2018 m. Keleriškių kaimo (Vilkyškių sen., Pagėgių sav.) ariamame lauke, kurį kerta lauko keliukas, metalo ieškikliu surasti 28 žalvariniai (vario lydinio) radiniai. Radėjas, sodybos savininkas – šviesus žmogus, pranešęs apie radinį Kultūros paveldo departamentui. Vėliau, atlikus būtiniausius tyrimus, radinius KPD Tauragės skyriaus tuometinė specialistė Margarita Karūnienė perdavė Tauragės krašto muziejui „Santaka“.

Radinius perėmus KPD, jie perduoti Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistams, kurie nustatė, kad daiktai plataus laikotarpio – tipiški VIII-XV a. darbo įrankiai ir papuošalai iš griautinių ir degintinių kapų. Reikia pasakyti, kad vėlyvų IX-XV a. skalvių kapų žinoma itin mažai. Taip mažai, kad nelabai yra su kuo lyginti radinius. Lemiamas veiksnys tokiai padėčiai yra IX a. galutinai įsigalėjęs mirusiųjų laidojimo paprotys. Verta priminti, kad archeologiniais duomenimis skalvių gyventi plotai siekė Rukus vakaruose, Tauragę šiaurėje, Smalininkus rytuose. Dėl pietų labai trūksta duomenų, tačiau vėlyvi objektai žinomi tik Ragainės apylinkėse.

Nemuno žemupio kultūros žmonių, o vėliau ir skalvių tankiausiai gyventas plotas buvo Vilkyškių kalvagūbryje, kuris tęsiasi ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Nemuno krante. Būtent minėto kalvagūbrio vietoje žinomos archeologinės vietos išsidėsčiusios tiems laikams labai tankiai – maždaug kas 3 km. Turbūt neatsitiktinai Rambyno kalnas ir apylinkės apipintos gausiomis legendomis. Juk būtent jis yra viduryje tankiausiai gyventos teritorijos. Istorinius laikus pasiekusi užrašyta sakmė apie žemės kunigaikštį skalvį Šereiką¹ bei archeologiškai šiek tiek tirtas Šereiklaukio piliakalnio, gyvenviečių ir kapinynų kompleksas (vos už 6 km nuo Rambyno) taip pat svariai prisideda prie Skalvos žemės centro lokalizavimo. Regione į Nemuną įteka kita nemaža upė – Jūra, o upės nuo seno žmonėms buvo labai svarbios išgyvenimui, susisiekimui ir prekybai.²

Grįžkime prie Keleriškių kapinyno. Deja, archeologiniai tyrimai vietoje neatlikti, tačiau galima spėti, kad ten nedeginti mirusieji laidoti dar ir IX a. Vėliau išplito deginimo paprotys. Nors 2019 m. Kultūros paveldo centras įtraukė objektą į Kultūros vertybių registrą (Nr. 44123), archeologiniai tyrimai nevykdyti. Tad galbūt suartame žemės sluoksnyje dar slepiasi viena kita paslaptis.

Vertingiausias radinys – perlūžęs ornamentuotas kalavijo makštų apkalas (1 pav.). Taip pat puikiai išsilaikiusios keturios nedidelės segės: ornamentuota pasaginė segė daugiakampiais galais (2 pav.), pasaginė segė gyvuliniais galais (žalčių galvos) (3 pav.), pasaginė segė grybo formos galais (4 pav.), pasaginė segė platėjančiais galais (5 pav.). Dar rasta lankinės segės gyvuline kojele dalis (žalčio atvaizdas; 6 pav.), kitos lankinės segės dalis (7 pav.), pasaginės segės aguoninė galvutė, ornamentuotos juostinės apyrankės dalis. Trys žiedai: ornamentuotas žiedas pastorinta priekine dalimi (tordiravimo imitacija), žiedas paplatinta priekine dalimi (signetinis), ornamentuotas skardinis žiedas paplatinta priekine dalimi (likusi tik priekinė dalis; 8 pav.). Taipogi rastas žvangutis, vienas daugiakampis ir vienas dvigubas karoliai, ornamentuoto papuošalo dalis, pentino dalis, diržo pakabutis-branktelis, diržo apkalėliai iš dviejų dalių (sujungti į vieną, keturkampiai), ornamentuotas apkalėlis. Pasitaikė keletas vėlyvų XVII-XIX a. radinių.

Radinius Tauragės krašto muziejaus rūpesčiu 2020 m. Vilniuje konservavo archeologas-restauratorius Arūnas Puškorius. Konservavimo metu suklijuotas ir perlūžęs kalavijo makštų apkalas. Nuo 2022 m. pabaigos jie eksponuojami muziejaus Archeologijos bokšte. Visų radinių nuotraukas galima rasti LIMIS (Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje) arba straipsnyje nuskenavus QR kodą.

Nors Keleriškių kaime esančio proistorinio kapinyno vieta šiandienos archeologams nebuvo žinoma, tačiau trumpos žinutės XIX a. vidurio – XX a. pradžios periodikoje leido spėti, kad čia būta ne vieno tokio objekto. Naujai surastas archeologinis objektas privertė darkart peržvelgti anksčiau publikuotą medžiagą apie šios vietovės archeologinius objektus ir įvertinti kontekstą, kuriame surastas naujasis kapinynas.

Dėl bendros informacijos reikėtų pažymėti, kad Klaipėdos krašte iki 1945 metų žinotus proistorinius objektus iki šiol tenka suradinėti iš naujo, nes XIX a. – XX a. pradžioje radiniai iš įvairių krašto vietovių dažniausiai keliavo į Karaliaučiaus muziejų, retais atvejais – į Berlyną. Ir tik nuo XX a. trečio dešimtmečio kai kurie iš jų pateko į Klaipėdos ir Kauno muziejus. Panaši situacija ir su dokumentais, t.y. pranešimais kur rasti radiniai, kasinėjimų ataskaitomis. Tokia dokumentacija iš Klaipėdos krašto daugiausia saugota Karaliaučiaus institucijose, o II Pasaulinio karo metu ir po jo buvo didžiąja dalimi sunaikinta. Dalis Karaliaučiaus muziejaus Prussia-Museum ir Proistorės valdybos – pagrindinių archeologijos paveldu Rytų Prūsijoje besirūpinusių įstaigų dokumentų po nesėkmingos evakuacijos 1945 metais atsidūrė Rytų Berlyne ir tenykščio muziejaus rūsyje buvo surasti bei pradėti tvarkyti tik apie 2000-uosius metus. Šiandien Berlyno Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje saugomos tik nuotrupos dokumentų apie proistorinių paminklų tyrimus ir radimvietes šiandien Lietuvai priklausančioje Prūsijos dalyje. Kita problema – vietos gyventojų pasikeitimas. Tie, kurie žinojo apie jų apylinkėse randamus archeologinius dirbinius, didžiąja dalimi buvo sunaikinti ar priversti palikti savo namus po II Pasaulinio karo. Ir trečia problema, egzistavusi iki pat XXI amžiaus pradžios – senųjų krašto žemėlapių neprieinamumas Lietuvos tyrinėtojams. Visi šie klausimai sukūrė (ir iki šiol sudaro) daug problemų Lietuvos archeologijai ir paveldosaugai surandant XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje žinotų Klaipėdos krašto proistorinių kapinynų vietas.

Tokiame kontekste galima kalbėti ir apie Keleriškių archeologijos objektus. 1859 m. žymus Jūros žemupio archeologinių paminklų tyrinėtojas Eduardas Karlas Samuelis Gisevius (1798-1880) (liet. Gizevijus), geriau žinomas kaip Nemuno pakrančių peizažų ir ypač Ragainės bei Tilžės apylinkių gyventojų etnografiniais rūbais tapytojas ir tautosakos rinkėjas, leidinyje „Neue Preussische Provinzial-Blätter“ (Nauji Prūsijos provincijos lakštai) paskelbė Jūros pakrančių piliakalnių padavimus. Tai buvo pasakojimų rinkinys apie Vartūliškių, Gilandžių, Oplankio, Opstainio piliakalnius, Kalėnų Šarkos kalną. Vienas iš publikuotų tekstų yra apie Sidabrinį kalną ir ant jo stovėjusį akmenį, vadinamą suakmenėjusia Vestuvių karieta (Versteinere Hochszeitwagen). Šis akmuo, buvęs Keleriškių kaime, vėliau panaudotas Pempynės dvaro pastatų pamatams.

Tačiau mūsų atveju įdomiausias yra ne mitais apipintas akmuo, o pats Sidabrinis kalnas, jo lokalizacija ir radiniai.

Jau minėtame straipsnyje apie Jūros žemupio piliakalnius Eduardas Gisevius užsiminė ir apie vieną išskirtinį radinį – sidabrinį žiedą, kurio viršutinė dalis pinta iš sidabro vielučių. Ir ne tik užsiminė, bet ir publikavo jo piešinį. Šis piešinys, beje, pats seniausias, kuriame vaizduojami Nemuno dešiniajame krante buvusios Prūsijos karalystės dalies (būsimojo Klaipėdos krašto) archeologiniai radiniai.

Apie žiedo radimo aplinkybes E. Gisevius nurodė tik tiek, kad jis rastas Keleriškiuose, ant Sidabrinio kalno, netoli „suakmenėjusio vestuvių vežimo“, aštuonių pėdų gylyje (apie 2,4 m!), smėlyje, kad žiedas padarytas iš sidabrinių vielučių ir kad vietos auksakaliai tokio dirbinio gamybą laikė išskirtinio meistriškumo pavyzdžiu. Pagal E. Gisevius publikuotą pinto žiedo piešinį, galima tvirtai teigti, kad jis priklauso archeologo dr. Eugenijaus Svetiko išskirtam pintų žiedų tipui I. Tokie žiedai nėra dažni, jie datuojami XIV a. antra puse – XV a. pradžia. Artimiausios analogijos Lietuvoje yra iš aukojimo vietos Kulautuvoje (Kauno r.), Drageliškių lobio, žinomi tokie žiedai ir slaviškoje LDK dalyje¹. Taigi, Keleriškiuose turime išskirtinį, galima teigti – neeilinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendruomenės nario atributą.

Po daugiau nei 70-ies metų apie Keleriškiuose buvusius proistorinius kapinynus skurdžių, bet svarbių duomenų paskelbė žymus ir nepelnytai primirštas Jūros žemupio archeologinių objektų tyrinėtojas, kraštotyrininkas Otto Schwarzien (1879-1956) (liet. Švarcynas). Be daugelio kitų kraštotyrinių straipsnių jis parengė ir 1933 m. sausio 27 d. Klaipėdos laikraščio „Memeler Dampfboot“ (Klaipėdos garlaivis) priede Der Granzgarten (Didysis sodas) publikavo straipsnį „Proistorinės kapinės Jūros apylinkėse“ („Vorgeschichtliche Totenäcker im Juragebiet“)¹. Šiame tekste autorius mini, kad Keleriškiuose, kaimo dalyje, priklausiusioje Klausiškiams, Bormann žemėje yra laukas, kuriame rasta bronzinių papuošalų. Ir kad dar kita laidojimo vieta Keleriškiuose yra žinoma ant aukšto Jūros kranto.

Sidabrinio kalno ir ant jo stovėjusio akmens vieta, O. Schwarzieno minimų proistorinių kapinynų vietos XX a. antroje pusėje buvo pamiršti. Dėl jau minėtų priežasčių (gyventojų pasikeitimo, senųjų kaimų žemėlapių nepasiekiamumo), sovietmečiu nepavyko lokalizuoti nei Sidabrinio kalno, nei O. Schwarzieno minimo gyventojo Bormanno žemės. Archeologas dr. Valdemaras Šimėnas 1988 m. suradęs Šereiklaukio piliakalnį bei netoli jo buvusią gyvenvietę, pastarąją sutapatino su Keleriškių Sidabriniu kalnu¹. Visgi, tai labai abejotina versija, nes Šereiklaukio dvaro laukuose esantis archeologinis objektas nepriklausė Keleriškių kaimui. Tuo galima įsitikinti peržiūrėjus XIX – XX a. žemėlapius. Antai, XIX a. pradžios vadinamojo Schroetterio žemėlapio rankraštyje, saugomame Berlyno Valstybinėje bibliotekoje, matome ir Keleriškius ir О. Schwarzieno minimus Klausiškius. Akivaizdu, kad Šereiklaukio senovės gyvenvietė neturi nieko bendro su šiais kaimais. Nepaisant to, Sidabrinės kalvos vardas prilipo Šereiklaukio kalvai ir tokiu vardu ji dažnai minima moksliniuose bei mokslo populiarinimo straipsniuose ir knygose².

Naujai surastojo Keleriškių kapinyno vieta yra tarp dviejų labai žymių piliakalnių: Opstainio ir Šereiklaukio. Abu jie siejami su skalvių pilimis, tačiau nei prie vieno nežinomi kovų su kryžiuočiais laikų (XIII-XIV a.) kapinynai. Tokio objekto atradimas Keleriškiuose leistų iš esmės spręsti skalvių genties vėlyvojo etapo egzistavimo klausimus. Kam artimesni buvo skalviai – vakarų baltams prūsams ar rytų baltams – lietuviams ? Šis klausimas archeologų neatsakytas iki šiol. Ne mažiau įdomus ir gyventojų palikimas iš XIV-XV a. Šio laikotarpio kapų tyrimai galėtų leisti įvertinti senųjų (ikikrikščioniškų) ir krikščioniškųjų gyventojų laidojimo papročių panašumus ir skirtumus su gretimų regionų vienalaikiais kapais.

Taigi, naujai surastas proistorinis kapinynas Keleriškiuose ir jo archeologiniai tyrimai gali suteikti ypatingai svarbių duomenų apie skalvių genties proistorę ir likimą viduramžiais.

Darius Kiniulis (Tauragės krašto muziejus „Santaka“)

Linas Tamulynas (VšĮ Archeologijos centras)

Straipsnis originaliai publikuotas: https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/netiketi-%d0%b0rcheologiniai-radiniai-keleriskiuose-gali-tapti-dideliu-atradimu-pradzia/

1^ Šimėnas V. Šereitlaukio gyvenvietė // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002, p. 57-58.

2^ Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998, p. 656-657; Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. Trečiasis leidimas. Kaunas 2015, p. 190.

1^ Schwarzien O. Vorgeschichtliche Totenäcker im Juragebiet// Grenzgarten, Memeler Dampfboot 1933-01-27 priedas.

1^ Svetikas E., Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės christianizacija XV a. pab. – XV a. I tomas. Vilnius, 2009, p. 298-299.

1^ Almonaitis V, Daunorienė J. ir kt., Sakmė apie skalvių didvyrį Šereiką // Rambynas, 1 (2). Trakai, 2009, p. 9-11.

2^ Kiniulis D., Archeologinio paveldo pritaikymas turizmui ir pažinimo sklaida: teoriniai modeliai, praktinės galimybės. Skalvos regiono atvejis. Vilnius, 2015, p. 7-8 (Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos specialybės magistro darbas);