2025-ieji paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinys Norkaičių etnokultūros centras nuolat puoselėja gyvąją liaudies dainų tradiciją. Čia veikiantis folkloro ansamblis „Saulėkalnis“ ir tradicinių kanklių ansamblis „Kansnelis“ (abu vadovaujami Jolantos Kažukauskienės), rengia koncertus ir dalyvauja respublikiniuose konkursuose, o etnokultūros centro organizuojamas kasmetinis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Pyvelie žaliuo“ skatina jaunąją kartą pažinti, dainuoti ir mylėti liaudies dainas, užtikrindamas, kad ši tradicija gyvuotų ateityje.

Senųjų dainų prigimtis ir jų ryšys su gamta

Žmogų, kaip ir paukštį, pažinsi iš giesmės. Pastarasis žodis daugiareikšmis. Dzūkuojančioje Lietuvos dalyje giesmėmis vadinamos liaudies dainos, intuityviai jaučiant prigimtinę dainos, kaip ir kalbos, kilmę ir jos ryšį su sakralinėmis apeigomis.

XIX a. vokiečių filosofas G.Hegelis atkreipė dėmesį į geografinės aplinkos ir gamtos įtaką tautų būdui, mąstymui, kultūrai ir istoriniam likimui. Kalnų, lygumų ir stepių, pajūrio, šalto ar karšto klimato gyventojų papročius ir charakterių skirtumus iš dalies suformuoja jų gyvenamoji aplinka ir būtinybė prie jos prisitaikyti. Liaudies dainos yra viena iš tautos kultūros saviraiškos formų, todėl jose ryškiai atsispindi tautos dvasios savybės. Pasak lietuvių filosofo A.Maceinos, liaudies daina yra tautos dvasios išraiška.

Giesmėmis vadinamos senosios apeiginės liaudies dainos yra ne tik žodinės, bet ir muzikinės kūrybos rezultatas. Jos talpina savyje poezijos, muzikos, dažnai ir choreografijos (šokio, judesio) menų raiškos formas. Dėl to jų poveikis toks stiprus.

Prigimtinę liaudies dainų kilmės idėją, kurią pastebėjo romantizmo epochos rašytojai ir filosofai, papildo dabartinių mokslo sričių – muzikologijos, folkloristikos, etnologijos, mitologijos – tyrinėjimai ir išvados. Net ir nedidelėje Lietuvos teritorijoje išsiskiria Klaipėdos krašto žuvininkų, žemaičių bei aukštaičių senųjų dainų motyvai, melodijos, atlikimo būdas. Nors Lietuva yra šalia jūros, didžiajai daliai gyventojų, išskyrus pajūrio ruožą, būdingi miškų, upių ir pelkių gamtinės aplinkos suformuoti charakterio bruožai. Liaudies dainos išreiškia mūsų protėvių senąją pasaulėjautą, kurios kertiniai stulpai yra archainio mąstymo bruožai: stiprus ryšys su gamta, bendruomeninio gyvenimo nuostatos ir didelis emocinis jautrumas. Kiekvienoje lietuvių liaudies dainoje pasireiškia kuris nors minėtas bruožas, o dažniausiai visi trys: žmogaus ir gamtos paralelė, artimųjų santykiai, įvairūs jausmai. Pasak poeto M.Martinaičio, dažniausiai lietuviai išdainuoja tai, kas skauda: našlaičio ir piemenėlio vargus, sunkią kareivio dalią, nuotakos išlydėjimą iš tėvų namų ir pan. Dvasinio skausmo, kančios, vargo, rūpesčio išsiliejimas melodinga poezija priartina dainą prie maldos – tai nuoširdus atsivėrimas aukštesnei jėgai, ne tik išsisakymas, bet ir pagalbos prašymas. Mūsų senoliai žodyje „giesmė“ įžvelgė pirminę prasmę – „geisti“, t. y. „norėti“, „trokšti“, „melsti“. Išgiedotas maldavimas, noras, ypač agrarinių ir kalendorinių švenčių metu, buvo sakralus veiksmas, turėjęs aiškiai sustiprinti kolektyvą ir kiekvieną jo narį asmeniškai. Todėl liaudies dainų dainavimas buvo natūrali žmogaus kultūrinio gyvenimo forma, turinti didelę įtaką jo psichologiniam stabilumui. Šiuo požiūriu lietuvių liaudies dainose kaip niekur kitur pasireiškia senosios prigimtinės ir krikščioniškosios pasaulėjautos panašumas. Dėl to Lietuvoje gausu liaudiškos kilmės bažnytinių bei laidotuvių giesmių, kurias, kaip ir dainas, maitina tas pats žmogaus kūrybinės dvasios šaltinis.

Jaunimo į(si)traukimas į tradicijų puoselėjimą

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Norkaičių etnokultūros centre vadovaujamas meno vadovės Jolantos Kažukauskienės gyvuoja folkloro ansamblis „Saulėkalnis“, pelnęs pripažinimą ne tik rajono, bet ir respublikiniuose konkursuose bei tradicinių kanklių ansamblis „Kansnelis“. Ten pat rengiamas kasmetinis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Pyvelie žaliuo“, gaivinantis liaudies dainas nuo pat mažų dienų, sutraukiantis daugybę dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių valstybių (Latvijos, Lenkijos). Jei nuo mažens vaikas girdės ir bus mokomas dainuoti liaudies dainas, ši tradicija dar gyvuos ilgus amžius. Prie to prisideda mokytojai, kultūros darbuotojai, žinoma, ir patys moksleiviai. Filosofas Antanas Maceina liaudies dainas vadino tautos dvasios išraiška, kviečianti bendrystei ir susitelkimui vardan tėvynės ir jos žmonių.

Straipsnį parengė muziejininkė – etnografė Viliutė Ružinskaitė.