Vasario 25 dieną Leonas Laurinskas būtų minėjęs gražų 95 metų jubiliejų. Deja, šiandien gerbiamo Leono su mumis jau nebėra. 2013 m. gegužės 4 d., atgulė Tauragės miesto kapinėse. Tad šiandien, minėdami žinomo kraštiečio gimtadienį, prisiminkime sudėtingą bei spalvingą, kaip ir mūsų trispalvė, a.a. Leono gyvenimą. Informacijos semiuos iš gausių Tremties ir rezistencijos muziejaus (buvęs Politinių kalinių ir tremties muziejus) sukauptų šaltinių. Šiame muziejuje yra įrengtas atskiras kampelis skirtas Leono Laurinsko veiklai pagerbti bei atminti.
Partizanas, politinis kalinys, kovotojas už laisvę Leonas Laurinskas gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės apskr. Batakių vlsč. Graužų kaime. Būdamas 19-os įstojo į Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį. Vėliau priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei. Kaip ir daugelis kitų partizanų, Leonas taip pat, pasivadino slapyvardžiu. Jis tapo Liūtu. Pasak, pačio Leono užrašytų prisiminimų, jam šis slapyvardis prigijęs, matomai, dėl tuo metu turėtų ilgų, garbanotų plaukų arba, kad buvo labai aršus. 1947 metais L. Laurinskas paskirtas Batakių būrio vadu. Dalyvavo daugelyje susirėmimų. Vienose iš jų buvo sunkiai sužeistas – sprogstamoji kulka išdraskė dešinės kojos sąnarį (liko raišas visą likusį gyvenimą). Nepastebėtas priešų, klajodamas miške, po jauna eglute išgulėjo keletą parų. Rado medkirčiai ir pranešė partizanams. Sužeistas L. Laurinskas slapstėsi ir keitė gyvenamąsias vietas. Vienas po kito žuvo jo draugai partizanai. Ratas vis siaurėjo, o išdavikų daugėjo. Buvo intensyviai paieškomas pagal sudarytą specialų jo paieškos ir sulaikymo planą.
1953 m. pateko į Sovietų nelaisvę, kai partizanais apsimetę specagentai jį apnuodijo cheminiu preparatu „Neptūn-12“ ir perdavė sulaikymo grupei. „Provokatoriai jautė, kad aš esu tame krašte, bet pėdsakų neužčiuopė. Kai susitikau su jais, dvi dienas dienojome kartu tai vienur, tai kitur, pas žmones. Jais pasitikėjau. Aš prašiau jų, kad atneštų pasą, prašiau medžioklinio šautuvo…Jie man prižadėjo atnešti. Antrą kartą į sutartą vietą aš neatėjau, bet jie atėjo anksčiau ir mane surado. Sako, yra dar atėjęs vadas, nori susitikti, bet jis nenorėjo eiti, todėl liko sodyboje.Viskas buvo suplanuota“, – atsiminimuose rašė Liūtas. Suimtajam čekistai pasiūlė mainais į laisvę bendradarbiauti – padėti išgaudyti likusius partizanus. Atsisakė. Tada grasino mirties bausme: arba padedi mums, arba sušaudome.
1954 m. kovo 27 d. karo tribunolo L. Laurinskas buvo nuteistas 25 metams tremties. Kalėjo Mordovijos lageryje Nr. 7. 1961-1962 m. sėdėjo uždarame Vladimiro kalėjime. Bausmei baigiantis išvežė į Saranską. 1963 m. L. Laurinskas paleistas į laisvę. Grįžus į Tauragę (apie 1968m. ) visą laiką sekė saugumas. L. Laurinskas aktyviai dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime, platino pogrindžio spaudą, užmezgė ryšius ne tik su Lietuvos, bet ir Rusijos disidentais. Pagal sufabrikuotą bylą už tariamą ginklo laikymą 1975 m. buvo suimtas ir 1 metus kalėjo Marijampolėje (tada – Kapsukas).
1978 m. L. Laurinskas įstojo į antisovietinę pogrindinę pasipriešinimo organizaciją Lietuvos laisvės lygą. 1979 m. pasirašė svarbiausiąjį jos dokumentą – 45-ių baltijiečių memorandumą. Taip pat pasirašė protesto pareiškimus dėl Petro Cidziko, Alfonso Svarinsko neteisėto kalinimo, sveikinimą Lenkijos Solidarumui jo pirmųjų metinių įkūrimo proga, kitus antisovietinius-antiokupacinius dokumentus. Lygai išėjus iš pogrindžio, buvo jos tautinės tarybos narys.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie paminklo A. Mickevičiui, dalyvavo pirmajame viešame Lygos mitinge, kuriame pareikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, atkurti nepriklausomą valstybę. Po to Tauragės laikraštyje „Leniniečių balsas“ paskelbta kovotoją kaltinanti medžiaga „Tai mes smerkiame. Liūtas nerimsta“. 1988 m. birželio 14 d. Lygos mitingo-pirmųjų trėmimų minėjimo Vilniuje, Katedros aikštėje metu, kelių tūkstančių mitingo dalyvių ir KGB seklių bei milicininkų akivaizdoje pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė tautinę trispalvę vėliavą. L. Laurinskas iš anksto tam ruošėsi. Kartu su žmona Valerija iš šilko siuvo trispalvę vėliavą. „Padirbau specialią, tuščiavidurę, kaip antena sustumiamą lazdą, tad nešantis gatve niekas neatkreipė dėmesio. Aikštėje ištraukiau, ištiesiau ir pakėliau. O žmonės verkė, puolė bučiuoti tą mūsų vėliavą“. Pasakojo buvęs partizanas. Už tai Liūtas buvo sulaikytas ir nuvežtas į milicijos skyrių, bet tą pačią dieną paleistas.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, L. Laurinskas aktyviai dalyvavo kuriant bei stiprinant krašto apsaugą. 1991 m. sausio mėn. partizanas Leonas gynė parlamentą jo viduje. Tais pačiais metais jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Dirbo Krašto apsaugos departamente, saugumo tarnyboje, dalyvavo kuriant Geležinio Vilko motorizuotą pėstininkų brigadą, ėjo vado pavaduotojo pareigas, ugdė krašto apsaugos sistemoje tarnaujančią jaunuomenę. 1994 m. KAM apdovanotas vardiniu ginklu. 1998 m. jam pripažintas ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvio – Kario savanorio teisinis statusas. Tais pačiais metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Partizanas Leonas yra prasitaręs: „Dievas mane išsaugojo, kad liudyčiau tautai ir istorijai“. Prisiminus įspūdingą jo biografiją, reikia pripažinti, kad tikrai, Dievas jį saugojo. Ne daugeliui partizanų pavyko praeiti visą šį sudėtingą kelią, ne daugelis galėjo pasidžiaugti siekiamu rezultatu -laisva Lietuva. Nors šiandien Gerbiamo Leono tarp mūsų nebėra, bet jis gyvas paliktuose prisiminimuose, daiktuose, nuotraukose. Visa tai yra mūsų istorijos liudininkai. O mums, gyviems, belieka tai saugoti, gerbti ir didžiuotis, kad turėjome tokius Liūtus.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
Leonas Laurinskas – Liūtas
