Renata Karvelis. Moterys iš viršelių

Renata Karvelis, poetė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2021.03.13 17:57

Renata Karvelis
Renata Karvelis / J. Petkevičiaus nuotr.

Mes juokaudavome, nes visada tai likdavo tarsi buitiniu juokeliu, kad yra dvi rūšys moterų. Pirmoji – moterys, o antroji – bobos, ir tų antrųjų yra didžiuma. Arūnas Valinskas 2010 metais boba pavadino Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tada jis sakė: „Mums reikalinga ne įžeistos bobos pozicija, ne įžeistos bobos nuomonė, o oficiali argumentuota valstybės vadovės pozicija.“

Tęsiant bobų ir moterų temą, bobos veliasi į intrigas, pasyviai ir aktyviai agresyvauja, kobrauja. O moterų – vienetai, nors pusę Homo sapiens populiacijos yra moteriškosios giminės.

Kas tos moterys? Na, taip – jos augina vaikus, bet gali ir neauginti. Na, taip, jos gamina maistą, bet gali ir negaminti. Jos gali būti ištekėjusios, bet ir neištekėjusios arba jau nebeištekėjusios. Ar moterys – tai lesbietės? Na, taip, gali būti, bet nebūtinai. Moterys – tai už save atsakingos asmenybės, kurios yra pirmiau žmonės nei moterys, kurios kraujuoja kas mėnesį per pilnatį arba jau nebekraujuoja, arba dar nekraujuoja.

Anei joks čia džiugesys tos emocijų bangos kaip vandenynų atoslūgiai. Moterys tuo nesiteisina, nes jos nesiekia būti išskirtinės ar silpnos, nes atseit, kad silpnoji lytis. Moterų nedaug. Pasak Emilijos Daunoravičiūtės, tokioms „moterims tenka išmokti sėkmingai derinti tiek kultūriškai moteriškas, tiek kultūriškai vyriškas savybes“.

Visai neseniai patyriau realizaciją, kodėl moterys ilgą laiką užėmė kultūriškai žemesnę padėtį nei vyrai. Tiesiog jas saugodavo, kad toli nuo namų nenueitų, kad ilgai nenaktinėtų, kad vaiko su savimi neparsineštų, kad būtų už vyrų nugaros arba prie šono, o jeigu ir priekyje – tai dėl to, kad įėjus į olą meška užmuštų pirma moterį, o ne vyrą – genties maitintoją. Dar visai neseniai Žemaitijoje buvo įprasta gimus naujagimiui paklausti: „Gimė mergelė ar vaikas gimė?“

Jas saugodavo, kad būtų už vyrų nugaros arba prie šono, o jeigu ir priekyje – tai dėl to, kad įėjus į olą meška užmuštų pirma moterį, o ne vyrą – genties maitintoją.

Prieš porą mėnesių daviau interviu praktiką atliekančiai studentei, ji manęs klausė, ar prisimenu savo pirmąjį kaip slemininkės pasirodymą. Taip, prisimenu, atsakiau. Viena moteris iš auditorijos po pasirodymo prie manęs priėjo ir pasakė, kad esu jai atradimas, bet leiskime vyrams laimėti, tegu jie pasidžiaugia.

Ilgai svarsčiau, ką tai galėjo reikšti, juk slemo varžybų laimėjimas yra ir laimės dalykas. Supratau taip: moteris, matai, negali būti laimėtoja. Iš seno papratimo ne moteris turi būti pirma, ne moteris turi žibėti, ne moteris turi lyderiauti – moteris turi likti už vyro…

Tačiau labiausiai įsiminiau tos atsitiktinės moters tarsi geležinę nesunešiojamą tiesą bylojantį veidą. Ji kaip pramotė dalijosi su manimi moterystės paslaptimis, kurios pasilieka priemenėse ir kamarose, prie vaiko lopšio, prie geldos jį prausiant, bet jokiu gyvu būdu neišeina už namų tvoros. Vėliau tą „viską žinau ir tau papasakosiu“ veidą ne kartą teko atpažinti moteryse, kurias sutikdavau.

Vėliau tą „viską žinau ir tau papasakosiu“ veidą ne kartą teko atpažinti moteryse, kurias sutikdavau.

Artėjant Naujiesiems metams, besitęsiant n-tajai karantino dienai, susiviliojau nusipirkti populiarų žurnalą. Buvo tiesiog liūdna, o šventinis numeris žadėjo kažką nenatūraliai pozityvaus. Šįsyk viršelyje lietuvaitė kartu su šešiolika metų vyresniu mylimuoju užsieniečiu. Tai ne pirmas jos viršelis ir ne pirmas jos mylimasis.

Lietuvaitė, žinoma, graži, liekna, puošni neišpasakytai. Vyras, žinoma, turtingas ir žavus, ir sėkmingas, suprantama. Kalėdos, Naujieji metai, o žurnalo kūrybinė komanda nusprendė švenčių proga pandemijos apmąstymų fone uždėti juodu kaip ateinančių metų simbolį, arba vainikuoti senuosius metus šių dviejų žmonių nuotrauka.

Pora, rašoma, saugo privatumą, todėl interviu dalija tik išskirtiniais atvejais. Antraštėje sakoma, kad dabar juodu kaip reta susitelkę, jiems dėl vienas kito aišku, jie užtikrinti savo pasirinkimu. Primityviai pagalvoju: na, matai, gražuolė galutinai suvystė tą turtuolį, tai, matyt, jau leliuko laukiasi, jau gal ir slapta susituokę.

Tuoj puolu vartyti leidinio vidurius, kur jau pamatysiu jos pilnėjantį pilvuką arba vestuvių nuotraukas. Nei pilvuko, nei suknelės. Skaitau paryškintus žodžius – kažkas aptakaus, ir tiek. Pasiimu skaityti visą straipsnį. Trumpai tariant, moteris sėdi namuose pas jį, nedirba, gamina jam maistą, padeda rūpintis sveikata, kartu sportuoja, o dabar Kalėdų proga ištaigingai išpuošė jo namus.

Per visą interviu vyras kartoja, kaip ji moka skaniai gaminti. Man, aišku, kyla įtarimų: ar tikrai moteris gamina, tada kaip išlaiko tokią figūrą?.. Užsienietis vardijo antrosios pusės pliusus: be to, kad lietuvė moka skaniai gaminti, yra įdomi pašnekovė, moteris jį pralenkia bėgiojant.

Trumpai tariant, moteris sėdi namuose pas jį, nedirba, gamina jam maistą, padeda rūpintis sveikata, kartu sportuoja, o dabar Kalėdų proga ištaigingai išpuošė jo namus.

Užverčiu kalėdinį leidinį auksiniu viršeliu. Tikrai, nusistebiu, jokių viltingų istorijų? Vietoj to – šabloniška pasaka, kaip moteriai nereikia būti kažkuo, kaip moteris tebėra vyro pašonėje, kai jis užsiima labai svarbiais dalykais, o ji „užpildo namus moteriškumu“. 2021-aisiais, kai kalbama apie #metoo, lygias abiejų lyčių galimybes, mes vis dar palaikome kažkokias tradicinės valstiečių visuomenės pelenių istorijas?

Mes vis dar palaikome kažkokias tradicinės valstiečių visuomenės pelenių istorijas?

Ką šventinė lietuvaitės istorija sako kitoms? Kad jūs negražios? Neapsukrios? Kad jūs nesėkmingos, nes yra ir geresnio gyvenimo variantas, kur nereikia dirbti labai smarkiai, nereikia auginti vaikų, nes jis jau jų turi, kad reikia būti jaunai, lieknai, gražiai, matomai ir ryškiai.

Visame interviu neradau nė kiek dvasingesnio sakinio apie jųjų poros atradimus. Atrodo, kad skaitau projekto viešinimo tekstą portale, kur nėra parašyta, kad jie patys susimokėjo, kad publikuotų. Tą vakarą greta mano vyro užmigo ne savimi pasitikinti moteris, o susinervinusi tikrų tikriausia boba.

Tą vakarą greta mano vyro užmigo ne savimi pasitikinti moteris, o susinervinusi tikrų tikriausia boba.

Frilancerė rašytoja Aušra Lapė Šneiderytė savo feisbuko paskyroje šių metų sausį irgi piktinosi pamatyta nuotrauka, kurioje moteris laiko plakatą. Ant jo užrašyta: „Man 30, aš neturiu šeimos ir vaikų, ir tame nėra nieko bloga.“

Aušra parašė gana ilgą įrašą, kuriame kėlė klausimą, kodėl iš viso toks pasiaiškinimas turi egzistuoti. Ar moterys čia kam nors turi teisintis dėl gyvenimo pasirinkimų? Pati prisiklausiusi įvairiausių argumentų apie tai, kad nekuria šeimos ir negimdo vaikų, Aušra sugalvojo atsakymus į kiekvieną galimą argumentą.

Įdomiausia stebint Aušros feisbuko paskyroje užsiplieskusią diskusiją buvo tai, kad pati įrašo autorė nustebo supratusi – moterys moterį komentuoja visada ir visuose pasirinkimuose, nepaisant to, ji ištekėjusi ar ne, pagimdžiusi ar neturi vaikų.

Moterys moterį komentuoja visada ir visuose pasirinkimuose.

Visgi karantinas paryškino lyčių nelygybę, o šis šventinis leidinio, kurį varčiau, viršelis – kaip druska ant žaizdos. 2020-ųjų pavasarinio karantino straipsniuose skaičiau, kad buvimas namie su vaikais pirmiausia paveiks dirbančias mamas.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė besibaigiant metams savo interviu sakė: „Pabandykite kurti, kai namie vyksta nuotolinis mokymasis, vos randi kelias valandas degančiai korespondencijai, o visą likusį laiką bandai gelbėti griūvantį pasaulėlį ir rūpintis viskuo, – juk daugelis įprastinių gyvenimo dalykų tapo problema.“ Nežinia, kuriam laikui, tačiau pandemija lyčių lygybę nubloškė į praeitį.

Nacionalinės emancipacijos dienos proga vasario 17-ąją literatūrologė Solveiga Daugirdaitė kalbėjo apie tai, kad šiais laikais moterims daromas didesnis spaudimas dėl išvaizdos. Esame panirusios į brukamos vizualinės informacijos srautus apie tobulą išorę, kaip turime atrodyti, ką turime valgyti, ką turime veikti, kaip turime gyventi. Jaunos moterys net nesuvokia, kad perima šias normas.

Knygos viršelis
Knygos viršelis / Feisbuko nuotr.

Man atrodo, dabar suprantu, ką turėjo galvoje kita literatūrologė, išvydusi mano pačios poezijos čiabuko „Poems after sex*“ viršelį. Jame – Pablo Picasso nupiešta moteris raudoname krėsle, susikėlusi virš galvos rankas, nuoga krūtine. Visi vakaro svečiai gavo po knygelę, bet literatūrologė tada atsisakė savojo egzemplioriaus. Bičiulė ją ragino pasiimti, bet ši tik muistėsi. „Negaliu, – sakė, – visi mus taip vaizduoja, o dabar pati moteris.“

Nesupratau literatūrologės kritikos, lyg ir skirtos man asmeniškai. Picasso darbai man patinka, o šis užkerėjo ne nuogybėmis – ne, aš jų tiesiog nemačiau, tai tik fonas. Patiko paveiksle nesimetriškai nupieštas moters žvilgsnis. Rodės, paveikslo modelis nujautė, kad akimirka tuoj baigsis, reikės apsirengti ir išeiti iš dailininko studijos be nieko. Jam tereikėjo moters išorės – odos, šnervių, akių, lūpų, spenelių, o ne minčių.

Žiūrėkite, turėkitės, jei tik tiek tereikia, – tai kalba ir apie jus, žiūrovai.