Kreivėnai – baigiantis išnykti Mažosios Lietuvos kaimas, perkirstas Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės administracine riba. Tik sovietmečiu sudraskyti Kreivėnai Pagėgių savivaldybės pusėje priskirti Strepeikių kaimui. 2015 m. jame buvo 6 gyventojai, o gretimuose Strepeikiuose 2021 m. – 46 žmonės. 

Kaimo istorija 
 
Per kaimą teka kanalizuotas upelis Kreivė. Išsidėsčiusi gyvenvietė ant vaizdingų Vilkyškių kalvagūbrio kalvų. Tai vienas seniausių Skalvos kaimų, nes prie Kulmenų (dar vadinamo Kreivėnų) piliakalnio yra VI-XII a. datuojamas Kreivėnų kapinynas. Jį 1987-1999 m. su pertraukomis tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. 2018 m. kaimo laukuose tarp vėjo jėgainių atsitiktinai rastos dvi pasaginės segės, dabar saugomos Tauragės krašto muziejuje.  
Pirmąkart Kreivėnai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1540 m. Tuomet čia buvo 24 sodybos, bet per marą išmirė apie pusė gyventojų, liko 13 lietuvininkų ūkių. Vėliau kaimas paaugo čia atkėlus vokiečių kolonistų, nes ilgus šimtmečius tai buvo Rytų Prūsijos teritorija (vokiškas kaimo pavadinimas – Kreywöhnen). Bet dar 1905 m. gerokai suvokietėjusiame krašte iš 399 gyventojų 270 gimtąja kalba laikė lietuvių.ⁱ Tais pačiais metais pradėjo veikti drenažo (laukų sausinimo) draugija. Panašiu metu kaimą perkirto nauja geležinkelio linija Pagėgiai-Lauksargiai. Kreivėnų pradžios mokykla įsteigta XIX a. viduryje. Įrengta mūriniame pastate, mokyklai skirtas 2,25 ha žemės sklypas. 1863 čia dirbti atsiųstas Karalienės mokytojų seminarijos absolventas Ch. Galeiws, vėliau – G. G. Schröder. 1929 m. mokyklą lankė 25 moksleiviai, iš jų – 19 vokiečiai ir 6 lietuviai. 1937 m. mokėsi 35 vaikai, iš jų 21 mergaitė ir 14 berniukų; pagal tikėjimą 19 priklausė evangelikų liuteronų, 16 – katalikų bendruomenei.ⁱⁱ 
Tarpukario Lietuvos Respublikoje kaimas buvo Pagėgių apskrityje, Piktupėnų parapijoje, Kulmenų valsčiuje. Nutolęs 13 km į šiaurės rytus nuo Pagėgių, 6 km į šiaurės rytus nuo Piktupėnų. Tada be anksčiau minėtos vokiškos dar veikė nedidelė privati lietuviška mokykla. 1938 m. joje mokėsi 9 vaikai. 1925 m. buvo 342 gyventojai, valdė 582 ha žemės. Veikė pieninė. 1941 m., jau Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, buvo 270 gyventojų, mažo dvaro sodyba pietvakariniame gale, 2 vėjo malūnai, apie 50 įvairaus dydžio viensėdžių, išsibarsčiusių kalvyne. Buvo likę senųjų vietovardžių: Tarpkalnis, Mažkeba (ežerėlio pakrantė). Sovietmečiu labai sunyko – 1984 buvo tik 10 sodybų ir vėjo malūno prie Duobelės kalno (80 m virš jūros lygio; vok. Dobelsberg) liekanų.ⁱⁱⁱ 

Malūno griaučiai 
 
Vieno iš dviejų malūnų griaučiai išlikę (tikėtina, kad kito būta medinio). 2A numeriu pažymėtą statinį rasime pasukę dešinėn į lauko keliuką iš Tilžės plento, prieš pat kelio ženklą „Pagėgių sav.“. Malūno liekanos Lauksargių sen., Tauragės r. pakraštyje, vos 480 m nuo Pagėgių sav. administracinės ribos. Kreivėnų malūnas – kepurinis, statytojai sampile po juo įrengė dvi angas, leidusias įvažiuoti vežimu vidun: įvežti grūdus ir išvežti miltus. Iš vežimo maišai su grūdais grandinėmis buvo pakeliami aukštyn. Tai vienintelis toks Lietuvoje iš dalies išlikęs vėjo malūnas. Statytas jis tikriausiai pačioje XX a. pradžioje. Malūnas buvo dviaukštis. Jo kepurė, sraigtai, sparnai buvo mediniai, gal ąžuoliniai. Kepurė pasukama, kurią sukdavo ten, iš kur pučia vėjas, kad suktų sparnus. Tam reikalui aplink malūną įkalti, kai kurie iki šiol išlikę strypai, ant jų buvo ritės. Prie jų pritvirtindavo lyną ir sukdavo, kad kepurė judėtų. Jeigu vėjas stiprus, ant sparnų dėdavo brezentą, kad slopintų sukimąsi. Pagal išlikusį maždaug 1930-ųjų metų Kreivėnų kaimo planą^iv malūnas ir iki šiol išlikusi sodyba priklausė Vymeriui (plane „Wiemer Mühle“). Sovietmečiu grūdus maldavo malūnininkas Žmuidzinavičius, tačiau jis gyveno kiek atokiau buvusioje sodyboje Kreivėnuose (ne prie pat malūno). Dar apie 1962 m. grūdai buvo malami – tai paliudijo senas Griežpelkių II gyventojas Antanas Ščelys. Nukritę sparnai, sraigtai vėliau vietinių kaimų gyventojų sukūrenti. Jis taip pat prisimena, kad apie dvi savaites malūne buvo filmuojama 1958 m. Lietuvos kino studijos komedija „Kalakutai“. 

Malūnas – filmavimo aikštelė 
 
Filmas nebuvo sėkmingas ir žiūrimas. Aktoriai ir filmavimo grupė gyveno gretimoje sodyboje, o jis su kitais kaimo vaikais eidavo pasižiūrėti. Deja, Kino centras patvirtino, kad pilnos filmo juostos Lietuvoje nėra… Labai apmaudu, kadangi turėtume galimybę pažiūrėti, kaip atrodė malūno išorės ir vidaus įranga jam esant sveikam. Režisierius Vytautas Mikalauskas, scenarijaus autorius Augustinas Gricius. Apie filmą komentarą yra rašęs kino kritikas Saulius Macaitis: „Nors šie kvailoki, triukšmingi, pasipūtę naminiai paukšteliai filmo kadruose tikrai pasirodo, kiekvienam aišku, kad autoriai šmaikštauja, būtent su kalakutais lygindami pagrindinius personažus – senosios Lietuvos provincijos miestelio ponus. Klebonui Šešplaukiui streikavo skrandis, užtat gydytojas jam prirašė kalakutienos. Gaspadinė nusiuntė pas turtingą Pusdešrį paukščių, kurių šeimininkas kaip tik norėjo atsikratyti – įgriso jie savo riksmais. Bet suktas bernas Stumbras, išgirdęs apie situaciją, kad pasilinksmintų, prifantazavo, kad Pusdešrio kalakutai – ypatingi, jų paragauti pati Anglijos karalienė trokštanti. Gandu patikėjo visi, vietinės bobelės dar visaip jį išpūtė. O klebonas ir gaspadorius tapo priešais, įžvelgdami vienas kito nepaprastą klastą. Norėjęs juos sutaikyti varpininkas vos kojas išnešė.“ Kritiko nuomone, nors filmas bandė pašiepti tarpukario Lietuvos valdančiuosius, iki realios satyros filmui labai toli. Režisūra neįdomi, nėra ryškių personažų. Filmo nesėkmė dar ilgai atgrasydavo kitus režisierius nuo bandymų kurti lietuvišką komediją.^v 

 Malūnas dailėje 
 
Dvi akvareles su pavaizduotu Kreivėnų malūnu 1979 m. balandžio 2 d. nupiešė gerai žinomas Lietuvos dailininkas Antanas Krištopaitis (1921-2011). Viena akvarelė artimo plano: malūnas dar su visu tinku, nors jau be sparnų, dalis kiauros sutrešusios medinės kepurės tebėra, kaip ir mediniai krumpliaračiai. Matyt, vidaus perdangos tuomet vis dar buvo. Beje, vietinis Antanas Ščelys pasakojo, kad tie krumpliaračiai, nukritę iš viršaus, dar ilgai gulėjo ant žemės malūno viduje, kol juos ištampė vietiniai gyventojai. Antroji akvarelė mažiau informatyvi – malūnas pieštas iš labai toli, kalvų kraštovaizdyje. Originalios akvarelės saugomos Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, o reprodukcijos paskelbtos knygoje „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“.^vi Abi akvarelės, matuojant su rėmais, yra 61 cm aukščio ir 47,5 cm pločio. 
Autoriui malūnai buvo brangūs, kadangi dar vaikystėje greta Gruzdžių miestelio (Šiaulių r.) nuolat matydavo Bašio malūną. Abiturientas tapo viena pirmųjų sovietinio teroro aukų, kadangi dar 1940 m. spalį jis areštuotas, kalintas didžiuliame Staraja Rusos kalėjime, vėliau vežiotas po įvairias tremties vietas Sibire. Į Lietuvą grįžo tik 1958 m., kur jam iškart į akis krito apleisti, griūvantys ir tikslingai griaunami malūnai. 1973 m. nutapė pirmąjį malūną, o per daugybę metų susikaupė didžiulė akvarelių kolekcija. Daug tų malūnų šiandien jau nebėra… Visgi ir jam nepavyko nuvykti prie visų statinių. Užrašyti jo prisiminimai: „Malūnas… O, koks gražus buvo, Lietuva, tavo kraštovaizdis su malūnais. Eini, būdavo, vieškeliu ir matuoji kelią nuo vieno malūno iki kito; galingi sparnai, visuomet atsukti į vėjo pusę, leisdavo be vargo atspėti, kada pučia žiemys, kada vakaris. Dar gerokai prieš kaimą tave pasitinka galiūnas, iš tolo nuo pamiškės atsigręžęs matydavai besisukantį. Po daugelio metų, jau naujais keliais eidamas, nemačiau kaimų, ir niekas nei pasitiko, nei palydėjo. Kažkur toli, palaukėj, pamačiau – kažką bauginantį, kam ir pavadinimo nėra, – stovėjo vienišas, palinkęs, skylėtais šonais, be sparnų… malūnas. Pagailo man to be gyvybės ir didybės griūvančio galiūno – nupiešiau pirmą piešinį; ėjo 1973 metai.“^vii 

 Malūnas šiandien 
 
Kol kas nežinoma nuotraukų iš laikotarpio, kai malūnas atliko savo funkciją. Anksčiausioje 1973 m. nuotraukoje jis su kiaura kepure ir sparnų likučiais. Dar žinomos Edmundo Mažrimo 1984 m. bei 1985 m. A. E. Paslaičio nuotrauka.  
Šiandien malūnas turi savininką, kuris per eilę metų neuždengė griūvančio pastato, kad sustabdytų irimą. Statinio būklė iš lėto, bet užtikrintai prastėja. Vietą pamėgo turistai, vestuvių fotografai. Aplink veikia dar 2009 m. įkurtas ir nuolat plečiamas vėjo jėgainių parkas, suteikiantis romantikos retai gyvenamoms vėjuotoms lygumoms. Greta esanti sodyba, statyta 1937 m., nors ir kukli, bet išlaikiusi autentišką Rytų Prūsijos ūkio struktūrą. Prasčiausia sodyboje ūkinio pastato būklė. Tik laiko klausimas, kada gražus raudonplytis sugrius. 
2018 m. pabaigoje VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, įgyvendindamos Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Virtuali duomenų bazė „Vandens malūnai“ pristatė Lietuvos malūnų internetinę svetainę. Ši svetainė – tai 2009 m. sukurtos Lietuvos vėjo malūnų duomenų bazės atnaujinta versija, apjungianti įvairių rūšių malūnus. Joje yra ir Kreivėnų malūnas (malunai.lt). Projektą vykdė buvusi tauragiškė Larisa Gureckienė (Tauragės kraštotyrininko Aleksandro Morozovo duktė). Duomenų bazėje galite rasti koordinates, archyvines nuotraukas ir kelis sakinius apie malūną. 
Svarbu ieškoti būdų, kaip atgaivinti unikalų objektą, kuris būtų garantuotas turistų traukos objektas. Sena ir nauja vėjo gaminama energija simboliškai įamžintų istoriją ir praturtintų kraštovaizdį. Greit neliks, ką atstatyti. 
 
Darius Kiniulis 

Straipsnis originaliai publikuotas laikraštyje „Tauragės kurjeris“: https://kurjeris.lt/naujienos/kreivenu-vejo-malunas-greit-nebebus-ka-atstatyti/?fbclid=IwAR1K4vtRbgHRdr-WcIk78Nn295YM4nYCgZQlTHNfHFGiCjB0xxhAcZRc1-U

iAlmonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, 2015, Kaunas, p. 173-174; 

iiJuška A., Mažosios Lietuvos enciklopedija, II t., p. 317; 

iiiPurvinas M., Pėteraitis V., Mažosios Lietuvos enciklopedija, II t., p. 316-317; 

ivKreywöhnen – GenWiki: https://genwiki.genealogy.net/Kreyw%C3%B6hnen; 

vMacaitis S., Kalakutai: http://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&ID=3692&GenreID=454&Y=1951&C= 

viKrištopaitis A., Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse, 2007, Kaišiadorys, p. 80-81; 

viiKrištopaitis A., Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse, 2007, Kaišiadorys, p. 12-13;