Rūta Trimonienė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Memorialinio departamento, Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vyriausioji istorikė.Pranešimas skaitytas 2026 m. rugsėjo 11 d. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ konferencijoje „Kęstučio apygarda: 80 metų istorijos ir atminties. Lietuvos laisvės kovų patirtys, žmonės ir šiandienos aktualumas“. Be atskiro autorės leidimo šį tekstą kopijuoti, platinti, viešai skelbti ar kitaip naudoti draudžiama.
Partizaninis judėjimas neatsirado tuščioje vietoje. Jau nacių okupacijos metais Jurbarke, Kelmėje, Raseiniuose ir Tauragėje veikusias pasipriešinimo organizacijas gerokai sustiprino iš Vilniaus ir Kauno štabų pasitraukę Lietuvių fronto (LF) ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariai.
1944 m. liepos 24 d. LLA Raseinių apskrities vadas Juozas Čeponis pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, kuris buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėn. išleistam dokumentui, kurio pagrindinė mintis – nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Šiuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas. Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus, Jono Žemaičio ir Juozo Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu. Tokia nuostata išliko iki galo – beveik visi Jungtinės Kęstučio (vėliau – Kęstučio) apygardos vadai, buvę LLA nariai ir štabų darbuotojai, laikėsi minėtų principų ir pokariu.
Jungtinė Kęstučio apygarda apėmė dabartinius Akmenės, Joniškio, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonus, taip pat su jais besiribojančias Kauno, Kėdainių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų dalis bei Pagėgių savivaldybę.
Laisvės kovų archyve Nr. 12 yra pateiktas Rinktinių atstovų, svarsčiusių apygardos veiklos ir vadovybės problemas, susirinkimo, įvykusio 1946 m. rugsėjo 12 d., protokolas, kuriame nurodoma, kad minėtą dieną įvyko Lydžio, Žalčio, Šerno ir Vytauto Didžiojo rinktinių atstovų pasitarimas dėl apygardos sukūrimo ir vadovybės. Pasitarime dalyvavo Lydžio rinktinės vadas Henrikas Sas-Danilavičius-Vidmantas, jos atstovai Juozas Kasperavičius-Angis, partizanas slapyvardžiu Merkys ir Juozas Mocius-Švedrys, Žalčio rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis ir jos atstovas partizanas slapyvardžiu Gaučas, Šerno rinktinės vadas Petras Bartkus-Rimgaila, kartu atstovavęs ir Vytauto Didžiojo rinktinei pagal vado patvirtinimą raštu. Apsvarsčius Apygardos sukūrimo, jos organizacijos ir veiklos nuostatus, vadovybės rinkimus ir ūkio klausimus, buvo nutarta iš Lydžio, Žalčio, Šerno ir VDR rinktinių sukurti apygardą ir suteikti galimybę į jos sudėtį įeiti ir kitiems junginiams bei savarankiškai veikiantiems vienetams.
2026 m. Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose partizaniniuose dokumentuose dr. Darius Juodis rado Kęstučio apygardos štabo viršininko Rimgailos pasirašytą 1946 m. lapkričio 5 d. dokumentą Kovo vadui, kuriame nurodoma: „Kadangi šių metų vasaros susitikimuose su įvairių partizaninių junginių / rinktinių, atskirų vienetų ir kt. / atstovais teko patirti, kad daugelis iš šių junginių neturi aukštesnės vadovybės ir kad yra visų vienodas noras – centralizuotis ir susijungti bendram darbui, o visų junginių atstovus į pasitarimą tuo reikalu dėl techninių kliūčių nebuvo įmanoma sukviesti, tai Lydžio, Žalčio ir Šerno rinktinių atstovai 1946 m. rugsėjo 21 d. susirinkime nutarė sudaryti jungtinę Žemaitijos partizanų apygardą, priėmė laikinuosius apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, pagal juos išrinko apygardos veiklos pradžiai būtinai reikalingus pareigūnus ir nutarė kviesti į apygardą įsijungti kitas kaimynines rinktines, atskirus junginius bei vienetus“.
Pasitarime vienbalsiai priimti Lydžio rinktinės veiklos laikinieji nuostatai ir organizacija, Apygardos vadu vienbalsiai išrinktas Juozas Kasperavičius-Angis kartu įgaliotas eiti apygardos štabo viršininko ir štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas.
Jis buvo gimęs Raseinių aps. Jurbarko vls. Jokūbaičių k. 1945 m. pavasarį kartu su broliu Antanu buvo suimtas. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Pasveikęs jis prisidėjo prie partizanų.
1946 m. lapkričio 5 d. kreipimesi į kovotojus Juozas Kasperavičius rašė: „Mes išėjome ginti savo teisių, savo tėvynės, savo kaimų, mūsų tėvų ir protėvių krauju aplaistytos žemės ir jų kapų. Mūsų kelias garbingas. Mes savo kovoje esame teisūs prieš Dievą ir prieš visą civilizuotą pasaulį. Dievas mums padės. / Kardas pakeltas, ir jį nuleisime tik tada, kai pasieksime tai, ko trokštame ir privalome pasiekti“. Bendražygiai prisimena, kad jis visuomet buvo tvarkingas, kariškai pasitempęs, reiklus, turintis aiškias nuostatas pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais. Žuvo 1947 m. balandžio 9 d.
1947 m. gegužės 25–26 d. vykusiame apygardos vadų pasitarime jos vadu buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kapitonas JONAS ŽEMAITIS-TYLIUS, gimęs Palangoje. Partizanas nuo 1945 m. Suprasdamas, kad spauda yra svarbesnė už ginklą, parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948 m. gegužės mėn. Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas sujungus į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Vakarų Lietuvos (Jūros) sritimi, J. Žemaitis buvo paskirtas jos vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas. Suimtas 1953 m. gegužės 30 d. Jurbarko r. Šimkaičių miške. Nuteistas mirties bausme ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Dabar norėčiau truputį apžvelgti Jungtinės Kęstučio apygardos sudėtyje veikusias rinktines, vėliau keitusias pavadinimus net po keletą kartų.
ŽALČIO rinktinė 1946 m. gruodį pervadinta NARO, 1947 m. liepą – ŽUVĖDROS, o metų pabaigoje – VAIDOTO vardais. Vadas – Lietuvos kariuomenės kapitonas jau mano minėtas JUOZAS ČEPONIS-TAURAGIS, BUDRYS. Gimė jis Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. 1944 m. pradžioje įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę. Naciams rinktinę išformavus, slapstėsi tėviškėje. Įsitraukė į antinacinę veiklą, įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir tapo aktyviu jos nariu. Buvo paskirtas LLA Raseinių apskrities vadu. 1944 m., artėjant frontui, žmona su sūneliu ir tėvais pasitraukė į Vakarus. J. Čeponis griežtai atsisakė trauktis kartu ir pasitraukė į mišką. Vienas iš Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo organizatorių. Žuvo 1948 m. sausio 16 d. dabartinio Jurbarko r. Pagausančio I k.
GENIO rinktinei vadovavo Lietuvos kariuomenės jaunesnysis leitenantas Martinijonas (Martynas) Kliausius-Tautvydas, šiam žuvus – Aleksas Valančius-Oksas, Tauras. 1946 m. spalį rinktinė pervadinta VOVERĖS vardu. Jai iki žūties vadovavo jau mano minėtas A. Valančius. Vėliau rinktinė pateko į Prisikėlimo apygardos sudėtį ir buvo pervadinta KUNIGAIKŠČIO ŽVELGAIČIO vardu.
VYTAUTO DIDŽIOJO rinktinei vadovavo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Bieloglovas-Algis. Pervadinus ją ATŽALYNO vardu rinktinei vadovavo buvęs Raseinių policijos viršininkas Stasys Raziulis-Mažylis, Naras. Rinktinė išformuota įkūrus Prisikėlimo apygardą, partizanų būriai prijungti prie šios apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės.
LYDŽIO rinktinei vadovavo inžinierius, Lietuvos kariuomenės jaunesnysis leitenantas, mokytojas Petras Ruibys-Žigas, Garbštas, po jo žūties – technikas, mokytojas Henrikas Sas-Danilavičius-Vidmantas. 1947 m. liepą rinktinė pervadinta AUKURO vardu.
LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJŲ rinktinei vadovavo mokytojas Petras Paulaitis-Aidas, pastarąjį suėmus – Mantvilių girininkas Vladas Gudavičius-Radvila, kuris vadovavo rinktinei ir 1947 m. pradžioje pervadinus ją TRIJŲ LELIJŲ vardu. Rinktinė panaikinta tų pačių metų vasarą.
POVILO LUKŠIO rinktinė įkurta 1946 m. kovo 12 d. Jos pirmasis vadas buvo Lietuvos kariuomenės jaunesnysis leitenantas, mokytojas Jonas Jasinevičius-Margis, nuo 1946 m. rugpjūčio 28 d. – LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas Antanas Ragauskas-Ragelis. Abu rinktinių vadai buvo suimti, nuteisti ir išvežti į sovietų lagerius. 1948 m. rinktinė pertvarkyta ir pervadinta MAIRONIO vardu. Jos vadu paskirtas Povilas Morkūnas-Černius. Įkūrus Prisikėlimo apygardą rinktinė tapo jos dalimi.
ŠERNO rinktinė 1947 m. birželį pervadinta SAVANORIO vardu. 1948 m. kovo mėn. SAVANORIO rinktinės tikrasis ir kartu rašytinis raidinis pavadinimas buvo pakeistas į BIRUTĖS. Rinktinės vadais buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis-Adomas, Mockus, nuo 1947 m. gegužės pabaigos – mokytojas Edmundas Kurtinaitis-Kalnius
1948 m. balandžio 1 d. iš Jungtinės Kęstučio apygardos buvo įkurtos Prisikėlimo ir Kęstučio apygardos.
1948 m. gegužės mėn. J. Žemaitį paskyrus Jūros srities vadu, tų pačių metų liepos 8–9 d. Tauragės aps. Batakių vls. Petkaičių miške įvykusiame pasitarime J. Žemaitis Kęstučio apygardos vadu paskyrė apygardos štabo narį HENRIKĄ SAS-DANILAVIČIŲ-VIDMANTĄ Jis gimė Zarasų aps. Imbrado vls. Miliunčų dvare. 1944 m. pavasarį išvyko į Žemaitiją, kur jį užklupo antroji sovietų okupacija. Vengdamas represijų, pasiliko gyventi ir dirbti Žemaitijoje. Susisiekė su vietine Lietuvos laisvės armijos Eržvilko kuopa ir tapo aktyviu jos nariu. 1946 m. Vidmantas ėmė faktiškai vadovauti Lydžio rinktinei, kartu organizavo derybas tarp rinktinių, siekdamas lygiomis teisėmis įkurti apygardą. Buvo vienas iš Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrėjų. Po apygardos vado J. Kasperavičiaus žūties padėjo atkurti apygardos organizacinę struktūrą. 1948 m. gruodžio 1 d. savavališkai išvyko į Kauną ir pateko į pasalą, bet sėkmingai ištrūko iš jos. 1949 m. balandžio mėn. už šią savavališką išvyką buvo pašalintas iš apygardos vado pareigų. Nepaisant MGB provokacijų, bendražygiams tikint jo nekaltumu ir norint nuraminti partizanus, Vidmantas buvo paskirtas LLKS vadovybės atstovu Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srityje. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios mūšyje dabartiniame Anykščių r.
1949 m. balandžio mėn. vietoj H. Sas-Danilavičiaus, ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu tapo buvęs mokytojas, Butigeidžio rinktinės vadas Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas. Vadu A. Mieliulis buvo tik keletą mėnesių po paskyrimo, nes žuvo birželio 8 d. Tauragės r. Kaziškės miške.
Po Neptūno žūties vadovavimą apygardai perėmė 1947 m. rudenį į partizanų gretas atėjęs buvęs Raseinių aps. viršininko sekretorius ANTANAS BAKŠYS-GERMANTAS, KLAJŪNAS, gimęs Raseiniuose. Iš partizanų jis išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, o 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu.
A. Bakšys buvo itin atsargus: keitė dislokacijos vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Vis dėlto jis daug ir intensyviai dirbo: dažnai inspektavo partizanų junginius, nuolat palaikė ryšį su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu.
1951 m. gegužės mėn. A. Bakšys buvo paskirtas Jūros srities vadu ir apygardos vado pareigas perdavė buvusiam Kelmės gimnazijos mokytojui, Birutės rinktinės vadui KRIZOSTOMUI LABANAUSKUI-KUNOTUI, JUSTUI.
1952 m. gegužės mėn. jau eidamas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojo pareigas, Antanas Bakšys panaikino Prisikėlimo apygardą, o Jūros srityje paliko porą stiprių apygardų – Kęstučio ir Žemaičių. To paties mėnesio 20 d. Kęstučio apygardos vadu, vietoje neveiklaus K. Labanausko, jis paskyrė buvusį Prisikėlimo apygardos vadą POVILĄ MORKŪNĄ-RIMANTĄ. Žuvo A. Bakšys 1953 m. sausio 17 d. Kelmės r. Pužukų k.
Mano minėtas Krizostomas Labanauskas 1956 m. liepos 13 d. pats savanoriškai pasidavė KGB Kelmės r. įgaliotiniui ir tapo agentu Kalinausku.
Dabar dar grįžkime prie Povilo Morkūno. Jis gimė Raseinių aps. Šiluvos vls. Zbarų k. Buvo baigęs Žemės ūkio mokyklą ir dirbo tėvų ūkyje. Nuo 1944 m. partizanavo Kėdainių aps. Ariogalos ir Raseinių aps. Betygalos valsčių apylinkėse. 1948 m. pradžioje buvo įpareigotas užmegzti ryšį su kiek pairusia po karinių čekistų operacijų Povilo Lukšio rinktine. 1948 m. balandžio 29 d. P. Morkūnas tapo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadu Černiumi, o 1949 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu slapyvardžiu Rimantas. P. Morkūnui perėmus Kęstučio apygardos vado pareigas, jis kartu su apygardos štabo viršininku Jonu Algirdu Vilčinsku-Algirdu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, taip pat ėjo ir LLKS Tarybos nario pareigas.
Paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas šias pareigas perėmė 1953 m. birželio mėn. Jis gimė Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Buvo baigęs Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. 1949 m. kovo 25 d. ištrėmus šeimą, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, kartu ėjo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio ryšininko pareigas. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku, ėjo Jūros srities štabo nario pareigas. J. A. Vilčinskas partizanavo labai sudėtingu laikotarpiu. Partizaninis karas ėjo į pabaigą. Retėjo bendražygių gretos: vieni žuvo, kiti buvo suimti ir tapo agentais. Sunkiai susirgo J. Žemaitis. Per vienerius (1952) metus apie J. A. Vilčinską pranešinėjo net 13 agentų. Žuvo jis 1953 m. rugsėjo 19 d. naktį Raseinių r. netoli Antanavos k. agentų surengtoje pasaloje.
Kęstučio apygardą sudarė trys rinktinės:
AUKURO rinktinei nuo 1948 m. liepos mėn. vadovavo Aleksandras Mieliulis. Jis vadovavo rinktinei ir 1949 m. pervadinus ją BUTIGEIDŽIO vardu. A. Mieliulį paskyrus apygardos vadu, rinktinės vado pareigos atiteko jau mano minėtam Vladui Gudavičiui-Vaišnorai, o šiam žuvus – mokytojui Jonui Nuobarui-Lyrui. 1951 m. birželio 3 d. pastarasis buvo suimtas ir tapo MGB agentu Šiauriu. Tų pačių metų liepą Butigeidžio rinktinės vadu buvo paskirtas Petras Balčinas-Pušis. 1951 m. pabaigoje rinktinė buvo perduota Žemaičių apygardai.
BIRUTĖS rinktinei tapus Kęstučio apygardos dalimi, jai ir toliau vadovavo Edmundas Kurtinaitis-Kalnius. Jam žuvus 1949 m. birželio 6 d., po dviejų dienų rinktinės vado pareigos atiteko mokytojui Bronislovui Neverdauskui-Rūkui, Beržui, kuris žuvo tų pačių metų birželio 27 d. Netrukus, liepos mėn., rinktinės vado pareigas perėmė Krizostomas Labanauskas-Justas, o nuo 1951 m. pavasario – buvęs dantų technikas Aleksas Jurkūnas-Valeras. Tų pačių metų liepą rinktinės likučiai buvo prijungti prie Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės.
VAIDOTO rinktinei vadovavo buvęs Raseinių gimnazijos darbuotojas Antanas Tamošaitis-Neptūnas, Treniota, Rubinas, jam žuvus – Antanas Bakšys. 1949 m. birželio mėn. jį paskyrus Kęstučio apygardos vadu, rinktinės vado pareigas perėmė Jonas Algirdas Vilčinskas. 1951 m. kovo mėn. rinktinei vadovauti pradėjo Edvardas Pranckevičius-Vasaris, žuvęs 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jis buvo paskutinis, vadovavęs Vaidoto rinktinei.
Kęstučio apygarda sunaikinta 1953 m. Paskutinis apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas žuvo 1961 m. lapkričio 9 d.
Visiems, kam įdomu būtų daugiau sužinoti apie apygardos ar rinktinių vadus, informaciją galima rasti mūsų Centro internetiniame puslapyje rubrikoje Atmintis arba paieškoje įvedus pavardę. Siūlyčiau žiūrėti pačių paskutinių metų rengtas biografijas, nes jos papildytos pačiais naujausiais Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centrinio ir Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais.
Literatūra ir šaltiniai:
Šiemet Vasario 16-ąją, minėdami ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, švenčiame ir Užgavėnes. Fotografuodami šviesios atminties tautodailininko, Tauragės garbės piliečio Antano Bagdono kūrinius atkreipėme dėmesį į jo sukurtas keramines ir medžio kaukes. Čia šypsosi kumpanosis geruolis, čia viliokė raganiukė žandus išpūtusi juokiasi, ten vypso barzdotas apipešiotas velniūkštis. Kiek žavių emocijų! Visai kaip per Užgavėnes.
Tauragės krašto muziejaus „Santakos“ fotografijos galerijoje sausio 8 d. atidaroma Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda „Į Laisvę“. Tauragės krašto muziejus „Santaka“, fotografijos galerija Parodos lankymas – nemokamasParoda veiks iki 2026 m. vasario 6 d. Parodoje eksponuojama 30 fotografijų, kuriose autorius įamžino 1991 m. sausio įvykius ir Sąjūdžio mitingų dvasią. Apie parodą pasakoja autorius:„1988 m. birželį prasidėjęs Sąjūdis […]
Patricija Kilminavičienė, LRT.lt Buvusioje NKVD būstinėje Tauragėje įsikūrę tremtinių ir politinių kančių namai, dabar jau pervadinti tiesiog Tremties ir rezistencijos muziejumi, gali papasakoti tokių istorijų, kad oda pašiurptų ir plaukai piestu pasistotų. Čia kalėję partizanai ir niekuo dėti žmonės susidūrė su neįsivaizduojamu žiaurumu ir antžmogiškumu. Ištvėrę sunkiai pakeliamus tardymus ir ilgus tremties metus Sibire, į […]