Prancūzai karo belaisviai Lauksargiuose

Dar 2016 m. Vokietijos interneto aukcionų tinklapyje ebay.de pasirodė dvi nespalvotos, rudo (sepijos) atspalvio nuotraukos, darytos Lauksargiuose. Vienoje pavaizduoti trys jauni vyrai, kitoje visas būrys – 38 vyrai. Aukcione sudalyvavo ir jį laimėjo klaipėdietė, tikra Mažosios Lietuvos patriotė, Marina Kulčinskaja. Nuotraukos, kaip ir daug kitų dovanų, pateko į Tauragės krašto muziejų. Tai itin retos Antrojo pasaulinio karo fotografijos, kuriose įamžinti Vokietijos okupuotų Prancūzijos, o gal kai kurie ir Belgijos kariuomenių karo belaisviai Lauksargiuose, kadangi jie nacių buvo laikomi viena tauta ir kalinami kartu. Įrašai kitose nuotraukų pusėse – prancūzų kalba. Jie skelbia „Le 28 Jun 1942 Laugszargen (P.O.) Allemagne. Prisonnier de guerre en Alllemagne. Hauard, moi et Banduin“. Prie kitos prierašas „Kommando 3A“. Išvertus tai reiškia: „1942 m. birželio 28 d., Lauksargiai. Karo belaisviai Vokietijoje. Hovardas, aš ir Banduinas“, o „Kommando 3A“ buvo belaisvių darbo būrio numeracija.

Čia dar verta prisiminti 1807 ir 1812 m. pražygiavusią Napoleono kariuomenę, kurioje be užgrobtų tautų karių, visgi buvo ir daug tikrų prancūzų. Tačiau ši istorija ne apie tai.

Prancūzija krito

Kad gerai suprastume, kodėl prancūzai atsirado Lauksargiuose, reikalingas platesnis kontekstas. Mūšis dėl Prancūzijos vyko 1940 m. gegužės 10–birželio 22 d. ir baigėsi Prancūzijos kapituliacija. Ir nors laiko tarpas trumpas, o skaitant sausą faktą gali pasirodyti, kad Vokietija Prancūziją sudorojo nesunkiai, tačiau realybėje sekė ne vienas sunkus mūšis ir sprendimai. Hitleris, puldamas šią šalį labai labai rizikavo, nors ir žinojo, kad Prancūzijos karinė technika ne tokia moderni, kaip Vokietijos. Liuksemburgas okupuotas per dieną, Nyderlandai palaužti subombardavus uostą Roterdamą bei pagrasinus, kad ir kitų gražiųjų miestų laukia tas pats. Belgijos kariuomenė priešinosi smarkiau, tačiau atsilaikyti prieš milžinišką, netikėtai užpuolusią Vokietijos kariuomenę mažai šaliai vargu, ar buvo įmanoma. Po 18 dienų Belgija krito. Okupuoti šias tris valstybes reikėjo tam, kad būtų galima apeiti tvirtą gynybinę sistemą – Mažino liniją, kuri buvo silpnesnė ten, kur tiesiogiai nesiribojo su Vokietija. Mūšiuose prancūzams daug padėjo britų kariai, tačiau reikalams einant blogyn, siekiant išgelbėti britų karius, dauguma divizijų buvo surinkta pajūrio mieste Diunkerke, kur nuo gegužės 26 iki birželio 6 d. britų ir prancūzų kariai buvo evakuojami. 2017 m. sukurtas dramatiškas karo filmas „Diunkerkas“, laikomas vienu geriausių šio žanro kūrinių. Nors Didžiosios Britanijos karių Prancūzijoje dar šiek tiek liko, Prancūzijos visuomenė tai suprato kaip svarbios paramos netekimą, karių moralė krito dar labiau. Būta mūšių, kai gerai įsitvirtinę Prancūzijos kariai dėl nuolatinių vokiečių artilerijos bombardavimų, nebeiškentę, išsigandę pabėgdavo.

Šalies užpuolimo planus Hitleris su aukščiausiais karo vadais pradėjo ruošti dar 1939 m. spalį, tačiau planai vis būdavo atmetami, tikslinami. Net ir galiausiai įgyvendintas planas buvo rizikingas. Visgi, jau birželio 14 d. Hitlerio pajėgos be pasipriešinimo užėmė tuščią Paryžių. Nutarta jame nesiginti, kad miestas nebūtų sugriautas. Birželio 15 d. evakuoti paskutiniai Didžiosios Britanijos kariai. Po pergalės Hitlerio autoritetas labai reikšmingai iškilo tiek Vokietijos visuomenėje, tiek aukščiausioje vadovybėje. Buvo užimti trys penktadaliai teritorijos, Vokietija susigrąžino Elzaso ir Lotaringijos teritorijas, kurias buvo praradusi per Pirmąjį pasaulinį karą. Į pietuose likusį neokupuotą Viši miestą persikėlė Prancūzijos sostinė. Likusio karo metu Viši vyriausybė oficialiai laikėsi neutralios pozicijos, tačiau realiai turėjo bendrauti su Vokietija. Į nelaisvę patekę prancūzai, belgai, olandai vyrai turėjo dirbti fabrikuose karo reikmėms, o didelė dalis jų buvo išsiųsta į įvairias Vokietijos stovyklas dirbti ūkiuose, industrijoje, šachtose ir geležinkeliuose, kurie liko be į karą pašauktų vyrų vokiečių darbo jėgos.

Prancūzai karo belaisviai

Tik 123 000 Prancūzijos karių, drauge su anglais evakavosi iš Diunkerko. Likę 1,8 mln. vyrų buvo paimti į nelaisvę ir tapo karo belaisviais. Tai sudarė apie 10 % tuometinės Prancūzijos vyrų populiacijos. Kaip minėta, vyrai buvo siunčiami dirbti į įvairias Vokietijos vietas, bet tik baltieji. Kariuomenėje buvo daug juodaodžių, kurie kovėsi tiek Prancūzijoje, tiek jos kolonijose Afrikoje. Kaip ir žydai, remiantis Hitlerio rasine teorija, juodaodžiai laikyti menkesnėmis būtybėmis už baltuosius. Bijant, kad jie nesusimaišytų su Vokietijos visuomene, juodaodžiai buvo atskiriami nuo baltųjų. Juodaodžiai buvo paliekami dirbti Prancūzijoje ir nuolat saugomi vokiečių karių. Jų gyvenimo sąlygos, maitinimas, atlyginimas buvo gerokai menkesnis, dažniau išplisdavo ligos. Blogomis sąlygomis laikyti ir Prancūzijos imigrantai lenkai bei ispanai. Baltieji prancūzai dažniausiai kelti į pačios Vokietijos darbo stovyklas, kur paskirstyti į ūkius, gamyklas, šachtas, geležinkelius. Teigiama, kad lengviau būdavo tiems vyrams, kurie patekdavo pas ūkininkus. Vokietijoje atsidūrę Prancūzijos kariai dažniausiai būdavo nesaugomi. Laikytasi nuomonės, kad tokių belaisvių saugojimas švaisto vokiečių karių resursus, kur jie reikalingi fronte ir manyta, kad kalbos nemokantys užsieniečiai nedrįs bėgti iš jiems nepažįstamos aplinkos. Su vietos gyventojais belaisviai užmegzdavo draugystes. Santykiai užsimegzdavo ir su vokietėmis moterimis. Tai buvo draudžiama, bet, žinoma, ne visada paisoma. Už pernelyg glaudų bendravimą įvairių bausmių galėjo sulaukti abi bendraujančios pusės, o belaisviai baudžiami juos uždarant į griežtesnio režimo stovyklas ar net mirties bausme.

Bendras darbas ir gyvenimas, dirbant atokiuose ūkiuose pas ūkininkus, natūraliai suartindavo. Kai kurie buvo tapę vos ne šeimos nariais, padėdami vienoms ūkyje likusioms moterims atlikti sunkius žemės ūkio darbus. Dalis belaisvių prancūzų 1944 m. vėlų rudenį, artėjant sovietinei armijai, užuot džiaugsmingai sutikę savo išvaduotojus, kartu su vokiečių šeimomis traukėsi į Vokietijos gilumą, neretai kartu ir žūdami nuo sovietinės aviacijos kulkų ir bombų bei artilerijos apšaudymų.i Tačiau ne visi pritapdavo. Buvo ir bandymų pabėgti į okupuotą Lietuvą – Sovietų Sąjungą, kur tikėtasi iš Prancūzijos sąjungininkų rusų sulaukti paramos. Tiems, kuriems pavykdavo pabėgti, būdavo sovietų pasieniečių sulaikyti. Skaudi ironija. Nuo 1940 m. liepos 1 d. iki 1941 m. birželio 1 d. 218 prancūzų pabėgo į Lietuvą. Sovietinės pasienio kariuomenės jie sulaikyti ir kalinti Tauragės, Kretingos, Vištyčio ir Kauno kalėjimuose. Tauragėje NKVD būstinė tuo metu veikė pilyje. Naktimis tardomi, kaltinant juos šnipinėjimu, vėliau išvežti į SSRS gilumą. 186 iš jų, po SSRS ir Prancūzijos politikų pasiekto susitarimo, laivu „Empress of Canada“ per Archangelsko uostą 1941 m. rugsėjo 8 d. pasiekė Didžiąją Britaniją, kur įsiliejo į prancūzų generolo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle 1890–1970 m.) vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos kariuomenės gretas.ii

Kaip minėta, Belgijos, Nyderlandų kariai taip pat buvo išsiųsti darbams į Vokietiją. Prancūzų karių daugumą sudarė valstiečiai, užsiimantys žemės ūkiu. Pagal Ženevos konvenciją, suimtų priešo pajėgų negalima versti dirbti, bet, žinia, to nebuvo paisoma. Buvo maitinama ir oficialiai mokėtas atlyginimas, tačiau realybėje belaisvis gaudavo 70 pfenigių – pusę sumos, o likusi atlyginimo dalis keliaudavo atgal Reichui karo reikalams. Nedidelė dalis karių, kurie buvo pasiųsti dirbti netoli nuo Vokietijos ir Prancūzijos sienos, pabėgo į Viši vyriausybės valdomą neokupuotą Prancūzijos dalį.

Lauksargiai

Dabartinė Lauksargių seniūnija, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, ilgus šimtmečius buvo valdoma Vokietijos. Ir nors 1923-1939 m. jie priklausė Lietuvai, kaimas visgi buvo smarkiai vokiškas. 1939 m. Hitleris Klaipėdos kraštą aneksavo, taigi ir Lauksargiai vėl tapo Vokietijos dalimi. Jau Antrojo pasaulinio karo pradžioje Anužių kaime (Pagėgių sav.) naciai laikė apie 120 prancūzų, 70 lenkų karo belaisvių ir 80 civilių Lenkijos piliečių. 1941 m. tokios stovyklos veikė Panemunėje, netoli Tilžės tilto ir Pagėgių geležinkelio stoties.iii 1941–1942 m. prancūzai, o gal ir belgai įdarbinti šiame žemės ūkio krašte. Darbo būriai vadinti „Kommando“ vardu – smulkiausia struktūros dalis. Pačios stovyklos, iš kurių formuoti darbo būriai, buvo kelių rūšių. Skirtos eiliniams kariams ir puskarininkiams bei karo mokyklų kursantams, buvo vadinamos „Stalag“ vardu, kitos, skirtos karininkams – „Oflag“ vardu. Sovietų kariams „Oflager-53“ įrengtas smėlyne prie Pagėgių. Stovyklos buvo žymimos romėniškais skaitmenimis, kurie reiškė karinės teritorijos numerį, o raidė prie skaičiaus padėdavo atskirti stovyklas, kurios buvo įsikūrusios toje pačioje karinėje teritorijoje.

Labiausiai į šiaurės rytus nutolusi Vokietijos stambi karo belaisvių stovykla „Stalag IA“, įkurta 1939 m. rugsėjo 6 d. Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Prūsų Ylavos (dabar Bagrationovsk Kaliningrado srityje), netoli Stablaukio geležinkelio stoties. Jai artimiausia kita stovykla „Stalag IB“ įkurta prie Hohenstein miesto (dabar Olsztynek Lenkijoje).iv Klaipėdos krašte įsteigti 3 darbo būriai: E-12 Klaipėdoje, jos apylinkėse ir Kuršių nerijoje, E-13 Šilutėje ir jos apylinkėse, E-34 būriui, kurio centras buvo Tilžėje, priklausė likusi Klaipėdos krašto dalis palei Nemuną iki Smalininkų (taigi ir šiandieninė Pagėgių sav., Jurbarko r. vakarai ir Tauragės r. Lauksargių seniūnija). Šis E-34 išskirstytas dar į mažesnes grupeles, tarp kurių buvo ir Lauksargiuose atsiradęs vyrų 3A būrys.

Prancūzijos karinius archyvus kiek tyrinėjęs Romualdas Beniušis mini, kad išlikę tarp karo belaisvių išrinktų, labiausiai išsilavinusių, daugiausiai puskarininkių ir karo mokyklų kursantų, jų atstovų, vadintų „pasitikėjimo žmonėmis“, raportai tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir darbo būrius prižiūrintiems vietos valdžios komendantams apie jų gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas įvairiose Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos ūkininkus, amatininkus, žvejus ir viešbučių savininkus.

Tačiau R. Beniušio nuomone, priešingai nei anksčiau minėta, žemės ūkyje dirbusiųjų padėtis buvo sunkesnė. Nors belaisviai turėjo naktį miegoti gyvenamose patalpose, kaip ir jų šeimininkai turėti atskiras lovas, neretai jie tai darydavo ūkiniuose pastatuose, tvartuose, net ir ant šiaudų. Skirtingai nuo pramonėje dirbusiųjų, žemės ūkyje reikėjo dirbti ir sekmadieniais. Prancūzai skundėsi ir prastu aprūpinimu darbo drabužiais bei maitinimu. Buvo atvejų, kai susirgę belaisviai dėl jų šeimininkų nenoro pavėluotai kreipdavosi į gydytojus, kai liga komplikuodavosi. Dėl to būta ir mirties atvejų. Pasiligojusius Vokietija grąžindavo Prancūzijai. Kuršių nerijoje pas žvejus dirbę prancūzai ir belgai skundėsi, kad, grįžę namo po sunkios naktinės žūklės, dieną turėdavo dirbti įvairius ūkio darbus, kai jų šeimininkai tuo metu ilsėdavosi.v

Žvelgiant į dvi turimas nuotraukas, kariai bent fotografavimo metu neatrodo suvargę, sulysę, ar sumušti. Panašu, kad su jais buvo elgiamasi gerai ir greičiausiai jie nebuvo saugomi. Nuotraukose prancūzai įsiamžinę šalia medinio barako. Vadinasi, toks stovėjo Lauksargiuose. Į jį kariai, bent ankstyvuoju laikotarpiu, matyt, turėdavo grįžti nakvynei. Ryte pasiskirstydavo pas ūkininkus ir dirbdavo. Tačiau keli prancūzų kariai į lietuviškai vokišką Lauksargių žemę atgulė. Vienas iš jų – Julien Chalabreysse (1909–1941 m.) palaidotas vienose iš trijų Lauksargių kapinių. Artimieji palaikus išsivežė 1974 m. ir vasario 6 d. Pietų Prancūzijos Ardešo (Ardeche) departamento kurortinio miestelio Vals-les-Bains kapinėse perlaidojo. Šiandien Mažosios Lietuvos kapinės taip nuniokotos, kad Tauragės ir Pagėgių apylinkėse nebėra likusių prancūzų kapų. Gal yra žinančių tų kapų vietas?

Kol kas nepavyko rasti, kas atsitiko minėtam nelaimėliui. Jis susirgo, ar buvo nacių nušautas už nusižengimą, lieka paslaptis.

Vos toliau nei Lauksargiuose buvo palaidotas kitas prancūzų karys. Usėnuose, Šilutės r. atgulė Jules Hombourger (1911–1940 m.), tragiškai žuvęs eismo įvykio metu. Palaikai 1977 m. sausio 18 d. buvo iškilmingai perlaidoti viename iš daugelio Prancūzijos nacionalinių karių nekropolių „Le Petaut“, kuris yra šalies šiaurėje, šalia Mentauville miestelio, netoli savo gimtinės. Šis žmogus irgi galėjo priklausyti „Kommando 3A“ vyrų būriui. Dar trys kapai išlikę netoli Klaipėdos – Drevernoje ir Gelžiniuose.

Lauksargių gyventojos Monikos Damulienės, gimusios 1926 m. prisiminimus 2007 m. užrašė Lauksargių bibliotekos darbuotoja Marytė Rutkauskienė. Moteris prisimena, kai samdine dirbo Oplankio dvare. Prasidėjus karui, į dvarą kumečiais dirbti atvežė prancūzų, belgų ir lenkų karius. Valgyti jiems duodavo keturias bulves ir sriubos. Belaisviai buvo apie 30–40 m. amžiaus. Prancūzai gaudydavo varles ir, išmetę vidurius, prarydavo. Belgai valgydavo varnas ir kates. Varnas kepdavo, kates – virdavo. Iš kačių kailio pasidarė kepures. Dvaro savininkas Jurgis Heimbsas irgi buvo kare, kartais grįždavo su juoda uniforma.

2016 m. balandį Lauksargių apylinkėse lankėsi prancūzai – Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonys. Piero Jackstadt (Jakštas) su dukra Julie, vyru Matthieu ir trimis vaikais ieškojo šaknų, nes Julijos prosenelė Marta Ašmonaitė, o senelis – Jonas Jakštas gyveno Greižėnuose. O pasirodo Greižėnuose dirbo keli prancūzai karo belaisviai, su kuriais Jonas Jakštas susidraugavo. Kai prancūzai buvo išleisti namo, 18-metis vyko jų aplankyti, o Prancūzijoje sutiko gyvenimo meilę lenkę. Taip ir liko Prancūzijoje. Vietinė gyventoja Stanislava pasakojo, kad vienas prancūzas mirė ir buvo užkastas sodybos kieme. Gal tai tas pats Julien Chalabreysse? Svečius tada lydėjo Lauksargių seniūno pavaduotojas Remigijus Dubauskas ir žurnalistė.

Sovietų karių likimas

Į nelaisvę patekę sovietų kariai taip pat būdavo siunčiami padėti žemės ūkyje. Irgi tik Vokietijos teritorijoje, labiau rytinėje, įskaitant ir Klaipėdos kraštą. Nors jiems tuo metu pasisekė labiau nei draugams, tačiau tik laikinai, nes dauguma tokių pagalbininkų visgi vėliau būdavo nužudomi. Didžioji dauguma sovietų karių kentė daug prastesnes sąlygas, lyginant su tokiais pačiais kaliniais iš Vakarų. Dažnai jie būdavo suvaromi į atvirą lauką ir taip laikomi mėnesių mėnesiais, kol prasidėdavo infekcinės ligos, išsekimas, palauždavo šaltis ir drėgmė. Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi Ženevos konvencijos, todėl jos karių buitis visiškai skyrėsi.

Apie juos rašau palyginimui, kad geriau suprastume, kuo skundėsi prancūzai ir ką turėjo sovietų kariai. Prisiminkime, kad visi buvo žmonės, norėję gyventi, turėję svajonių, kažką mylėję, bet patekę į kelių tironų mėsmalę. Keli liudijimai iš „Oflager-53“ prie Pagėgių, apie kurį rašė Kristina Dargužienė žurnale „Rambynas“: „Gyvenome be jokios pastogės, ant pliko smėlio, kai pašalo, rankomis pradėjome rausti urvus – žemines…“; „Vandens neduodavo, čiulpdavome drėgną smėlį arba gerdavome lietaus vandenį, per keletą dienų iš alkio suvalgėme stovykloje žolę ir krūmokšnių šakas…“; „Mes, pagėgiškiai, ne viską žinojome, kas dėjosi miške už spygliuotos vielos. Žmonės kalbėjo matę, kaip belaisviai, gindamiesi nuo bado, valgė medžio žievę. Sklido gandai, kad stovykloje gyvena daugiau kaip 10 000 vyrų“; „N. Kolobkovas savo atsiminimuose mini ir jauną belaisvį kalinį, kuriam vokiečių hitlerininkų gydytojai stažuotojai praktikuodamiesi nupjaudavo dalį sveikos rankos: iš pradžių plaštaką, vėliau alkūnę, dar vėliau visą ranką, kai pagaliau dingo ir pats kalinys.“; „Vienas vokietis, virtuvės vyresnysis, su savo bendrais sargybiniais susilažino. Jis pakvietė kalinį ir valgydino jį tiršta „balanda“. Išbadėjęs kalinys išvalgė dvi cinkuotas skardines ir po pusvalandžio mirė“; „Kartą, tai buvo 1941 rugpjūčio mėnesį,– pasakojo Malkovas,– ilga karo belaisvių vora stovėjo prie vandens. Tik staiga kulkosvaidžio papliūpa. Sargybinis be jokios priežasties sušaudė prie vandens stovinčių kalinių eilutę. Lavonai visą savaitę išgulėjo prie šulinio“.vi Didelis lageris veikė ir Macikuose, greta Šilutės. Ten taip pat kalėjo prancūzų kariai.

Būtų gražu įamžinti Lauksargiuose kadaise priverstus dirbti, mirusius Prancūzijos karius. Tai mūsų sąjungininkai. Tačiau, kad tai padarytume, reikia daugiau žinių apie čia atgabentus kalinius. Kol kas internetas nėra labai dosnus šiuo klausimu, net ir ieškant prancūzų kalba. Daug tiesos, matyt, dar slypi Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos karo archyvuose. Straipsnio parengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Darius KINIULIS

Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas, 2020 m.

iBeniušis R., Prancūzai Klaipėdos krašte 1940–1945 m., 2016-03-23;

Prieiga internete: https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-istorija/prancuzai-klaipedos-kraste-1940-1945-metais-i-1447256/

iiBeniušis R., Kada pagerbsime žuvusius prancūzų ir belgų karo belaisvius?, 2019-05-17;

Prieiga internete: https://www.pajurionaujienos.com/?sid=18487&act=exp

iiiDargužienė K., Kančių kelias – Oflager-53 // Rambynas, 2020, Nr. 1 (17), p. 59;

iv Panné J. L., Prisonniers de guerre français et polonais : fraternité, expériences, témoignages

// La Pologne, p. 271-284;

vBeniušis R., Prancūzai Klaipėdos krašte 1940–1945 m., 2016-03-23;

Prieiga internete: https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-istorija/prancuzai-klaipedos-kraste-1940-1945-metais-i-1447256/

viDargužienė K., Kančių kelias – Oflager-53 // Rambynas, 2020, Nr. 1 (17), p. 59-62;

Lauksargiuose kalinti prancūzų karo belaisviai 1942 m. Muziejaus fondai
Lauksargiuose kalinti prancūzų karo belaisviai 1942 m. „Kommando 3A“ darbo būrys. Muziejaus fondai
Kita nuotraukos pusė su įrašu. Muziejaus fondai

Karo belaisvių prancūzų sąrašo titulinis lapas. Iš: gallica.bnf.fr

Rytų Prūsijos karo belaisvių stovyklos. Iš: prisonniers-de-guerre.fr