Tarpukariu viena opiausių šalies problemų buvo neišgrįstos gatvės. Dažnu atveju naudotas žvyras, tačiau rudenį ten telkšojo balos, o vasarą pakildavo didžiuliai dulkių kamuoliai.  Pagrindinės miestų gatvės grįstos netašytais lauko akmenimis, tačiau anuo metu net didžiųjų miestų centruose galėdavai išysti besiganančias kiaules ir vištas, gatvėmis važiuodavo arkliais kinkyti vežimai, tad visas gyvulių suneštas mėšlas atsidurdavo ant žemės ir įsigerdavo tarp akmenų, palikdamas nemalonų kvapą.

Anuo metu egzistavo šiais laikais retai sutinkami mediniai šaligatviai, tačiau nesant kanalizacijos sistemoms, vanduo pribėgdavo į miesto erdves ir jose susiformuodavo klampios didelės pelkės. Tokia vieta buvo Tauragėje ties banko rūmais (iki jiems iškylant) bei ties buvusia mokytojų seminarija (dabar muzikos mokykla). Pasak anuometinės spaudos: „Plento gatvėje ties mokytojų seminarija, kur yra nuleidžiamas 350 m. ilgio griovys ir stovi jame pūvantis vanduo, nuo ko seminarijos mokiniai, gydytojo pranešimu serga maliarija.“

Populiarėjant automobiliams stengtasi kelius sutvarkyti, tačiau tai užtruko. 1938 m. Tauragės miesto taryba priėmė privalomą įsakymą dėl miesto šaligatvių tvarkymo. Nurodyta, kad žmonėms vaikščioti skirti šaligatviai turi būti grindžiami tik betono plytomis. Šaligatviams tiesti ir išgrįsti namų savinininkams duota 3 mėnesiai laiko ir 30 papildomų dienų broko pašalinimui. Numatytos atkarpos medžiams sodinti, kas miestui suteikė estetinio vaizdo. Už įsakymo nevykdymą grėsė 500 litų bauda. Palyginimui,  tai buvo daugiau nei mokytojo mėnesinė alga.

Miesto kultūrinį kraštovaizdį prižiūrėdavo policija. 1935 m. „Lietuvos žiniose” pranešta, kad policija liepė tauragiškiams nusitiesti šaligatvius ir iš gatvės pusės susitvarkyti kiemus bei nusidažyti tvoras.

Tauragės krašto muziejaus istorikas-etnografas Imantas Tamošauskas

Fotografijoje: Stoties ir Gimnazijos (dab. J. Tumo-Vaižganto) gatvių kampas. 1934 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka