Beveik kasmet baltiškosios archeologijos šaltiniai gausėja. Rodos, turime galimybes pažinti savo protėvių gyvenimą vis geriau. Nepaisant laikų, kai baltai nežinojo rašto, iš rastos materialinės kultūros liekanų galime susidaryti vis pilnesnį praeities vaizdinį. Vieni regionai pažįstami geriau, kiti prasčiau. Tačiau pripažinkime – seniausią Rambyno priešistorę pažįstame vis dar blankiai. Straipsnį rašyti paskatino malonūs archeologui atradimai, įvykę per paskutinius dvejus metus. 2014 m. lankantis Tilžės miesto muziejuje, teko išvysti neseniai rastus archeologinius radinius mieste ir apylinkėse, o 2015 m. rudenį iš Rambyno regioninis parko direkcijos pasiekė žinia apie vyr. specialisto D. Brazausko Nemuno vingyje, ties Merguva per keletą sezonų rastus dirbinius.
Abiejose Nemuno pusėse Tilžės, Ragainės, Tauragės, iš dalies Lazdynų apylinkėse gyveno nedidelį plotą užėmusi, tačiau tankiai centrą Rambyno prieigose apgyvenusi skalvių gentis. Valstybiniu mastu apie ją šiandien mažai kalbama. Tikriausiai dėl gan šykščių rašytinių šaltinių ir ne itin gausių archeologinių radinių. Apie juos rašę amžininkai (XIII-XIV a.) – šališki kryžiuočių ordino vienuoliai – aukštindavo ir hiperbolizuodavo riterių pasiekimus ir menkindavo vietinių žmonių papročius. Mus pasiekė negausūs pultų pilių, vykusių žygių, dovanotų žemių įrašai. Tik vėliau sekusiais amžiais susidomėta ir nykstančiais pagoniškos kultūros reliktais, kai užrašyti žmonių vaizduotėje gyvenę dievai ir dievukai, vestuvių, laidotuvių tradicijos, jau persimaišiusios su krikščioniškais papročiais. Tačiau šie gan kuklūs duomenys – jau istorinių laikų palikimas. Kas buvo Skalvos žemėje, kol baltų gentys dar nejautė poreikio burtis į valstybę?
Archeologai sutaria, kad VI a. Skalvoje vyko gan daug materialinės kultūros pokyčių. Dauguma senųjų kapinynų apleidžiami, pradedama laidoti naujose vietose, pakinta į kapus dedamų papuošalų stilistika, atsiranda naujų simbolinių įkapių. Stokojant archeologinių duomenų, kelta prielaida, kad galbūt V-VI a. sandūroje senieji gyventojai apleido savo gimtąsias žemes, o jų vietą užėmė kiti.i Tai logiška, žinant, kad Europos platybėse vis dar vyko didysis tautų kraustymasis. Tačiau per tris pastaruosius dešimtmečius ženkliai pagausėjusi archeologinė medžiaga ir rimti bandymai ją sistemintiii rodo, kad pokyčiai vyko dėl intensyvesnių kontaktų su įvairiomis klajojančiomis žmonių grupėmis. Profesionalumu ir savitumu garsėjantis baltų menas, vykstant permainoms, išlaikė esminius puošybos elementus ir simboliką. Tai yra rimtas argumentas, grindžiantis kultūros tęstinumo teoriją.
Moksle įprasta tiriamus objektus dėlioti į lentynėles, todėl nuo VI a. jau kalbama apie iš Nemuno žemupio kultūros išsivysčiusią, istorinius laikus pasiekusią skalvių gentį. Į praeities gelmes kasdamiesi dar giliau, matome, kad toji Nemuno žemupio kultūra atsiranda I a. antroje pusėje, kai labai retai apgyventas, miškais apaugusias girias užima iš svetur atklydę žmonės. Kapinynų pagausėjimas I a. ir po jo sekusiais amžiais – akivaizdus. Be kitų, čia itin išsiskiria turtingi, tam laikui dideli bei geriausiai ištirti Dauglaukio (Tauragės r.) ir Barzūnų (Pagėgių sav.) kapinynai, padėję geriau suvokti krašto priešistorę. Vartant archeologinę literatūrą, susidaro įspūdis, kad visos žinios apie Skalvą prasideda tik nuo Kristaus gimimo. Gal iki mūsų eros: bronzos ir vėlyvajame akmens amžiuje čia niekas negyveno?
Žinios apie pačią žiliausią senovę kiek pagausėjo dėl per paskutinį dešimtmetį atliktų archeologinių tyrimų ir dėl anksčiau Lietuvos mokslininkų užmirštų/nenaudotų straipsnių, parašytų Rytprūsių archeologų vokiečių. Kalbant apie Skalvą, bronzos amžiaus laikotarpį siekiančių daiktų rasta Bendiklaukyje (Bendiglauken), Lumpėnuose, Strazduose, Trakininkuose, Laugaliuose (Laugallen), Rambyne, Tilžėje, Šeidiškiuose (Scheidischken-Barvenkov) ir Šilinėje. Kai kuriuose iš jų, Rytprūsių archeologinio atlaso sudarytojo Emil Hollack teigimu, rasta ankstyvojo ir vėlyvojo bronzos amžiaus dirbinių.iii Tiesa, jau tada minėtos Laugalių, Rambyno ir Šeidiškių vietovės buvo žinomos tik iš XIX a. pr. paminėjimų, todėl negalime būti visiškai tikri dėl visų objektų datavimo pagrįstumo. 1968 m. šalia Pagėgių esančioje melioruotoje pelkėje rastas bronzinis Nortikėnų tipo kirvisiv (1 pav.) – galbūt tuo metu paplitusio aukojimo vandenyje įrodymas šiame regione. Dar du bronziniai kirveliai, tik jau įmovinio tipo, rasti Rambyno kalne ir Gudgaliuose (Gudgallen-Gudkovo; prie pat Ragainės) tarpukariu (2-3 pav.).v Jie atsidūrė Karaliaučiaus muziejuje, kur po karo dingo. Turimais duomenimis, daugiau bronzinių kirvelių Skalvoje nebuvo rasta. Pasak Algirdo Girininko, abu šie tipai mūsų kraštuose buvo gaminami vėlyvajame bronzos ir ankstyvajame metalų laikotarpyje (apie 900-100 m. pr. Kr.).vi
Strazdų (Pagėgių sav.) kapinyne 1998-2000 m. rasti du sudeginti kapai urnose (4 pav.), datuojami I tūkst. pr. Kr. vid.vii Naudvario kapinynas (Jurbarko r., Viešvilės sen.), tirtas 2001-2005 m., datuojamas I tūkst. pr. Kr.viii (5-6 pav.), o gretimai rastoje gyvenvietėje, tirtoje 2009 m., rastas net mezolito laikotarpio titnaginis strėlės antgalis (7 pav.).ix Ties Viešvile ir Smalininkais, kitoje Nemuno pusėje yra kaimai: Luobeliai (Lobellen-Tušino) ir Naujieji Lubėnai (Neu Lubönen-Zelenodolje). Apie 1932 m. archeologas Carl Engel greta minėtų kaimų ištyrė kapus urnose be įkapių ir datavo juos III-IV a. bei V a.x Visgi, per šimtmetį sukaupta vietinė ir aplinkinių regionų medžiaga leistų teigti, kad pastarieji palaidojimai datuotini dar iki mūsų eros, bronzos amžiuje. Taip mano ir skalvių kapinynus tyrusi archeologė Justina Stankevičiūtė, sulyginusi C. Engel tirtą medžiagą su gan neseniai tirtais Strazduose ir Naudvaryje bei padariusi įtikinamą išvadą, kad bronzos amžiuje regiono žmonės po mirties buvo laidojami sudeginti urnose be įkapių.xi Čia norisi trumpam sugrįžti į mūsų laikus ir retoriškai paklausti, ar tikrai laidojimas kolumbariumuose – nauja mada, nebūdinga mūsų kraštams?
Nors pavardinta nemažai ankstyviausiųjų kapinynų, tačiau iki šiandien muziejuose saugomų radinių rastume itin nedaug. Skalvos regione taip pat kartais randama akmeninių kirvių, tačiau krašte daugiausiai jų sukaupęs turi ir eksponuoja tik Tauragės krašto muziejus. Archeologai pagal formas juos skirsto į skirtingas grupes ir datuoja skirtingai. Daugiausia muziejuje saugoma baltiškųjų akmeninių kirvių, datuotinų 1450-900 m. pr. Kr. Datavimas atliktas remiantis A. Girininko bronzos amžiaus chronologija, kurią jis sudarė pagal geriausiai Lietuvoje ir greta jos tirtus objektus bei radinių radiokarboninius datavimus.xii Taip pat, minėtame muziejuje saugomi keli laiviniai akmeniniai kirviai (1800-1450 m. pr. Kr.) ir akmeniniai kapliai (1800-1450 m. pr. Kr.). Kad ir kaip keistai tai skambėtų, radiniai jau ne akmens, o bronzos amžiaus reliktas. Minėti eksponatai patenka į viduriniojo bronzos amžiaus kategoriją. Svarbu suvokti, kad tuometinių žmonių gyvenime papročiai ir technologijos kito lėtai, šimtmečiais, todėl ir išmokus naudoti bronzą, ji dar ilgai buvo per daug brangi arba nepatvari, kad pakeistų akmenį, kaulą ir medį. Blogai tai, kad visi tie kirveliai muziejuje atsidūrė nežinant radimo vietos. Keblumų kelia, kad XIX a. tarp turtingų dvarininkų kilo mada rinkti senienas, kurias jie neretai pirkdavo iš daiktus radusių valstiečių. Visais laikais būta sukčių, todėl valstiečiai greitai įsigudrino akmeninius dirbinius padirbinėti. Šiandien nustatyti kuris radinys tikras gali būti labai sunku, o dažnai – net neįmanoma. Tenka pripažinti, kad minėti radiniai yra gražūs eksponatai, tačiau mokslui naudos suteikia tik tiriant apdirbimo technologijas.
Nemuno vingyje, tarp Ragainės ir Bitėnų, yra senvaginis ežeras, nuo seno vadinamas Merguva. Ties šiuo vandens telkiniu Nemunas itin sparčiai neša nuosėdas. Siekiant, kad ruožas būtų tinkamas laivybai, jį retkarčiais gilina atplukdyta žemsiurbė, į krantą išmetanti daug žemių. Rambyno regioninio parko vyr. specialistas Drąsutis Brazauskas, nuolat apžiūri šias žemių krūvas. Per keletą metų sukaupta nemažai keramikos šukių, keli prieškariniai kamšteliai su Ragainės ir Tilžės alaus daryklų užrašais, gintaro dirbinys bei itin įdomios kaulų liekanos.
Absoliuti dauguma jų – gyvulių kaulai: dantys, mentės, kaukolės, kojų kaulų liekanos. Dėl ilgo buvimo vandenyje ar durpėse, jie įgavę itin juodą spalvą. Kaip teigia prof. dr. Rimantas Jankauskas, tamsi spalva atsiranda dėl durpėse esančių taninų. Dėl labai rūgščios terpės, ištirpsta hidroksiapatitas, todėl kaulai sukietėja džiūdami.xiii
Tačiau intriguoja žmogaus gamintas kaulinis kabliukas, įgavęs lygiai tokią pačią juodą spalvą (8 pav.). Ieškant analogijų, beveik nelieka abejonių, jog tai neolitinės Narvos kultūros žmogaus gamintas meškerės kabliukas. Tiksliau – nulūžusi jo liekana. Narvosxiv kultūra gyvavo nuo ankstyvojo neolito (akmens amžius) iki ankstyvojo bronzos amžiaus pabaigos bei apėmė gan didelę teritoriją Rytų Baltijos regione. Nemažai tokių kabliukų rasta Kretuono 1B gyvenvietėje (Švenčionių r.)xv. Apskritai, šios kultūros gyvenviečių rasta tik pietų, rytų ir šiaurės vakarų Lietuvoje. Nemuno žemupyje ir plačiame plote aplink jį tokių archeologinių vietovių mokslininkai nerado. Tad kaip minėtas kabliukas čia pateko? Per tūkstantmečius jis, kaip ir kiti ties Merguva rasti daiktai, iš durpingų sluoksnių galėjo būti atplukdytas upių ir upelių srovių. Todėl kabliukas yra vertingas kaip dar vienas Narvos kultūros įrodymas, bet jokiu būdu neįrodo Rambyno apylinkėse buvus šios kultūros gyvenviečių. Lygiai taip pat, kaip ten pat rasto, spėjamai kaulinio adiklio dalis (9 pav.), lyginant su Sokiškių ir Narkūnų piliakalniuose rastais – galbūt vėlyvojo bronzos amžiaus žmonių palikimas.xvi Jei ne palankios konservacinės sąlygos, šie kauliniai dirbiniai, kaip ir kiti kaulai, per tūkstantmečius būtų suirę.
Vertingas radinys – išilgai perskeltas gintarinis vamzdinis karolis (10 pav.). Tikėtina, jog tai irgi vėlyvojo neolito arba bronzos amžiaus reliktas, kadangi vėlesniame geležies amžiuje mūsų protėviai gamino kitokios formos karolius, o ir gintarą dažniau naudojo kaip mainų objektą su Romos imperija ir kitais kaimynais. Tačiau kadangi radinys atplukdytas, nėra jokių garantijų, kad karolis – ne šių laikų pamestas gaminys. Likę radiniai yra gerokai vėlyvesni, tad nusikelkime bent jau į keturiais tūkstantmečiais vėlesnius laikus.
Autorius yra dėkingas Tilžės miesto muziejaus kolektyvui už pasitikėjimą ir dar 2014 m. parodytus, fonduose saugomus, niekur neskelbtus archeologinius radinius. Čia lankantis džiugina dėmesys lietuvybei, daiktai iš senojo miesto – gatvių pavadinimų lentelės, parduotuvių iškabos (pavyzdžiui batų Salamander), buities, prabangos daiktai, knygos, nuotraukos ir didžiulis, per visą sieną pakabintas senosios Tilžės žemėlapis.
Minėtame žemėlapyje (11 pav.) dėmesį patraukia Tilžės rytuose esantis priemiesčio rajonas – Tilžės Prūsai (Tilsit Preussen). Šiandien šio kvartalo centru eina Timiryazeva gatvė, vedanti tiesiai į Ragainę (Neman).
Pirmąkart priemiestis rašytiniuose šaltiniuose paminimas dar XVI a. Tik tuomet iki pat XVIII a. pab. jis vadinosi Senaisiais Prūsais (Alt Preussen). XVI a. jau buvo laikas, kai karai su Teutonų ordinu nugrimzdo į praeitį, siena su Didžiąja Lietuva nusistovėjo, o nusiaubtus kraštus apgyveno baltų gentys: žemaičiai, aukštaičiai, sūduviai, kurie ir suformavo lietuvininkų etninę grupę. Tačiau šalia šių naujakurių gyveno ir kita – daug mažesnė žmonių grupė – vietiniai prūsai, kurių protėviai buvo kilę iš daugybės skirtingų vakarų baltų genčių. XVI a. prūsų kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo ir sparčiai nyko. Sembos pusiasalyje ir Karaliaučiuje greitai plito vokiečių kalba, pietuose – Mozūrijoje – be vokiečių dar ir lenkų (ši dalis didžiąja dalimi dabar ir priklauso Lenkijai), o rytinėje Prūsijos dalyje – Nadruvos ir Skalvos žemėse prūsų kalbą pakeitė lietuvių. Manoma, kad paskutiniai prūsiškai mokėję žmonės išmirė didžiojo maro metu XVIII a. pradžioje.
Tačiau kas buvo skalviai? Lietuviai jie ar prūsai? Nors kalbinis palikimas liko tik asmenvardžiuose ir vietovardžiuose, laikomasi nuomonės, kad jie buvo patys lietuviškiausi prūsai, tarpinė grandis, kaip ir jotvingių gentis, galėję suprasti tiek vakarų, tiek rytų baltų kalbas.
Grįžkime prie Senųjų Prūsų Tilžės priemiesčio. Kaip minėta, XVI a. atsikėlusieji naujakuriai, greitai sudarę lietuvininkų etninę grupę, skyrė save nuo vietinių skalvių, kurių, nors ir daug išžudyta, ištremta per karus su vokiečiais, dar, matyt, koks tūkstantis gyveno Tilžės ir Ragainės apylinkėse. Tuometiniai žmonės, skirdami šiuos senuosius gyventojus, juos vadino prūsais, o jų gyvenamus priemiesčius – Tilžės Prūsais ir Ragainės Prūsais (Ragnit Preussen).xvii
Lankantis Tilžės muziejuje mums buvo parodyti neseniai rasti, niekur dar neaprašyti skalvių bei jų priešininkų Kryžiuočių ordino papuošalai, darbo įrankiai ir ginklai. Archeologijos mokslui žinoma, kad Tilžės, Rambyno, Šereiklaukio, Ragainės apylinkėse yra daugiausia skalvių archeologijos paminklų – čia akivaizdžiai buvo Skalvos centras. Tačiau vis tiek įdomu tai, kad mokslininkų pagal rašytinius šaltinius tirtas Tilžės Prūsų priemiestis dabar jau ir archeologiškai įrodomas, kaip skalvių gyventa vieta.
Kaip žinia, beveik baigtas naujas tiltas ir aplinkkelis, kuris apjuosia Tilžę iš rytų. Bet ar daug kas žino, kad aplinkkelis iš pagrindinio Tilžės-Ragainės kelio pasuka būtent prie Paskalvių (Dubki) kaimo.
Būtent šioje vietoje tiesiant naująjį kelią rasta bronzinių žirgų kamanų diržams skirtų dekoratyvinių kniedžių, keturi žirgų dekoratyviniai žvangučiai, diržo sagtis, keturios skardinės ir pasaginė segė, šiferinis verpstukas ir puodo šukė (12 pav.). Taip pat rastas geležinis plačiaašmenis kirvis, arbaleto strėlės antgalis, trys peiliai, pjautuvas ir nenustatytos paskirties geležinės liekanos. Arbaleto strėlės antgalis ir skardinės segės išduoda, jog tai neabejotinai pats vėlyviausias karų su Kryžiuočių ordinu laikotarpis XIV – XV a. Tai yra itin reikšmingi radiniai, kadangi šio laikotarpio archeologinių vietovių Skalvoje itin mažai: Ližiuose (Tauragės r.) ir tame pačiame Tilžės mieste prie Spitrės tvenkinio (Splitter; šiandien čia vakarinė miesto dalis, kuria eina pagrindinė Čialiaeva g.).
Tačiau tai dar ne viskas. Minėtoje Timiryazeva g., kuri eina per jau aptartą Tilžės Prūsų priemiestį, rasti du ploni bronziniai žiedai, vienas storasienis žiedas, pasaginė segė kanopiniais galais ir plokščia žiedinė segė su neįskaitomu įrašu. Pastaroji neįprasta Skalvai ir byloja jau apie krikščionišką Kryžiuočių ordino valdomą pasaulį. Įrašui šifruoti pagalbos prašyta archeologo prof. habil. dr. Vlado Žulkaus. Jo teigimu, įrašai ant segių būna religinio pobūdžio – dažniausiai sutinkami „Ave Maria“ arba panašiai. Vakarų Europoje tokios segės gamintos dar nuo Romos laikų. Baltijos valstybėse randamos Kryžiuočių ordino pilyse ir miestuose. Datuotos gali būti nuo XIII iki XVI a. Yra sutinkamos ir krikščioniškuose kapinynuose, paprastai XV-XVII a.
Dar keletas įspūdingų radinių mūsų dienas pasiekė iš Tilžės piliavietės, kuri kadaise stovėjo Nemuno ir Tilželės santakoje vietoj užkariautos skalvių pilies ir vadinosi Schalauner Haus (dabartinės Bazarnaja g. gale, kuri gan gerai matoma Lietuvos pusėje stovint greta karalienės Luizės tilto). Čia rasti dar du žirgo papuošalai – bronziniai žvangučiai, žiedas platėjančiu viduriu, dviejų tekstilės gamybos įrankių – tikriausiai vąšelių liekanos. Be šių skalvių kapinynams būdingų daiktų, muziejuje atsidūrė ir šiame regione šiaip jau neįprastų radinių. Vienas jų – ornamentuotas bronzinis, maždaug 7 cm skersmens ir 0,5 cm storio apskritimas. Gali būti, jog tai stalo žaidimo žetonas. Bei to paties tipo, kaip ir minėta Timiryazeva g. rasta plokščia žiedinė segė su įrašu. Tokios būdingos Lietuvos pajūryje, krikščionybę priėmusių kuršių kapuose (Klaipėdos piliavietėje, Palangoje, Šventojoje). Iš Tilžės priešpilio po 1553 m. iškeldinti skalviai davė pradžią po 1945 m. praūžusio karo išnykusiam Prūselių kaimui (Prussellen; Pagėgių sav.). Pastarojo vietą labai lengva atsekti. Jis buvo vos už 500 m į pietus nuo Šakininkų k.
Vederaitiškių (Timofeevo) k., kuris priklauso Lazdynų (Krasnoznamensk) r. ir yra įsikūręs kairiajame Šešupės krante, rasta bronzinė žiedinė segė, pasaginė segė aguoniniais galais ir du žiedai. Tokie pat radiniai sutinkami netoliese, už 10 km kitame Nemuno krante esančiame Viešvilės kapinyne ir datuojami X-XI a.
Lietuvos archeologų apibendrinamojo pobūdžio darbai išleidžiami retai. Pastebima tendencija, kad knygose pateikiamuose žemėlapiuose dažniausiai žymimos tik vietovės, esančios dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jei išdrįstama kartografuoti kaimyninių šalių medžiagą, tai Skalvos teritorija, šiandien perpus padalyta valstybinės sienos, gan dažnai – it balta dėmė. Tai ypač pasakytina apie pietinę teritorijos dalį, esančią Kaliningrado srityje. Po karo rusų mokslininkai tyrė Sembos pusiasalį, tačiau likę regionai liko užmiršti. Šiuo straipsniu norėta paskelbti ir į bendrą kontekstą įvesti naujausius atradimus, kurie reikšmingai papildo radinių sąrašus, senuosius vokiečių archeologų tyrimus, praplečia žinomų senovės gyvenviečių ir kapinynų tinklą bei leidžia geriau pažinti seniausių krašto gyventojų praeitį. Ypač opi problema – bronzos amžius, kuris iki šiol krašto tyrinėtojų būdavo apeinamas. Surinkę išbarstytą medžiagą, šį tą jau galime pasakyti.
Darius KINIULIS, archeologas
Literatūra:
i Šimėnas V., Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006a, p. 20, 23, 42-52, 73;
ii Stankevičiūtė J., Nemuno žemupio srities raida I-VIII a. Vilnius, 2012 (bakalauro darbas);
Stankevičiūtė J., Nemuno žemupio sritis I-XII a. Vilnius, 2014 (magistro darbas);
Kiniulis D., Skalva I-XIII a. ir ryšiai su Lamata. Vilnius, 2013 (bakalauro darbas);
Kiniulis D., Archeologinio paveldo pritaikymas turizmui ir pažinimo sklaida: teoriniai modeliai, praktinės galimybės. Skalvos regiono atvejis. 2015 (magistro darbas);
iii Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908;
iv Prieiga internete: <http://www.europeana.eu/portal/record/2020705/DR_14094.html> [žiūrėta 2016-03-24];
v Engel C., Anhang: Materialsammlung // Vorgeschichte der altpreussischen Stämme, Königsberg, 1935, Tafel 118A;
vi Girininkas A., Lietuvos archeologija. 2t. Ankstyvasis metalų laikotarpis, Klaipėda, 2013;
vii Tamulynas L., Strazdų (Ječiškių) kapinynas // ATL 2000 metais, Vilnius, 2002, p. 105-106;
viii Šiaulinskas R., Naudvario kapinynas // ATL 2005 metais, Vilnius, 2006a, p. 121-123;
Tamulynas L., Naudvario kapinynas // ATL 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 132-133;
ix Šiaulinskas R., Naudvario senovės gyvenvietė // ATL 2009, Vilnius, 2010, p. 26-29;
x Engel C., Die Urnenfunde von Lobellen und Neu-Lubönen, Kr. Tilsit-Ragnit // Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg. Heft 22, Insterburg, 1939, p. 21-27;
xi Stankevičiūtė J., Nemuno žemupio sritis I-XII a. Vilnius, 2014, p. 54 (magistro darbas);
xii Girininkas A., Lietuvos archeologija. 2t. Ankstyvasis metalų laikotarpis, Klaipėda, 2013, p. 30-37;
xiii Jankauskas R., Organinės kilmės archeologiniai radiniai // Archeologinių radinių konservavimas. 1 knyga, Vilnius, 2014, p. 316;
xiv Narva – miestas šiaurės rytų Estijoje;
xv Girininkas A., Lietuvos archeologija. 1 t. Akmens amžius, Vilnius, 2009, p. 152-154;
xvi Girininkas A., Lietuvos archeologija. 2t. Ankstyvasis metalų laikotarpis, Klaipėda, 2013, p. 179;
xvii Salys A., Baltų kalbos, tautos bei kiltys, Vilnius, 1995.
