XX a. Lietuvos kaimo jaunimo vakarėliai skyrėsi nuo dažnai idealizuojamo vaizdinio, neva juose visi buvo blaivūs, mandagūs, šoko ir gražiai linksminosi. Iš tikro, net menkiausias kaimo jaunuolių konfliktas baigdavosi muštynėmis, o girtų vaikinų veiksmai šiais laikais užtrauktų net baudžiamąją atsakomybę.

Kaimo vakarėliai, dar vadinami „šokiais”, prigijo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, bei turėjo tam tikras nerašytas tradicijas. Paprastai juose linksminosi merginos tik iš vietinių kaimų, nes jų kelionės po svetimus kaimus buvo netoleruojamos, laikytos palaidumo požymiu ir leidžiamos tik išimtiniais atvejais. Vaikinai svečiuose kaimuose linksmintis galėjo, bet turėjo ribotas teises, kurių nepaisymas baigdavosi muštynėmis. Nevietiniai negalėjo šokti su visomis merginomis, prašyti pagroti norimos muzikos ar…bausti vietinės šokti atsisakiusios merginos.

Bausti šokti atsisakiusią merginą tarpukariu ir sovietmečio pradžioje buvo įprasta praktika, nors dažniau taikyta Klaipėdos krašte, Marijampolėje ir Prienuose, bet gaji ir Tauragės apskrityje, skirtingais laikais pasitaikiusi apie 50 proc. atvejų. Nors vakarėlio metu vaikinai maloniai paprašydavo merginą kartu pašokti ir sutardavo nepalikti nei vienos nuobodžiauti, aukštas etiketas galiojo tik tuo atveju, kai mergina į jaunuolio prašymą atsakydavo palankiai. Merginos atsisakymą šokti vaikinai labai sureikšmindavo, laikydavo dideliu ne tik jo, bet ir jo kaimo garbės įžeidimu, kurį jis turėjo tuoj pat atitaisyti nepaisydamas jokių elgesio normų.

Geresniu atveju vaikinas merginą viešai iškeikdavo, tampydavo už plaukų ar ištepdavo suodžiais. Žemaitijoje merginos atsisakymas šokti dažniausiai pasibaigdavo antausio davimu, kartais spjūviu į veidą, spardymu, apliejimu vandeniu, rečiau – grasinimais, išmetimu iš šokių ar net užpuolimu einant namo. Laimei, Tauragėje nepasitaikė kitur fiksuotų atvejų, kai vaikinas užrišdavo merginai sijoną virš galvos, atsukdavo jai nuogą užpakalį, apšlapindavo ar net samdydavo kitą vaikiną, kad tas išprievartautų.

Dėl tokių priežasčių merginos šokti, kad ir nenorom, paprastai sutikdavo, nebent turėdavo pateisinamą priežastį: pvz. gedulas, kojų skausmas, nuovargis, tačiau tokiu atveju ji negalėjo šokti su jokiu kitu vaikinu. Priežastis išsisukti nuo nepageidaujamo dėmesio, nors ir  ne visada pasiteisinusi, buvo prasta vaikino išvaizda. Jei jis buvo visiškai girtas, turėjo įsikandęs cigaretę, nemokėjo šokti ar nešiojo kepurę, tai buvo suprantama kaip jo apsileidimo požymis ir merginos dėl to kiti nekaltindavo.

Šokiuose įvykdavo dauguma jaunimo pažinčių, ten buvo vieta, kur galėjai ne tik susitikti su draugais, atstovauti savo kaimo bendruomenę, bet ir nevaržomai apsikabinti su mylimąja, pabūti arčiau vienas kito. Juk ano meto visuomenė buvo kur kas uždaresnė nei dabar, net įsimylėjėlių kalbėjimasis tamsoje buvo skundžiamas ir traktuojamas kaip paleistuvystė.

Sovietmečio pabaigoje agresyvus jaunuolių elgesys merginų atžvilgiu, dėl platesnio visuomenės švietimo, ėmė nykti ir darėsi vis retesnis.

Tauragės krašto muziejaus istorikas-etnografas Imantas Tamošauskas

Jaunimo susibūrimas. Sovietmetis. Fotografija paimta iš muziejaus archyvų.