Oplankio dvaro istorija

Iš pirmo žvilgsnio, apie Oplankio dvarą Mažojoje Lietuvoje, Tauragės rajono pakraštyje, Lauksargių seniūnijoje išlikę labai nedaug žinių. Vietos spaudoje kartais parašoma apie tragiškos būklės nugyventus griūvančius rūmus. Tačiau informacijos yra, tik ji mažomis dalimis išskaidyta eilėje šaltinių. Norėjosi surinkti ir lyg dėlionę sudėti buvusį Oplankio dvaro vaizdą. Lauksargių-Vilkyškių kelias baigiamas kloti asfaltu, todėl dvaras bus dar patrauklesnis keliautojams atrasti. Viliuosi, kad šios žinios paskatins valdžios atstovus arba privačius asmenis imtis veiksmų bent jau sustabdyti rūmų griūtį, nes jo gyventojai to nepadarys. Tam reikia lankstumo ir supratimo, kokį lobį turime.

Kaimo istorija

Oplankis, Oplankys, Aplenkiai, Uplankis (vok. Ablenken) – kaimas dešiniame Jūros upės krante, anksčiau daug amžių buvo visai greta valstybių sienos. Vieta nuo senovės gan tankiai gyvenama, nes visai greta jo yra du skalvių palikti kapinynai: Greižėnų ir Barzūnų. Greižėnų kapinyną tyrė 1897-1898 m. archeologas Adalbert Bezzenberger, o 1990-1991 m. Arvydas Asadauskas. Datuotas jis V-VI a. Iš viso rasta 18 kapų, daug papuošalų, keramikos šukių. Gausi medžiaga saugota muziejuje „Prussia“ Karaliaučiuje ir pražuvo per Antrąjį pasaulinį karą. A. Asadauskui suartame kapinyne pavyko aptikti tik vieną kapą, o jo radiniai nukeliavo į Nacionalinį muziejų.i Barzūnų kapinyną 1998-2001 m. tyrė Valdemaras Šimėnas. Jis ten ištyrė net apie 50 kapų, o IV-V a. datuoti radiniai pateko taip pat į Nacionalinį muziejų.ii Netoliese yra apleisti Greižėnų ir Gilandžių piliakalniai, apipinti padavimais.

Žinomas vienas labai retas Oplankio atvirukas, kurį išleido lietuvių „Birutės“ draugija Tilžėje 1885-1914 m. Jame vaizduojamas stovintis vyras ant kelio greta piliakalnio bei užrašas lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Dauba vedanti Pilakalnop pas Aplenkį Jūravos pakrantį / Schlucht bei Aplenken zum Schlossberg im Juratal führend.“

Oplankio atvirukas. Išleido Tilžės lietuvių „Birutės“ draugija 1885-1914 m.

Oplankio pradžia galima laikyti 1611 m., nes tada pirmąkart paminėta smuklė, priklausiusi Jacob Schwabiii – Tauragės administratoriui. Matyt, panašiu metu įkuriamas ir dvaras, priklausęs įtakingai Schön šeimai, nes 1704 m. lapkričio 4 d. čia gimė Gottfried Theodor von Schön – būsimo Prūsijos prezidento Heinrich Theodor von Schön senelis. 1723 m. ant Barzupės pastatytas pirmasis vandens malūnas. 1757 m. per Septynerių metų karą Oplankio dvarą suniokojo Rusijos kariuomenė.iv Pinigų ieškoję rusai tuometinį savininką Daniel Dressler mirtinai nukankino. Teigiama, kad jis Jūros upėje nuskandino geležinę dėžę su vertybėmis, kurią rusams išdavė neištikimas tarnas. Jo žmona, kankinta įkaitusiais varžtais, liko gyva. Ji perdavė Oplankį valdyti savo dukters vyrui. Tais laikais kaime gyveno: 1615 m. Hans Haugwitz, 1662 m. Gottfried Schwab, 1694 m. Bildau, 1644 m. kalvėje gyveno kalvis Georg Freitag, 1667 m. kalvis Adam, 1677 m. kalvis Skimmel. 1813-1814 m. gyveno: Dressler, Christoph Lingies, Friedrich Kühn, Jons Falk, Merten Kundrus, Johann Tietz, Peter Naujoks, Virgien, Heine, Riegnitz, Ernst Putzin.v

Apie vėlesnius laikus sužinome laikraščio „Memeler Dampfboot“ („Klaipėdos garlaivis“) 1978 m. gruodžio numeryje, kur užrašyti paskutinių savininkų dukros Elly Heimbs-Krieger prisiminimai.vi

1809 m. dvaras priklausė Christopf Friedrich Dressler, kuris prie malūno pastatė aliejaus spaudyklą. 1813 m. Šereiklaukio savininkas Louis Friedrich Dressler nupirko iš pastarojo Oplankio vandens malūną. Nuo to laiko malūnas veikė atskirai nuo dvaro. C. F. Dressler buvo vedęs Dorothea Donalitius – Christian Donalitius iš Viešvilės dukrą (nemaišyti su bendravardžiu kunigu Kristijonu Donelaičiu). Jų dukra Otillie ištekėjo už Julius Albert Heimbs iš Palumpių. Nuo tada iki 1944 m. dvarą valdė Heimbs šeima.

Oplankio dvaras 2020 m. Autorius Juozas Petkevičius

Naujieji laikai

Po tėvo mirties dvarą perėmė Friedrich August Albert Heimbs. Su Anna Habedank jie susilaukė sūnaus, taip pat Alberto, kuris perėmė dvarą. 1879 m. dvaras su vandens malūnu, Gilandžių ir Barzūnų palivarkais turėjo 388 ha žemės, sumokėjo 2733 markes mokesčių. 1898 m. Oplankį perėmė trečia šeimos karta – Benno Heimbs.

Dėl raguvų ir pelkėtų pievų ūkininkavimas buvo nelengvas, tik trečdalį ploto sudarė ariama žemė. Kita sudarė keliai, pastatai, pieva, parkas, kuriame augo ąžuolai, liepos, klevai. Dvare gyveno 12 kumečių šeimų, kalvis, rūmų šveicorius (durininkas) ir dvi tarnaitės, vežikas, 8 šeimos padienių darbininkų, daugiausia lietuvių iš Didžiosios Lietuvos. Laikyta nemažai darbinių, kinkomų, veislinių arklių: 4 kinkiniai (kiekvienam po 4 arklius), 1 kinkinys karietai, žirgas jodinėjimui, 2 kumelės pienui ir 2 atsarginiai. Iki 1914 m. kasmet dvaras iš ūkininkų nupirkdavo po 20-23 kumeliukus. Dvare kasmet liepą vyko arklių turgus. Ūkyje dar buvo 70 karvių, daug kiaulių, paukščių: žąsų, kalakutų, ančių, du povai vaikščiojo kieme.

1905 m. dvare gyveno 59 gyventojai ir buvo 4 gyvenami pastatai, valdyta 226 ha žemės. Greižėnų palivarke buvo 103 ha žemės. Malūnas valdė 390 ha.

Egzistuoja ypatingai retas atvirukas, kurį išleido Tilžės lietuvių „Birutės“ draugija tarp 1885 ir 1914 m. Su užrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Daubą vedanti Pilakalnop pas Aplenkį Juravos pakrantį / Schlucht bei Aplenken zum Schlossberg im Juratal führend“. Jame vaizduojamas kostiumuotas vyras G. Gay ant keliuko, greta Greižėnų piliakalnio. Išleido Jonas Vanagaitis, nuotrauką darė Oskar Götze.

1914 m. karo metu įsiveržusi Rusijos kariuomenė artilerija apšaudė dvarą. Rūmai sudeginti, sudegė didelis arklių ir kiaulių tvartas bei priešais jį stovėjęs ilgas karvių tvartas, taip pat kluonas. Subombarduota 1910 m. įrengta nauja užtvanka avių girdymui ir sunaikintas karpynas. Visgi dar Pirmajam pasauliniam karui nesibaigus 1916 m. jau buvo galima įsikelti į kiek kitaip atstatytus rūmus.

Elly rašo, kad 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungus Lietuvai atėjo sunkūs laikai. Buvo sunku parduoti žemės ūkio produktus. Benno Heimbs iš Hamburgo nupirko įrangą ir įpakavimo medžiagą apvalaus ir keturkampio „Tilžės“ sūrio gamybai. Buvo daug darbo, išlaidų, o pinigai užsienio banke – Vokietijoje. Sūrius irgi eksportavo ten, už Nemuno. 1925 m. gyveno 83 žmonės, turėta 226 ha žemės.vii

Rūmai nuo kelio pusės 1943 m. Autorius Ewald Boll

Kumečiai lietuviai

Vertingus Lauksargių gyventojos Monikos Lingytės-Damulienės, gimusios 1926 m. prisiminimus 2007 m. užrašė Lauksargių bibliotekos darbuotoja Marytė Rutkauskienė. Moteris prisimena, kai samdine dirbo Oplankio dvare (kalba taisyta minimaliai, patikslintos datos):

„Kai gyvenom Tauragėj, 1937 m. tėtis Vincas Lingys patraukė į Oplankius ieškoti darbo. Kai gavo dvare darbo, nuėjom ten ir mes su mama Ona. Jurgis Heimbsas turėjo ūkvedį, daug kitų tarnų prie namų ir 18 kumečių. Nuo 12 m. dirbau Oplankių dvare. Su smeigtuku eidavau smaigstyti – naikinti usnis. Tėvai rišo rugius, sodino daržus, šienavo ir t. t.

Oplankių dvaras buvo didelis ir gražus. Augo daug dekoratyvinių augalų, buvo didelis sodas pilnas visokių vaisių, o gėlynai nuostabaus grožio ir dailiai sutvarkyti. Priskirti kumečiai kas rytą grėbė, šlavė aplinką. Ant langų buvo užuolaidos: dieninės ir naktinės. Kambariuose tvarkėsi tarnai, buvo kepėja, virėja, vaikų auklė Erna. Heimbsas turėjo 7 vaikus. Dvarininkas įvairiai tikrindavo kumečių darbą. Atjodavo ir žiūrėdavo per kiek laiko apars lauką vieną kartą. Po dviejų valandų atvažiuodavo ir apskaičiuodavo kiek dirbo, o kiek stovėjo.

Kumetinėj buvo trys namai. Viename gyveno po kelias šeimas. Namai turėjo pavadinimus – Raudonbutis, Medinbutis. Mes, Lingiai gyvenom plytiniam name dvi šeimos, kučeris (vežikas) vokietis Lebertas. Jis su brička važiuodavo į svečius. Kumečiai vežė rugius, šieną su keturiais arkliais. Ant užpakalinių arklių sėdėdavo vienas jojikas ant balno ir reguliuodavo priekinius arklius. Kumečiams iš dvaro kas dieną duodavo pieno po 4-5 l. Jei dirbo iš šeimos 3 žmonės – duodavo 5 l. Mėsą patys užsiaugindavom, bulvių sodinom. Žemės duodavo, maisto trūkumo nebuvo. Tėvas ten dirbo 3 metus.

Kumečiai eidavo į Oplankio Juozučio parduotuvę apsipirkti. Parduotuvėj būdavo visko: uogienės sveriamos, saldainių, degtinės, pyragų. Prekes veždavo iš Tilžės. Per jomarkus eidavom į Tilžę per Luizės tiltą pirkti sau ką nors. Ten būdavo nepaprastai gražūs namai, įvairiausių prekių, veikė karuselės, visokios loterijos. Rudenį kumečiai švęsdavo pabaigtuves. Ponas pripirkdavo visokių vaišių. Kumečiai prisigerdavo degtinės, anodijos, kurią iš Tilžės patys parsinešdavo, būdavo linksmi, dainuodavo.

Kumečių buvo 9 šeimos: Genučiai, Banevičiai, Žukauskai, Lingiai, Tamašauskai, Lebertas, Bajorinas, Bitinas, Šulcas. Karves ganydavo piemenys su šunimis: vienas piemuo ir du mokyti šunys. Karvių buvo apie 30. Vištų daug turėjo, visos buvo žieduotos. Buvo padaryti specialūs gardai. Kai įlįsdavo dėti, durelės užsitrenkdavo. Kol vištininkė nepatikrindavo, ar padėjo kiaušinį, tol neišėjo višta iš narvelio. Pagal žiedą nustatydavo vištų dėslumą. Taip atrinkdavo kurias laikyti, kurias ne.

Mes drabužius siūdavomės pas siuvėją Kalėnuose M. Dėlkytę. Labai gerai siūdavo. Medžiagos buvo labai geros ir pigios iš Tilžės. Pas Dėlkytes atvažiuodavo katalikų kunigas ir laikydavo mišias, kambary buvo padarytas altorius. Katalikų buvo tik kelios šeimos: Banevičiai, Žukauskai ir Lingiai. Evangelikai eidavo į Lauksargius, į savo bažnyčią.“viii

Ji dar prisiminė, kad apie 1937 m. mirė Benno Heimbs ir dvarą valdyti ėmė ketvirtoji karta – Georg Heimbs (skaitėme, kad lietuviai jį vadino Jurgiu). Benno palaidotas Oplankio kapinaitėse, nusiaubtose ir apleistose sovietmečiu. Sūnus per laidotuves iškepė pyragų, pridarė kelias statines alaus, sukvietė kumečius ir visus vaišino. Į kapines vežė keturiais arkliais. Kapinaitės įrengtos Jūros intako šlaite, natūralioje kalvelėje, supamoje gilių raguvų. Kapavietės orientuotos rytų link. Po 1944 m. jos iškasinėtos, išgrobstytos, tikintis rasti dvarininkų turtų. 1998 m. dokumentuojant aptikti 5 betoniniai kapų apvadai (4 mozaikiniai, 1 teracinis), 1 metalinio kryžiaus fragmentas, 1 betoninis paminklas ir kelios smulkios liekanos.ix

Be galo įdomūs Monikos karo metų prisiminimai: „Karo metu, kai kariavo su lenkais 1939 m., Oplankių dvare buvo daug karo belaisvių: lenkų, prancūzų ir belgų kurie dirbo kartu su kumečiais. Valgyti jiems duodavo keturias bulves ir sriubos. Belaisviai buvo apie 30-40 m. amžiaus. Prancūzai gaudydavo varles: perpjovę, išmetę vidurius prarydavo. Belgai valgydavo varnas bei kates. Varnas kepdavo, kates – virdavo. Iš kačių kailio pasidarydavo kepures. Lenkai buvo trys broliai ir švogeris, kuris vestuvių dieną buvo paimtas į karą.“

Georg irgi pašauktas į karą, kartais grįždavo trumpų atostogų su juoda uniforma. Jis mirė karo pabaigoje sovietų nelaisvėje Heloje (lenk. Hel) prie Dancigo (lenk. Gdanskas).x Po karo žmona su trimis vaikais (tarp jų ir minėta Elly) išvyko į Vokietiją. Vėliau dukros apsilankydavo gimtinėje, vietiniams dvaro gyventojams atveždavo lauktuvių. Svajojo apie griūvančio dvaro atkūrimą, bet paskaičiavus, kad tam reikalingos didžiulės lėšos, planų atsisakė. 1990 m. Raseinių valstybinė įmonė „Remonto ir statybos projektas“ net parengė dvaro rūmų kompleksinio kapitalinio remonto ir pritaikymo projektą, bet dėl lėšų stokos jis nebuvo įgyvendintas.xi

Po Klaipėdos krašto aneksijos, Monikos tėvus vertė priimti Vokietijos pilietybę ir dvare kalbėti tik vokiškai. Tačiau iš pasakojimo galime suprasti, kad Monikos tėvas, dar ištvėręs kokius metus, nutarė grįžti į Tauragę prieš pat sovietinę Lietuvos okupaciją 1940 m.

Rūmai iš kiemo pusės 1943 m. Autorius Ewald Boll

Malūnas

Ant Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės ribos yra kaimo dalis, vadinama Uplankėliais. Čia patvenkti Uplankio ir Barzupės upeliai sudaro Malūnežerį. Tarpukariu malūnininko namą su bendrasavininkiu valdė Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius. Sudarius su savininkais nuomos sutartį, šiame pastate 1936-1939 m. veikė privati lietuviška mokykla.xii 1938 m. joje mokėsi 50 vaikų (43 namuose kalbėjo lietuvių kalba, 3 – lietuvių ir vokiečių, 4 – vokiečių).xiii

Klaipėdos kraštą aneksavus, nacių valdžia tą pačią dieną uždarė visas lietuviškas mokyklas. Malūną ir malūnininko namą 1943 m. nusipirko vieta susižavėjęs Ewald Boll ir valdė su žmona Hildegard Baltromejus-Boll (vėliau antrąkart ištekėjo ir tapo Kieper). Malūno administratoriumi buvo įdarbinę Robertą Kiauką. Kai vermachtas artėjant sovietams įsakė evakuotis, jie paliko malūną R. Kiaukai. Hildegard, 2003 m. papasakojusi šią istoriją, prisiminė, kad tuo metu malūnas grūdų nemalė, tik vandens ratas gamino elektrą.xiv

Vandens malūnas 1943 m. Autorius Ewald Boll

Architektūra ir sovietmečio netektys

Po Antrojo pasaulinio karo pirmieji atvykę gyventojai prisimena, kaip čia buvo gražu, kiemas plytelėmis išklotas, augo gėlynai, gyvatvorės. Erdviose dvaro patalpose visur parketas, sienos herbais, lipdiniais išpuoštos. Pastatas turėjo centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją, didžiulį ūkinį kiemą. Deja, čia trumpam įrengtos sovietų kareivinės, buvo kilęs gaisras.

Aldona Baronienė su vyru Nikodemu į Oplankio dvarą iš Draudenių kaimo, Tauragės rajono atsikėlė 1956 m. Tuomet dvare gyveno 5 rusų šeimos, kurių santykis su vokišku paveldu buvo žiauriai priešiškas. Dar šiandien ant sienos galime matyti užrašą rusų k.: „Fašistinė irštva“ ir kitus.xv

Audrius Šukys prisimena močiutės pasakojimą, kad ji, pokariu gyvendama Oplankio dvaro rūmuose, balkone turėjo seną vokišką stalą. Jam sudrėkus, stalas atšoko ir jame rado dvaro brėžinius. Močiutės teigimu, juose buvo pavaizduoti ir link upės vedę tuneliai. Tikriausiai tai kanalizacijos arba drenažo vamzdžiai.

Nerašytas faktas, kad pokariu pas giminaitį malūnininką čia slapstėsi Fabijonas Marozas, atklydęs iš Žygaičių valsčiaus. Kodėl? Kaip žinia, garsusis Juozo Lukšos ir dviejų bendražygių partizanų desantas, aprūpintas amerikiečių ekipuote 1950 m., atskridę iš Vakarų Vokietijos, parašiutais nusileido Ringinių kaime. Pasak kraštotyrininko Jono Nairanausko, tai įvyko netoli Marozų šeimos sodybos, kurioje buvo 11 vaikų. Vienas iš jų Fabijonas aptiko parašiutu išmestą konteinerį su radijo įranga, šokoladu, laikrodžiais ir kt. Vėliau MGB susekus, jis buvo priverstas slapstytis. Tačiau ir Oplankyje jį surado.

Dvarą sudaro XIX a. statyti rūmai, sandėlis, ekonomo ir malūnininko namas. Kiti pastatai nugriauti sovietmečiu. Tuo laikotarpiu gyvenamieji namai paversti daugiabučiais ir apgyvendinti ūkyje dirbančių šeimomis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pastatai privatizuoti.

Rūmai stačiakampio plano su šiaurės rytuose vėliau pristatytu vienaukščiu korpusu, raudonplyčiai, tinkuoti. Sovietmečiu ant šio korpuso pristatytas antras aukštas. Senoji pastato dalis originaliai dviaukštė. Šoniniuose fasaduose išmūryti prieangiai su arkomis, virš prieangių – balkonai. Pagrindinio, šiaurės vakarų, fasado plokštumą pagyvina puošybinės lizenos (vertikalios mūro juostos) ir tarpuangiuose įkomponuotos lipdytinės rozetės. Perdangos medinės, išskyrus priestate, kur sovietmečiu statant antrą aukštą pakeistos gelžbetoninėmis. Gausu išlikusių interjero įrangos ir puošybos detalių: mediniai sienų paneliai, vestibiulio sienų tapyba heraldiniais motyvais, mediniai laiptai ir lenkti turėklai, gipso lipdiniai, medinės vidaus durys, parketo ir plytelių grindų fragmentai.xvi Tiesa, taip buvo 2006 m. Dabar padėtis daug liūdnesnė, didelė dalis stogo įgriuvę, prarasta dar daugiau autentikos. Pastate 2022 m. gyveno tik keli žmonės, o pokariu – net 14 šeimų.

Iš ūkinių pastatų išraiškingiausias svirnas, dabar naudojamas kaip sandėlis. Stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge, raudonų plytų. Angos – segmentinių sąramų, fasadus pagyvina pastogę juosiantys karnizai. Virš pagrindinio fasado frontono buvo sumūrytas dekoratyvinis kiauraraštis bokštelis, nugriuvęs 1992 m. vėtros metu. Panašių formų ir vienaukštės kiaulidės bei du ūkinės paskirties pastatai.

Dviejų gyvenamųjų namų (buvę kumetynai arba tarnautojų) formose susipina tradicinės liaudiškos ir profesionalios architektūros įtakos, būdingos Mažajai Lietuvai. Jie stačiakampio plano, vienaukščiai, su dvišlaičiais stogais, raudonplyčiai. Vienas XIX a. kumečių namas palei kelią – iš rąstų, ant aukšto mūro pamato, apkaltas lentomis, tačiau ne kartą rekonstruotas. Pokariu aplinkoje pastatyta menkavertės architektūros statinių, medinis buvusios mokyklos pastatas, veršidės, karvidės (jos sunyko).

Iš malūno gamybinio komplekso liko tik malūnininko namas ir medinis ūkinis pastatas. Gyvenamajame name derintos liaudiškos ir klasicistinės architektūros formos, jis stačiakampis, sumūrytas iš baltai tinkuotų raudonų plytų. Kampuose suformuota rustų (keturkampių akmenų) imitacija, bet išlikę tik jos fragmentai. Tai vienaukštis namas ant aukšto pamato, su erdviu rūsiu stačiakampiais langais. Pamate akmuo su iškalta 1838 m. data. Išliko autentiškos medinės polichromuotos pagrindinio fasado lauko durys, puoštos medžio drožiniais – rozetėmis. Po Antrojo pasaulinio karo iki 1965 m. gražus fachverkinis malūnas varytas nebe vandeniu, o elektros varikliu. Vėliau apleistas ėmė nykti ir sudegė. 1990 m. sunaikinta ir senoji 5 m aukščio rastinė užtvanka, vietoj jos pastatyta nauja betoninė. Už užtvankos, jau Pagėgių valdžioje yra karčema, susidedanti iš dviejų raudonplyčių, neblogai prižiūrėtų namų.

Malūninko namas 1943 m. Autorius Ewald Boll

Liūdna ateitis

Oplankis yra sulaukęs susidomėjimo iš šių laikų menininkų. 2003 m. tauragiškių fotografų komanda dalyvavo „TV3“ konkurse „Pasinerk į televiziją“. Romualdo Vaitkaus, Renaldo Malycho ir Sigito Kancevyčiaus komanda „Oplankio dvaras“ pateko į pusfinalį. Dvare kūrė fotoreportažus.xvii

Rūmų priestato stogas įgriuvęs. Ten likę keli gyventojai prašo valdžios bent jau lentų ir balkių, kad galėtų patys pasiremontuoti stogą. Bet pagalbos nesulaukia, nepaisant to, kad 2019 m. Taryba įtraukė dvarą į lankytinų objektų sąrašą. Nesant stipraus savininko, trūkstant valdžios iniciatyvumo, gražiausias dvaras dabartiniame Tauragės rajone, matyt, pasmerktas sugriūti. O skirti lėšų architektūriškai vertingiems privatiems pastatams tvarkyti Tauragės rajone, deja, nėra tradicijos. Liūdnas vaizdas, kaip ir visas Rytų Prūsijos likimas. Peršasi išvada, kad Mažoji Lietuva daugeliui vis dar svetima.

Darius Kiniulis

Originaliai publikuota laikraštyje „Tauragės kurjeris“: https://kurjeris.lt/naujienos/oplankio-dvaro-istorija/?fbclid=IwAR2WAQ6HKXi9gTCUH-0cY_ricbo2p3585k6ocyPJv1KZKz7xQl0315HhYw0

iAsadauskas A., Greižėnų plokštinis kapinynas / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990-1991, 1 t., Vilnius, 1992, p. 86-89;

iiŠimėnas V., Barzūnų kapinynas / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 124-129;

iiiAlmonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2015, p. 168;

ivDemereckas K., Meškauskienė R., Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai, Klaipėda, 2010, p. 159;

vGenWiki: Ablenken/Bewohner. Prieiga internete: https://wiki.genealogy.net/Ablenken/Bewohner

viKrieger E., Heimbs, Gut Ablenken / Memeler Dampfboot, 1978, Nr. 12, Oldenburg, p. 179-180; prieiga internete: http://memel.klavb.lt/MD/MD1978/MD1978_12.pdf

viiDemereckas K., Meškauskienė R., Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai, Klaipėda, 2010, p. 160-161;

viiiRutkauskienė M., Senolių prisiminimai. Tauragės rajono Lauksargių seniūnijos gyventojų pasakojimai, Lauksargiai, 2007, p. 2-4;

ixPurvinas M., Purvinienė M., Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga, Kaunas, 2010, p. 188;

xDemereckas K., Meškauskienė R., Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai, Klaipėda, 2010, p. 161;

xiMažrimas E., Butvilaitė R., Buvusių dvarų sodybos / Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai, Vilnius, 2007, p. 348;

xiiAlmonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2015, p. 169;

xiiiJuška A., Uplankio (Oplankio) lietuvių privati pradinė mokykla / Mažosios Lietuvos enciklopedija, Vilnius, 2006, p. 607;

xivGenWiki: Ablenken. Prieiga internete: https://wiki.genealogy.net/Ablenken

xvMažrimas E., Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Parubežys, Tauragė, 2014, p. 29-30;

xviMažrimas E., Butvilaitė R., Buvusių dvarų sodybos / Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai, Vilnius, 2007, p. 347-352;

xviiSabaliauskas S., Realybės šou – viena mergina aštuoniems vyrams. Prieiga internete: https://www.tv3.lt/naujiena/projektai/svajunas-sabaliauskas-realybes-sou-viena-mergina-astuoniems-vyrams-n286015?utm_source=pocket_mylist