Kai mergaitės su tėvais važiuodavo į turgų pardavinėti bulvių, dažnai tekdavo iš šieno kupetų ožkai vogti šieno.
1954 m. Aldoną kartu su seserimi, tėvai išleido į pionierių stovyklą (15 km nuo namų). Tuo laiku mirė senelis Radvila. Jų niekas iš stovyklos neparsivežė, nes neturėjo transporto ir labai sirgo mama. Kai visa šeima paveikslavosi prie velionio karsto, vietoj jų (Aldonos ir sesers) pakvietė dvi kaimynų mergaites ir jas nupaveikslavo kartu su visais. Tuo norėjo parodyti, kad senelis turėjo 4 anūkes. (Vėliau giminės palaikus pargabeno į Lietuvą). Po senelio mirties, Radvilienė labai prašėsi į Lietuvą, nes čia ji nenorėjo mirti. 1956 m. ją Aldonos tėvai slapčia išsiuntė į Lietuvą su Puoderiais, kurie gavo leidimą grįžti į Kauną. Kadangi ji buvo mažo ūgio, ją palaikė už vaiką, ir jos niekas nesulaikė. Kai šeima sužinojo, kad ji jau Lietuvoje, tik tada pranešė komendantūrai, kad dingo močiutė. Tada tėvui norėjo duoti 15 parų, bet tėvas nesutiko, girdi, ji – ne jo motina. Tai tas paras teko atsėdėti Aldonos mamai. Aldona kalėjime lankė mamą. Už tai, kad mama su „čainiku“ (virduliu) plikydavo narus nuo blakių, leisdavo jai su dukra pasivaikščioti prie upės.
1958 m. Aldona ir visos sesės priėmė pirmąją komuniją. Mama visoms pasiuvo baltas „štapelines“ sukneles. Tai buvo didelė šventė. Bažnyčią tai progai įkurdavo viename iš barakų, gražiai išpuošdavo Altorių. Tais pačiais metais sesuo Salomėja, baigusi mokyklą, išvyko į tėvynę (tiems, kurie išvežami į Sibirą neturint 16 metų, negaliojo apribojimai dėl grįžimo). Tėvas į Lietuvą grįžo 1966 m., kai po ligos buvo pripažintas neįgaliu. Po metų, 1967 m. į Lietuvą grįžo ir mama. Pasiskolinę pinigų Tauragėje nusipirko namuką ir ten apsigyveno. Tėvukas dažnai nukakdavo į Kunigiškius ir žiūrėdavo į savo namą. Ten buvo įkurta kontora. Ne kartą jis kreipėsi tai pas vieną valdininką, tai pas kitą, bet niekas jam nei namo, nei ūkio negražino. Nerimo jo širdis, tik Kunigiškiuose jam buvo gera, tik ten jam buvo gražu. Jis sirgo nervų liga, buvo didžiulėj depresijoj, todėl iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Palaidotas Gaurės kapinėse.
1982 m. į Lietuvą su 2 dukrom grįžo ir Aldona, nes buvo silpna mama, reikėjo slaugyti. Vyras į Lietuvą nevažiavo. Kai 1960 m. Aldona baigė mokyklą, ji įstojo į Irkutsko pedagoginį institutą. Baigė 1964 m. ir 3 metus dirbo Taišeto r. fizikos mokytoja. 1966 m. ištekėjo ir gyveno Irkutske. Vyras rusas. Iki 1982 m. gyveno ir dirbo Rusijoje. O sugrįžus į Tauragę įsidarbino rusų mokykloje (dabartinė „Versmės“ gimnazija), fizikos-matematikos mokytoja. Likimo ironija, vėliau jai teko kurį laiką padirbėti ir savo gimtinėje, Kunigiškių pagrindinėje mokykloje. Ne kartą praeidavo pro savo gimtus namus, bet į vidų užeiti taip ir neišdrįso.
Šiandien Aldona aktyvi, mielai bendraujanti senjora. Ją galima pamatyti įvairiuose, tremtiniams organizuojamuose renginiuose. Birželio 14 d. renginio metu, klausant Gražvydo Berneckio atliekamos ukrainietiškos dainos, jos skruostus vilgė ašaros: dėl atmintin įsirėžusių skaudžių prisiminimų, dėl vis dar, protu nesuvokiamos situacijos Ukrainoje. O užbaigiant pokalbį, gerbiama Aldona visiems palinkėjo: „Gyvenkim šia diena“.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
