Šiandien Tauragė – Lietuvos mastais gan nemažas miestas, apskrities, regiono, pramonės centras. Ir tikriausiai būtų dar didesnis bei gražesnis, jei ne didieji karai ir sudėtingos politinės permainos, istorijoje nuolat pasikartojęs gyventojų praradimas. Kaip bebūtų, už Tauragę apie 110 km spinduliu nėra didesnio miesto, neskaičiuojant Tilžės ir Įsruties – miestų, kurie mums tokie istoriškai artimi ir kartu tokie svetimi. Į juos įprastai nenuvažiuosi eilinį savaitgalį jaukiai pasėdėti senamiesčio kavinėje. Daugelis ryšis geriau važiuoti per aplink, daug toliau, bet vis tiek į Prūsiją, užsukdami į Geldapę ar Lėcių (Giżycko). Ir taip bus paprasčiau, ramiau, gražiau.

O galėtų būti kitaip. Iš Tauragės savaitgalį turėtų būti galima be vargo greituoju traukiniu nuvažiuoti į Berlyną ar bent Karaliaučių. Pramogauti Tilžės apylinkių gyventojai galėtų Tauragėje ir aplink, o mes – lankyti kultūros vertybes, džiaugtis sutvarkytais, atstatytais, jaukiais Karaliaučiaus krašto miestelių senamiesčiais. Traukiniu iki Pagėgių ar Tauragės atvykti be vargo galėtų vakarų Europos turistai. Europoje taip įprasta. Tai būtų visiems ypatingai naudinga, įdomu ir tiesiog – žmogiška. Deja, kol kas taip nėra. Prisiminkim laikus, kai prekyba per sieną vyko gerokai intensyviau.

Tauragės virsmas iš mažo miestelio į miestą

Medinės Tauragės reikšmė didžiąja dalimi buvo nulemta po eilinio, tik šįkart itin didelio gaisro 1836 m., kuris sunaikino didžiąją dalį pastatų. Iki tol miestelis buvo išsidėstęs beveik vien Majorato gatvėje (dabar Laisvės), kuri tęsėsi nuo Tauragės dvaro iki dabartinės Stoties g. Naujo Rusijos imperijai itin svarbaus plento Tilžė – Tauragė atkarpa buvo suprojektuota kaip tik panašiu metu. Po gaisro skubiai suprojektuotas, iš esmės, beveik naujas miestas, kurio centras perkeltas į dabartinę vietą apibus pradedamo tiesti naujojo plento. Su caro palaiminimu naujasis planas reiškė, kad Tauragei skiriamas daug svarbesnis vaidmuo nei anksčiau, nors gyventojų gausa tuo metu miestelis pasigirti dar tikrai negalėjo. Tuomet suprojektuota 80 sklypų, o juos užstačius, gatves numatyta tęsti lygiagrečiai su plentu. Numatyta vieta pašto kompleksui, muitinei, evangelikų liuteronų bažnyčiai, naujai turgaus aikštei. Sklypai buvo per porą metų užstatyti, todėl jau 1839 m. parengtas naujas projektas, praplečiantis senojo ribas.ⁱ Panašiu metu numatytos vietos sinagogai, pasienio įgulos cerkvei ir kitiems svarbiems pastatams. Mieste ima dygti pirmieji mūriniai pastatai.

Gyventojų skaičiaus kaita

Gyventojų kaitą katalikų parapijose neblogai iliustruoja 1903 m. leidinys „Prieauglius Žemaitijos gyventoju per 70 metu“, kuriame išvardyti Batakių „džiakonystės“ miesteliai su kunigų ir gyventojų skaičiumi 1830 ir 1900 m.ⁱⁱ Beje, tai vienas senesnių lietuviškų Tauragės vardo spausdintų paminėjimų. Jame užrašas „Tauragiai“ kitur beveik nesutinkamas, tad įdomu, kaip vietos gyventojai lietuviai apie 1900 m. iš tiesų įvardijo miestą (1 pav.). Bendram miestelio gyventojų skaičiui nustatyti lentelė netinka, kadangi apima tik katalikus. Taip pat svarbu neužmiršti, kad dauguma gyventojų, ypač lietuvių, tuomet gyveno kaimuose. Tauragėje ir apylinkėse, kaip žinia, dar nuo XVIII a. įsikūrė daug zalcburgiečių kolonistų – evangelikų liuteronų, kurie namais šį kraštą pasirinko tuomet, kai Tauragės valda 1688-1793 m. faktiškai buvo valdoma Prūsijos karalystės, nors formaliai ir išliko LDK dalimi. Gyveno mieste daug žydų, kurių ypač daug atsikėlė nutiesus plentą bei susidarius itin palankioms prekybos sąlygoms. Na, ir žinoma rusų, kurie su šeimomis atvykę iš plačiosios imperijos, čia tarnaudavo muitinėje, pasienyje, pašte, cerkvėje ir kitose įstaigose. Lentelėje matome, kad Tauragės parapijoje 1830 m. katalikų gyveno 1836 asmenys, tačiau abejonių nekyla, kad dauguma jų buvo kaimuose. Pačiame miestelyje įvairių religijų žmonių gyveno nedaug – vos apie 500. Jau 1885 m. Tauragėje suskaičiuojami 4722 asmenys.ⁱⁱⁱ Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse 1914 m. mieste gyveno 10 000 žmonių. Šis skaičius vėl pasiektas tik 1939 m., o paskui dar kartą vėl iš naujo apie 1957 m. Šie kataklizmai nutraukdavo miestietiškas tradicijas, jo savastį reikėdavo kurti iš naujo. Tai gerai iliustruoja faktas, kad jau tarpukario Tauragėje niekas nebežinojo, kada pastatyta pilis, priskyrė statybą Jonušui Radvilai… O buvo praėję gal tik 80 metų. Šis gandas buvo gyvas ir sovietmečiu, pateko į lenkiškas istorijos knygas.

Tauragės pilis ir jos rūsys

Labai trumpai susipažinę su plento svarba ir miesto augimu, susikoncentruokime ties naująja muitine, tuo metu išdygusia Tauragėje. 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems ir muitinės patikroms. 1852 m. pastatas aptvertas mūro tvora, kieme pastatyta pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškastas šulinys. Pastarasis sovietinio pokario laikais buvo užpiltas ir užmirštas. Per 2010-2012 m. kapitalinę kiemo rekonstrukciją statybininkų aptiktas, bet slapčia vėl paslėptas, siekiant išvengti projekto korekcijų. Tačiau 2016 m. rudenį šulinio vietoje pravažiavus sunkiasvoriam automobiliui atsivėrė smegduobė. Nuardžius likusias trinkeles, paaiškėjo, kad tai užpiltas šulinys su išlikusiu raudonų plytų rentiniu. Muziejaus iniciatyva nutarta šulinį išvalyti, atkurti virš žemės nuardytą rentinį, o angą uždengti stiklu. Dabar šulinys – vienas iš pilies kiemelio traukos objektų, ant kurio gyvena plieno skulptūra – baltų požemių dievybė Barzdukas. 1866 m. visas ansamblis perstatytas į pilies kalėjimą, perstatant atsirado kampiniai bokštai, šaudymo angos (2 pav.). 1886 m. pilis įgavo iki šių laikų išlikusį vaizdą ir išplanavimą, tik po karo, 1971 ir 1986 m. pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai, architektūriškai gana derantys prie senųjų. Tuo metu nugriauti ir menkaverčiai priestatėliai, išdygę įvairiais laikotarpiais.

XIX a. vid. užbaigus statyti pagrindinį korpusą, skliautuotuose rūsiuose įrengtas kalėjimas sugautiems sienos pažeidėjams, nelegaliai kirtusiems Prūsijos – Rusijos sieną ir/ar gabenusiems nelegalias prekes (įskaitant knygas). Rūsiuose pabuvojo daug knygnešių. Tai liudija užrašyti jų atsiminimai ir biografijos. Rimtesni prasižengėliai buvo gabenami teismui į gubernijos centrą – Kauną, kur sulaukdavo piniginės bausmės arba ilgo įkalinimo, arba tremties į tolimus Rusijos imperijos kampus. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo geros, nes ne vienas kalinys pasiligojo, o knygnešys Antanas Lukočius iš Putokšlių 1898 m. rūsiuose mirė.^iv Skaudu, kad iki pat 2010 m. rūsių keleto langų angose buvusios autentiškos XIX a. grotos tuometinės išorės rekonstrukcijos metu išardytos. Neatsirado atsakingo asmens, kuris būtų dėjęs pastangas virbus išsaugoti. Gerai nors tai, kad 2018 m. vykdant menių tvarkymo projektą surastas autentiškas grotų virbas, kuris dabar saugomas Tauragės krašto muziejuje. Cariniu laikotarpiu pilyje, o ir rūsiuose dirbo ne vienas iškilus to meto tarnautojas, vėliau padaręs įspūdingą karjerą visos imperijos mastu.

Per Tauragės muitinę daugiausia buvo gabenami linai, javai, arkliai, karvės, kiaulės, žąsys. Bažnyčiose skelbta, kada atvyks pirkliai iš Vokietijos ir supirkinės produktus.^v Muitinėje XIX a. vid. dirbo iki 10 muitininkų, vėliau jų daugėjo.

1908 m. lenktynės Niujorkas-Paryžius ir pilis

Menės slepia ir pasaulinio įvykio atminimą, kuris labai mažai kam žinomas. Rūsiuose įkalinti buvo ir 1908 m. automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas – Paryžius dalyviai – italų komanda „Züst“ (3 pav.). Šios lenktynės turbūt beprotiškiausios istorijoje. Tuo metu automobiliai dar buvo retenybė, į juos žiūrėta nepatikliai, pasaulyje labai mažai gerų kelių. Dalyvauti pasiryžo šešios komandos iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos. Lenktynes po pusmečio užbaigė tik trys. Visos jos važiavo pro Tauragę. Italų „Züst“ automobilio signalas prie Tauragės išgąsdino arklius, traukiančius vežimą. Arkliai pasibaidė, nulėkė nuo kelio ir užmušė vieną iš dviejų pakelėje žaidusių berniukų. Italai įkėlė vaiko kūną ir nuvežė pareigūnams.^vi Už tai buvo trims paroms įkalinti Tauragės pilies kalėjime – rūsiuose, kol nutarta, jog dėl nelaimės kaltas vadeliojęs ūkininkas. Nesusipratimas įvyko daugiausia dėl kalbos barjero, nes italai nesusikalbėjo su rusų pareigūnais. Taip jie prarado tris brangias dienas ir lenktynes tada užtikrintai laimėjo JAV komanda „Thomas Flyer“. Pralėkę pro Tauragę lenktynių dalyviai toliau skriejo pro Tilžę link Berlyno.

Rūsio paskirtis kito

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1914-1915 m. Tauragė ėjo iš rankų į rankas atitekdama tai rusų, tai vokiečių kariuomenėms. Išvarius rusų valdžią, vokiečiai pilyje įkūrė psichiatrijos ligoninę. Atkūrus Lietuvos valstybę, laikinai įsikūrė apskrities ligoninė, kariuomenė, vėliau įsitvirtino Komercijos mokykla, galiausiai sovietų kariai su karo technika. Pokariu apgriautus pastatus ėmė remontuoti čia įkurdintos vidurinės mokyklos bendruomenė. 1967 m. įsikūrus politechnikumui, rūsiuose veikė valgykla, rūbinės. Jau atkūrus nepriklausomybę, įrengtas restoranas „Vaiduoklis“, veikė Moksleivių kūrybos centro būreliai, dalį erdvės fotostudijai įrengti panaudojo fotografas, muziejaus darbuotojas Romualdas Vaitkus. Tačiau ilgainiui patalpos nugyventos ir tapo retai naudojamos.

Menės atgyja

Jau kurį laiką svarstyta, ką daryti su neišnaudotomis erdvėmis. Būta kalbų apie viešbučio, restorano kūrimą. Pasinaudota viena iš paskutinių galimybių gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas rekonstrukcijai. Projektą „Pastatų komplekso, vad. Tauragės pilimi, rūsio paprastojo remonto projektas, kompleksinis atnaujinimas (kultūros paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas bendruomeniniams poreikiams)“ vykdytojas Tauragės rajono savivaldybės administracija, jį koordinavo Tauragės rajono savivaldybės plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Gaižauskienė, atlikusi titanišką darbą, bei statybos skyriaus vedėjas Aivaras Preikšaitis. Projekto vykdymo metu reikėjo atlikti nemažai korekcijų, kad galutinis rezultatas būtų išties vertas pasigėrėjimo. Viena svarbiausių sąlygų – menės turi būti naudojamos bendruomenės poreikiams, gerinti lankytojų aptarnavimo kokybę, didinti objekto lankomumą. Dėl šių priežasčių erdvė perduota krašto muziejaus žinion. Iš pradžių reikėjo apsispręsti – kurti niūrų kalėjimą, kuris čia kadaise buvo, ar kurti XIX a. atspindinčias prabangias erdves, kurių čia, rūsyje, nebuvo. Dalis žmonių teigs, kad sukurta butaforija, istorijos klastojimas. Jie bus iš dalies teisūs. Tačiau pasigilinkime.

Dvaro rūmai, kurių reikėjo

Daugelyje rajonų jau atgimė ir vis atgimsta išsaugoti dvarų rūmai su atkurtais ir sukurtais ištaigingais interjerais. Juose solidu vystyti kultūrinį gyvenimą, pakviesti svečius, rengti vestuvių fotosesijas, įkurti restoranus, muziejus. Karų ypatingai niokotas dabartinis Tauragės rajonas neturi nė vienų bent kiek daugiau autentikos išlaikiusių dvaro rūmų. Gražuolis Gaurės dvaras sudegintas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, Adakavo dvaras grubiai perstatytas sovietmečiu. Vokišką Rytprūsių kultūrą menantys Oplankio dvaro rūmai taip pat perstatyti ilgos okupacijos metu ir dėl valdžios sprendimų bei tenykščių gyventojų neūkiškumo baigia nugriūti. Apgailėtinos būklės medinis Norkiškės dvaro ponų namas nugriautas jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Ištaigingo Trepų dvaro likę tik nykūs likučiai.

Nors rūsyje-kalėjime tokios prabangos tikrai nebuvo, tačiau dalis XIX a. aukštųjų, gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose aukštuose ir prabanga, matyt, nesiskundė. Baldai ir interjeras – vėlyvojo klasicizmo – ampyro stiliaus (empire – imperija (pranc.)), kuris buvo populiarus XIX a. pradžios ir vidurio Europoje. Ampyrui būdingos simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami valdžios simboliai (4 pav.). Akylesnis menių lankytojas pastebės ir secesijos (Art Nouveau) stiliaus apraiškų (XX a. pr. klestėjusio iki Pirmojo pasaulinio karo), kurios matomos elektros jungtukuose, tualetų čiaupuose ir durų papuošimuose. Kadangi tai kultūros paveldo objektas – išsaugota ir atidengta daug rastų autentiškų detalių – originalus grindinys, nišos, skliautai. Menėse tapytojas Algirdas Remeikis ištapė du paslaptingus herbus. Kairėje raudoname skyde pavaizduotas Bartoševičių giminės herbas, o dešinėje geltoname skyde – Kontautų. Kodėl? XV a. pab. po Pajūrio dvaro savininko Jono Kontauto mirties žmona Jadvyga Aleknaitė-Kontautienė ištekėjo už Stanislovo Bartoševičiaus ir dvaras tapo šios šeimos valda. 1507 m. Jadvyga fundavo besikuriančio Tauragės miesto pirmosios katalikų bažnyčios statybą, o klebonas už tai buvo įpareigotas išlaikyti antrą pagal senumą parapinę mokyklą Žemaitijoje.^vii Šiame rašte pirmą kartą minimas Tauragės vardas.

Modernūs sprendimai

Nedidelėje patalpoje, kurioje išliko viena iš krosnių, skirtų apšildyti visą pastatą, užsidėję virtualios realybės akinius atsidursime toje pačioje vietoje, tik jau pilnoje magijos. Netrukus balsas ausinėse pasiūlys leistis į kelionę po kai kuriuos Tauragės istorinius objektus. Panaudota Lietuvoje retai sutinkama šešėlių teatro technologija, sujungianti kompiuterinius vaizdus su išpjaustytomis dekoracijomis. Jos primena keliaujančius miniatiūrinius lėlių teatrus, kurie buvo populiarūs XIX a. pab. Žvilgsnį pritrauks jau minėta apšviesta tūrinė fototeka iš daugybės miniatiūrinių istorinių nuotraukų.

Menės atidarytos 2018 m. gruodžio 20 d., ten nuolat vyksta jaukūs renginiai, atvyksta turistų grupės. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ 2019 m. vasarą lankytojams pristatys kitą senąjį pilies korpusą, kuriame įrengiamos modernios Istorijos, Etnografijos bei Gamtos ekspozicijos, o anksčiau kaip sandėlis naudotas vienas iš pilies bokštų nustebins animaciniu filmu apie Tauragės istoriją, kuris rodomas ratu aplink visą vidinį bokšto perimetrą. Ši technologija dar visai nauja ir kol kas tai vienintelis pavyzdys Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse. Vaizdo sinchronizaciją atlikti vyko specialistai iš Estijos bei Vokietijos. Kartu tai ir vienintelis bokštas, turintis rūsį (kiti kadaise buvo užpilti), į kurį nusileidus šiurpulius sukels instaliacija „Dingusi Tauragė“, kurioje garso, vaizdo, eksponatų ir azoto dūmų pagalba bus galima pajusti karų nuniokoto miesto atmosferą.

Sugriauta Lauksargių muitinė

Likimas taip suklostė, kad šiandieniniame Tauragės rajone buvo du muitinės kompleksai, priklausę skirtingoms imperijoms. Retame atviruke, vaizduojančiame pasienio miestelį – Lauksargius, galime matyti tikriausiai XIX a. pab. pastatytą medinę (ar kuklią mūrinę) Vokietijos imperijos muitinę (5 pav.). 1861 m. ir kiek vėlesniuose žemėlapiuose ši vieta greta plento ir valstybių sienos dar neužstatyta.^viii Medinės vietoje mūrinė muitinė iškilo apie 1905-1907 m. Tai buvo itin puošnus neogotikos statinys, pabrėžęs valstybės galią ir vakarietišką kultūrą (6 pav.). Statybos metu vargu, ar kas galvojo, kad partneriai dar nuo Napoleono pralaimėjimo laikų, kurių valdžios atstovai greta valstybinės sienos draugiškai 1912 m. paminėjo Tauragės konvencijos pasirašymo šimtmečio jubiliejų, po poros metų taps visa naikinančiais nuožmiais priešais. Taip gražusis Lauksargių muitinės pastatas, neištovėjęs nė dešimties metų, buvo sugriautas 1914-1915 m. kovose, kai laukai tarp Tauragės ir Tilžės buvo virtę mirties frontu. Prieškario žemėlapiuose ir retuose atvirukuose matyti tiksli muitinės stovėjimo vieta. Važiuojant nuo Tauragės, iškart kirtus senąją valstybių sieną, statinys stovėjo šiandien tuščioje pakelės pievoje dešinėje. Ją patogu matyti prieš pat Lauksargius sustojus automobilių stovėjimo aikštelėje kairėje. Šalia jos muziejaus iniciatyva taip pat pastatytas informacinis stendas, pasakojantis apie Melno taikos sieną. Iš keleto karo laikų atvirukų, matome vis labiau sugriautą pastatą. Pasibaigus Didžiajam karui, rusų invaziją patyrę miesteliai buvo atstatyti (Širvinta, Eitkūnai ir pan.). Ne išimtis ir Lauksargiai. Tačiau muitinė nebebuvo reikalinga. Nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą keletą metų valdant Prancūzijos administracijai, nespėta griuvėsių atstatyti, o jį užėmus Lietuvai nebeliko prasmės. Kol kas nepavyko rasti prisiminimų, kas atsitiko muitinės griuvėsiams, tačiau labiausiai tikėtina, kad likučiai buvo išardyti ir plytos panaudotos remontuojant Lauksargių bažnyčios bokštą bei kitus apylinkių pastatus.

Darius KINIULIS

Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

iMažrimas E., Tauragė – istorija ir urbanistinė raida, 2002, Tauragė, p. 17-18;

iiPrieauglius Žemaitijos gyventoju per 70 metu, Nr. 4, 1903, p. 96 (epaveldas.lt);

iiiГеографическо-статистический словарь Российской империи, T. 5, Sankt Peterburgas, 1885;

ivAlmonaitis V., Almonaitienė J., Pietų Karšuva, Kaunas, 2017, p. 47;

vJakubčionis A., Lietuvos muitinės, Vilnius, 1999, p. 24;

viJancevičius A., Niujorkas-Paryžius per Taurogeną / Tauragės kurjeris, 2017-07-25, Nr. 58, p. 8-9;

viiAlmonaitis V., Almonaitienė J., Pietų Karšuva, Kaunas, 2017, p. 37;

viiiLaugszargen und Umgebung im Preußischen Urmesstischblatt Nr. 49, 1861 [prieiga internete: http://genwiki.genealogy.net/Laugszargen; žiūrėta 2019-03-24];