Tarpukario Lietuvoje vyravo kitokia meilės samprata nei dabar. Jei šiandien daug ką lemia tarpusavio supratimas, charizma, išvaizda, statusas ar netgi turtas, tai tarpukariu svarbiausias veiksnys partnerio pasirinkimui buvo tėvų valia. Tą gerai atspindi ištrauka iš vieno įsimylėjėlių laiško: „[…] Labai man smagu, kad Tamsta atkreipei į mane dėmesio ir, kad galiu padaryti Tamstą laimingu. Bet ne visuomet dviejų įsimylėjėlių laimė pareina vien tik nuo jų meilės. Simpatija mano giminių Tamstai atvirkščiai turės didelės svarbos mūsų meilėje”.

 Tėvų kriterijus dažniausiai buvo ekonominis: idealiausias vaikinas – turtingas, darbštus ūkininkas. Deja, ne visi tuo metu galėjo pasigirti didžiuliais turtais, tad būsimieji jaunikiai nenorėdami likti be poros imdavosi gudrybių – apsiskelbdavo esą turtingi. Tėvai, savo ruožtu, važiuodavo tikrinti, klausinėdavo kaimynų ir pažįstamų ar būsimasis žentas sako tiesą. Jei klasta išaiškėdavo, tėvai sakydavo: „Nieko neradom, vien tik ašaras”.

Meilės laiškuose, kuriuos yra sukaupęs Tauragės krašto muziejus, taip pat atsispindi tėvų palaiminimo santykiuose svarba. Štai vaikinas iš Joniškio, susirašinėjęs su tauragiške ją smarkiai nuvylė – gavęs papildomo darbo negalėjo nueiti į sutartą pasimatytimą, o anų laikų galimybėmis, neturėjo kaip pranešti. Atsiprašinėjantis jaunikaitis net sudvejojo, ar jam negali atleisti mergina ar jos tėvai: „ […] būtų mane išleidęs būčiau galėjęs jumis aplankyti ir Brangiausius tėvelius aplankyti. Ir su visais pasikalbėti ir aš manau, kad dėl šio prasikaltimo man atleis Tėveliai ir sesutė jūsų, aš jiems laišką jau išsiunčiau […], tai šiandien vėl rašiau antrą laišką, kad jie mano prasikaltimą atleistų [..]”

O kitas vaikinas iš Šiaulių rašęs tai pačiai tauragiškei labai stebėjosi jos požiūriu į tėvus: „Stasyte, aš dabartiniu laiku jaučiuosi labai neaiškioj padėty […] kame dalykas, kad jūs mane kviečiate tiktai savo namiškiams parodyti, o tas mano būvimas kaip matosi, į jumis neturi jokios reikšmės”. Negana to, laiške išaiškėjo, jog mergina kvietė vaikiną pas ją į namus būtent tomis dienomis, kai jos nebus Tauragėje, taigi – jaunikio atskiram susitikimui su jos tėvais.

Žinoma, tėvai buvo svarbi tarpusavio draugystės dalis, bet nevienintelė. Laiškuose iš abiejų pusių nevengta spalvingų frazių, jei santykis geresnis – rodyti ilgesio. Bendravimo pradžioje vaikinai kartais prisipažindavo, kad susitikti tiesiog bijo (tą merginos vadindavo popierine draugyste). Vyravo labai pagarbus tonas net susipykus. Naudota daug mažybinių frazių. Vaikinai mylimąsias vadindavo gerutėmis, pupytėmis, dušytėmis, panelėmis, brangutėmis, poniutėmis, o merginos paprastai į išrinktąjį kreipdavosi Tamsta arba branguti, rūpindavosi, kad vaikinas būtų sotus, sveikas ir, kad jam užtektų pinigų.

Tauragės krašto muziejaus istorikas-etnografas Imantas Tamošauskas

Fotografijoje: Jurgio meilės laiškas Kąstytei gyvenančiai Tauragėje