Šis straipsnis – tai prisiminimai 30-mečio akimis. Jeigu jūs 90-aisiais jau nebuvote vaikas, paauglys, ar jaunuolis, galbūt ne viską suprasite. Jei visgi patekote į minėtas grupes, kviečiu pasinerti į nostalgijos sūkurį. Straipsnis atskleis, kuo gyveno 90-ųjų vaikai. Visus bent kiek didesnius Lietuvos miestus buvo išvagojęs kompiuterinių tinklas – vietų, kuriose už pinigus buvo galima žaisti kompiuterinius žaidimus. Deja, kol kas niekas nesiėmė aprašyti šio be galo įdomaus populiariosios kultūros reiškinio. Daug kompiuterinių veikė ir Tauragėje. Gal šie prisiminimai kažkam ateityje bus naudingi. Tikėjausi surasti, pakalbinti šiuo verslu užsiėmusius žmones, tačiau realybė pasirodė kitokia. Verslininkų vardai niekam nerūpėjo, rūpėjo tik žaidimai. Lygiai taip pat nepavyko rasti vidaus interjero nuotraukų. 90-ųjų vaikai buvo iš esmės pirmoji karta, masiškai pradėjusi žaisti kompiuterinius žaidimus. Dabar daug jų augina savo vaikus. Tačiau kartu tai dar buvo laikas, kai kompiuteriniai žaidimai ir žaidimai lauke išlaikė balansą. Kitaip nei šiais laikais, kai mažuosius labai retai rasime žaidžiančius kiemuose.
Deficito laikai
Atkūrus šalies nepriklausomybę, griuvus geležinei uždangai, Lietuvos gyventojai matė antplūdį vakarietiškų prekių. Tada dažnai sakyta – importinių. Maisto, grožio prekės, filmai, serialai, filmukai, rūbai, žaislai, elektronika, muzikos įrašai – viskas užplūdo vienu metu. Anksčiau ištisus metus žmonės, priverstinai atskirti nuo likusio pasaulio, laikė dideliu pasiekimu gauti bet kokią vakarietišką prekę. Sovietmečiu, jeigu pažinojai jūreivį arba turėjai giminių JAV, buvai kiečiausias vaikas, ar paauglys mokykloje, nes tau atsiųsdavo tekstilės, kramtomosios gumos, populiaraus limonado, ar panašiai. Deficitiniai džinsai buvo siuvami iš giminių atsiųstos medžiagos, o jei turėjai „Coca-Cola“ gėrimo skardinę, tau jos pavydėjo visa mokykla. Teko lankytis naujame Estijos nacionaliniame muziejuje Tartu, kur nušviečiama sovietmečio istorija. Pasirodo, spalvingi vakarietiški plastikiniai maišeliai su reklamomis iš Suomijos, buvo šaunumo ženklas Estijoje. Tuos maišelius labai saugojo, įplyšusius siūdavo, stengdavosi nešioti viešose vietose, kaip aksesuarą. Šaltojo karo grimasas kaip niekur kitur gerai mačiau kitame muziejuje Berlyne. „Tränenpalast“ (Ašarų rūmai) – buvęs perėjimo punktas Friedrichstrasse traukinių stotyje, tarp rytų ir vakarų Berlyno. Joje be kitų absurdiškų dalykų, buvo ir tema apie garsių prekės ženklų prekes iš laisvo vakarų Berlyno, kurias gavę rytų berlyniečiai labai vertino. SSRS prasidėjus Perestroikai, pirmiausia vakarų skonį ėmė jausti Lietuvos krepšininkai. Jų prisiminimai įamžinti jau keletoje dokumentinių filmų. Ko vertas Šarūno Marčiuliono pasakojimas, kaip jis 1989 m. atvestas į prekybos centrą Oaklende, JAV verkė iš netikėtumo, pamatęs, kiek visko daug čia yra. Arba Valdemaro Chomičiaus prisiminimai, kad varžybos užsienyje likdavo antrame plane. Svarbiausia buvo kuo daugiau įsigyti elektronikos: filmavimo kamerų, vaizdo magnetofonų, muzikos centrų, kuriuos grįžę pelningai parduodavo.
Vaikystės įspūdžiai
Gimiau 1990 m. pradžioje, po mėnesio paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Vaikystė prabėgo laukiniais 90-aisiais. Buvau miesto vaikas. Nors iš pradžių pakeitėm nemažai gyvenamų vietų, užaugau ant betono ir tarp pilkų sovietinių daugiabučių. Atsimenu pirmąsias išvykas į Tauragės parduotuves. Bažnyčių g., kur dabar „Čia“ parduotuvė, stovėdavome nemažose eilėse, prekių patiems pasiimti nebuvo galima, jas paduodavo tetos. Tačiau prekių buvo. Vaikui tada labiausiai akys užkliūdavo už ryškių „Uncle Ben’s“ padažo pakuočių, kurį reklamuodavo per televiziją, bet kaina buvo didelė ir mes tokių niekada nepirkdavom. Taip pat atsimenu didžiules kramtomos gumos reklamas „Stimorol“, „Wrigley’s“, saldainių „Chupa Chups“, šokoladukų „Mars“, „Twix“, „Bounty“, „Snickers“, gėrimų „Pepsi“, „Coca-Cola“, net rūkalų reklamas. Žinoma, buvo ir lietuviškų prekių, bet vakarietiškos buvo gerokai brangesnės, labiau išreklamuotos ir todėl geidžiamesnės. Pamenu, 1997 m. pirmąkart Vilniuje valgiau neseniai atsidariusiame „McDonald’s“ restorane, su mėsainiu ir gėrimu gavau žaisliuką ir tai jau buvo įvykis visam gyvenimui.
Ši ilgoka įžanga tam, kad priminčiau, kokią piniginę ir psichologinę vertę turėjo tada importinės prekės. Greta jų, atsirado ir kompiuteriniai žaidimai. Jeigu sovietmečio pabaigoje žaisti kompiuteriu buvo tik pavienių moksliukų entuziastų užsiėmimas, tai po nepriklausomybės atgavimo Lietuvą ir rytų Europą užplūdo kiniški, nelegalūs žaidimų konsolių klonai. Vakaruose konsolės, žinomos kaip „Nintendo Entertainment System“ (NES), Japonijoje „Famicom“ vardu kinų buvo perkrikštytos „Zhiliton“, „Dendy“, „Terminator“, „UFO“ ir kitais vardais. Šie neregėtais mastais kurti nelegalūs klonai ir tokie pat nelegalūs žaidimai jiems buvo gerokai pigesni už licencijuotą „Nintendo“ produkciją. Tačiau net ir klonai dar apie 1993-1995 m. buvo tik sėkmingiems verslininkams įkandami žaisliukai. Žmogus, gaunantis minimumą, kuris 1995 m. pakilo nuo 100 iki 150 Lt, norėdamas įsigyti tokį žaidimų kompiuterį (konsolę), būtų turėjęs pakloti beveik mėnesio atlyginimą. Komplektas kainuodavo 140 Lt, vėliau kaina krito iki 120 ir 100 Lt. Norint įsigyti pažangesnę konsolę, bet irgi piratinį kloną „Sega Mega Drive“, reikėjo suploti 400 Lt. Vėliau kaina nukrito iki 200 Lt. Oficialios, legalios konsolės kainavo 800-1200 Lt. Primenu, kad tai buvo 1995 m. Jei minėti pavadinimai nieko nesako, prisiminkite savo vaikų kambaryje sudėtus geltonus kartridžus, kuriuos mes, vaikai, vadinome disketėmis, kai kas ir kasetėmis. Jau prisiminėt? Ant jų – spalvingas ir ne visada atitinkantis realybę žaidimo viršelis. Tokią „disketę“ nusipirkęs turguje tikėdavaisi geriausio, bet neretai tekdavo karčiai nusivilti, kadangi žaidimais nebūdavo įdomus arba neveikdavo taip, kaip turėtų. Žaidimai kainavo 20 Lt, vėliau 15-10 Lt. Minėtos „Mega Drive“ konsolės žaidimai buvo juoduose kartridžuose ir kainavo dar brangiau. Neįtikėtinai greitai gesdavo ir tokių klonų valdymo pulteliai. Teks nešti pas dėdę į kompiuterinę, kad sutaisytų arba pasiūlytų naują. Žaidimas atsibodo? Ne bėda! Sumokėk 5 Lt ir galėsi pasikeisti į kitą. Tačiau šie rūpesčiai mane užplūdo tik 1999 m., kai gimtadienio proga Tauragės turguje tėvai nupirko pirmąją konsolę. Tada, rodos, kaina jau buvo nukritusi iki 80 Lt. Ir vadinosi ji „Terminator 5“. Pirmasis valdymo pultelis sugedo po keleto savaičių, antrasis irgi netruko sugesti. Gerai, kad gyvenau prie pat populiariausios kompiuterinės Tauragėje.
Kompiuterinės
Šios vietos buvo svarbi dalies jaunimo gyvenimo dalis. Ne visuose miestuose jas vadino kompiuterinėmis. Kai kur kompiuterių, ar žaidimų salonais. Ši istorija dar neužrašyta. Kad ji išliktų, vardiju man žinomas kompiuterines, kurios vienu, ar kitu metu veikė Tauragėje.
1. Augau prekybos centro „Sveiki“ kieme (Dariaus ir Girėno g. 34A). Kai čia atsikėliau 1995 m., kompiuterinė veikė minėtame pastate, arčiau autobusų stoties. Po keleto metų persikėlė į gretimą daugiabutį Nr. 36. Ten veikė iki kokių 2005 m., kol užsidarė visiems laikams. Verslas priklausė dėdei su ūsais, kuris mums, vaikams, labai priminė garsiausią video žaidimų veikėją Mario. Tai buvo geros širdies, puikiai savo darbą išmanantis Romualdas Piliutis. Dėl šių savybių verslas jam puikiai sekėsi. Dažnai kompiuterinėje suktis jam padėdavo jo maloni žmona Stefanija, ar samdytas jaunuolis. Labai gaila, tačiau šio žmogaus jau nėra tarp gyvųjų. Tai dėl jų verslo pamėgau kompiuterius, leisdavau pinigus, kad galėčiau pažaisti, pirkau naujus žaidimus ir keisdavau atsibodusius. Taip darė beveik visi kvartalo berniukai, o kartais ir mergaitės. Žinoma, keisdavomės žaidimais ir tarpusavyje. Bet visgi kai kuriuos virtualus žaidimų pasaulis įtraukdavo labiau nei kitus. Jie ten praleisdavo ištisas valandas. Kai patys neturėdavo pinigų, žiūrėdavo, kaip žaidžia kiti. Ten galėdavai pabėgti nuo pilkos kasdienybės, tapti superherojum, lenktyninku ir dar kuo tik nori. Tas dėdė nuolat taisydavo atneštus sugedusius aparatus, dažnai rūkdavo lituoklio dūmas. Bet ne viską pavykdavo sutaisyti. Kartais atlikdavo ir sugedusių šviesos šautuvų, su kuriais ekrane reikdavo šaudyti antis. Toks neveikiantis plastiko laužas daugiabučių vaikų rankose tapdavo ginklu ir lakstydami palei pastatus, už priedangų žaisdavome karą. Apie 2001 m. kainos žaisti buvo tokios: 2 Lt – 30 min., 4 Lt – 60 min., 6 Lt – 120 min. Kartais nusišypsodavo sėkmė, nes savininkas užmiršdavo pasakyti, kad baigėsi laikas. Taip galėdavai laimėti nemokamų minučių.
Net kai 1999 m. pagaliau pats gavau išsvajotą žaidimų konsolę, lankymasis čia nenutrūko. Juk čia buvo techniškai pažangesnių konsolių, kurios atvaizduodavo tikroviškesnę grafiką. Tai minėtos „Sega Mega Drive“, taip pat „Sony PlayStation“, kuriose besisukantys žaidimai stebino trimatės grafikos galimybėmis. Šiandien į juos žiūrint grafika atrodo beviltiškai pasenusi, tačiau žaidimai išliko beveik taip pat įtraukiantys. Nuo kokių 2001 m. šioje kompiuterinėje atsirado „PlayStation 2“ ir asmeniniai kompiuteriai (PC). Visuomenei turtėjant vis daugiau žmonių galėjo sau leisti įsigyti šiuos įrenginius. Šioje įstaigoje absoliuti dauguma žaidimų buvo nelicencijuoti, piratiniai, kurių kopijos Lietuvos prekeivius pasiekdavo iš Rusijos ir Kinijos „fabrikėlių“. Tada tai buvo norma, valstybėje dar nebuvo rimtai žiūrima į šią problemą.
2. Kita ilgametė kompiuterinė veikė privataus namo rūsyje adresu Birutės g. 41. Tada persikėlė į devynaukščio pirmą aukštą prie stoties Dariaus ir Girėno g. 38. Ten, kitaip nei pirmojoje aprašytoje, žavėjo naujos žaidimų konsolės „Sega Dreamcast“ ir „Sony PlayStation 2“, kurios tada stebino itin tikroviška grafika. Žinoma, gulėjo ir pirmasis „PlayStation“. Tai buvo 2001-2002 m. Pamenu, žaisdavau „Haris Poteris ir Išminties Akmuo“, „Grand Theft Auto 3“. Abu jie taip užbūrė, kad nuolat buvau apsėstas minčių, kada žaisiu vėl. Verslas priklausė smagios nuotaikos vyrui, kuris ir pats dažnai žaisdavo. Vėliau kompiuterinė perkelta į kito namo rūsį Prezidento g. 68. Dabar šiose patalpose veikia „Reklamanija“. Tuomet vietoj minėto vyro, žaidžiančius priimdavo moteris. Be minėtų aparatų, vėlesniais metais atsirado „Nintendo GameCube“, net „Microsoft Xbox“ konsolės. Paskutinįkart joje žaidžiau 2006 m., o verslas užsidarė maždaug dar po metų. Strategiškai tai buvo puiki vieta – kitoje gatvės pusėje stovi M. Mažvydo mokykla. Tačiau tuo metu kompiuterizacija namuose jau buvo įvykusi, o vaikai ir paaugliai tik kartais užeidavo pažaisti naujausių žaidimų su konsolėmis, kurių neturėjo. Klientų vis mažėjo, valstybinė piratavimo kontrolė stiprėjo, verslas neišsilaikė.
3. Dar viena kompiuterinė apie 1997-2002 m. veikė daugiabutyje adresu Aerodromo g. 11. Joje niekada neteko lankytis, tačiau iš ten dažnai besilankiusio vyro, kuris norėjo išlikti anonimiškas, sužinojau, kad joje buvo 4 vnt. „PlayStation“ ir 1 vnt. „Dreamcast“ konsolių. Verslas priklausė Raimondui Skulskiui. Pavyko susisiekti su jo žmona, tačiau deja šeima neturi nė vienos kompiuterinės nuotraukos.
4. Ne visos kompiuterinės turėjo tik žaidimams skirtas konsoles. Populiarėjant asmeniniams kompiuteriams (PC), ėmė atsirasti vadinamos interneto svetainės – nuo procesorių karščio, prieblandos ir prakaito pridvisę rūsiai, kuriuose jau dažniau suaugę jauni vyrai ir vyresnių klasių mokiniai pliekdavo kovose internetu. Viena tokių veikė daugiabučio rūsyje adresu Dariaus ir Girėno g. 18. Aukso laikai šioms svetainėms buvo 2001-2003 m., kai kompiuteriai daugeliui namų ūkių vis dar buvo nelabai įperkama prabangos prekė, bet žinia apie ją jau plačiai plito. Tokiose svetainėse daugiausi buvo žaidžiama tada dar visiškai nauja populiariausia pasaulyje šaudyklė „Counter Strike 1.6“ ir „Quake 3“. Kiti žaidimai žaisti rečiau. Žinoma, naršyta ir interneto naršyklėse: ieškoma informacijos mokslams, susipažįstama su „Yahoo“ ir „Google“ paieškos sistemomis, bendraujama primityviais IRC kanalais (populiariausias buvo „mIRC“). Tokios prabangos, kaip „Skype“, „Viber“, ar „Messenger“ tada dar nebuvo. Į šia kompiuterinę trumpam užsukau tik kartą, vedamas smalsumo.
5. Panašiu metu tokio paties tipo svetainė, kurioje buvo tik asmeniniai kompiuteriai (PC), veikė rūsyje po kavine, „Sveiki“ prekybos centre Dariaus ir Girėno g. 34A. Dabar šioje vietoje veikia kazino. Ten buvo žaidžiamas beveik vien „Counter Strike 1.6“, dirbo pikta teta. Su kiemo draugais eidavom pažiūrėti, kaip žaidžia kiti, bet man labiau patikdavo ten stovintis pinbolo aparatas Indianos Džounso filmų tematika. Kompiuterinių tada tikrai buvo ir daugiau, tačiau ne visas pavyko prisiminti.
6. Po daugelio metų kompiuterinių verslas kiek atgijo. Visai neseniai, 2017 m. tokia veikė Gedimino g. 23. Joje buvo galima žaisti 5 vnt. „PlayStation 4“ konsolių, įsigyti naujų žaidimų, išbandyti žaidimus, skirtus virtualios realybės akiniams (VR). Kompiuterinė išsilaikė neilgai.
7. 2019 m. Gedimino g. 41A verslininkas, vardu Raimondas, atidarė kompiuterinę su „PlayStation 4“ konsolėmis. Žaisti pusvalandį kainavo 2 €, valandą – 3 €. Kompiuterinė veikė labai trumpai.
Piratiniai diskai turguose
Prisiminkime, kad 2003-2004 m. valstybė skyrė dalines kompensacijas, kad paspartintų gyventojų kompiuterizaciją. Perkantiems kompiuterį buvo kompensuojama dalis išleistos sumos. Ir tai suveikė. Vaikai ėmė žaisti namie, kompiuterinių uždarbis ėmė mažėti. Tuo pačiu turguose prasidėjo buitinėmis sąlygomis įrašytų žaidimų diskų pardavinėjimo vajus. Iš pradžių tuo užsiimančių vaikinukų verslas klestėjo, tačiau greit policija iš šių veikėjų ėmė konfiskuoti nelegalią produkciją. Dar kurį laiką naudota kita taktika: vartai popierinį katalogą su atspausdintais žaidimų viršeliais. Išsirenki norimą žaidimą, o tau jį atneša iš nežinia kur pastatyto automobilio. Tam, kad jei policija prisistatytų, nerastų didžiosios dalies nelegaliai įrašytų žaidimų.
Kompiuterių būreliai
90-ųjų vaikams vienas iš būdų nemokamai pažaisti buvo kompiuterių būreliai. Tokie veikė Moksleivių kūrybos centre ir kai kuriose mokyklose. Asmeniškai teko lankyti pilyje, o vėliau ir M. Mažvydo mokykloje. Bėda ta, kad būrelių tikslas buvo išmokyti kompiuterinio raštingumo, tačiau juos lankydami mes tikėdavomės, kad mokytojos tą dieną nebus ir galėsim žaisti, ką norim. Neretai tai pasitvirtindavo arba mokytojos gerokai vėluodavo. Kartais, bet retai, tokia laimė nuskildavo ir M. Mažvydo (tada pagrindinėje) mokykloje, tikrųjų pamokų metu.
„GameOn“ retro zona
Šiais laikais žaidimų industrija jau yra milžiniška, generuojanti milijonines pajamas, verslo sritis. Kuriami aukščiausios klasės, itin tikroviškos grafikos žaidimai, prie kurių keletą metų dirba kelių šimtų, o kartais ir tūkstančių žmonių komandos. Kartais tokių žaidimų biudžetas jau viršija aukščiausios klasės Holivudo filmų biudžetus. Žaidimai jau seniai nelaikomi vien vaikų užsiėmimu. Atsirado nauja „sporto“ šaka – esportas. Turnyrų metu profesionalios konkrečių žaidėjų komandos varžosi dėl tūkstantinių piniginių prizų. Yra daug iš to gyvenančių ir didelius pinigus uždirbančių profesionalų. Nuo 2015 m. vieną kartą metuose Vilniuje vyksta žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje būna daug veiklų: minėti tarptautiniai esporto turnyrai, susitikimai su žaidimų kūrėjais, naujų žaidimų pristatymai, stalo žaidimai, orkestro koncertas pagal žaidimų melodijas ir panašiai. Visus tuos metus veikė ir Retro zona, kurioje bandoma atkurti 90-ųjų kompiuterinių dvasią. Senos konsolės, dideli kineskopiniai televizoriai, ilgi stalai. Kadangi 2015-2018 m. buvau pagrindinis šių zonų organizatorius, buvo įdomu sutikti daugybę žmonių, išklausyti jų prisiminimus. Ateina jaunas tėvas ir rodo vaikui, su kuo žaidė, kai buvo tokio paties amžiaus, kaip ir jo atžala. Tai buvo vienas iš renginio traukos centrų, o kartu – ir dalelė naujausių laikų Tauragės istorijos, atvežta į sostinę.
Mintis parašyti šį straipsnį kilo, kai muziejuje manęs paprašė pravesti paskaitą apie XIX a. pab. – XX a. pr. Tauragės istoriją, akcentuojant čia veikusius kino teatrus, filmų žiūrėjimo tradicijas. Paaiškėjo, kad domisi vilnietės kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės ir sukviestų bendraminčių projektas, skirtas surinkti istoriją, liudijimus, faktus, suregistruoti archyvus – viską, kas siejasi su kinu provincijoje. Bendraujant paaiškėjo, kad komandą domina netgi praeityje veikę vaizdajuosčių nuomos punktai, o mano papasakotos istorijos apie kompiuterines juos labai sudomino, nes tai irgi audiovizualinis paveldas, apie kurį komanda nebuvo pagalvojusi. Galime pasidžiaugti, kad minėtas projektas pradėtas vystyti būtent Tauragės apskrityje. Šis straipsnis galėtų būti išsamesnis, jei pavyktų surasti ir pakalbinti veikusių kompiuterinių savininkus, gal net gauti nuotraukų iš jų asmeninių albumų.
Darius KINIULIS, 2020 m.
