Tyliai, ramiai ir profesionaliai dar 2019 m. įvyko kapinyno greta Batakių piliakalnio paieškos. Žvalgymų metu kapinynas ne tik surastas, bet pririnkta įspūdingų radinių. Tyrimams vadovavo nusipelnę Lietuvos archeologai doc. dr. Gintautas Zabiela ir doc. dr. Audronė Bliujienė iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto su komanda. Šie mokslininkai savo atradimą bei 1944 m. surastus ir Vokietijoje esančius radinius smulkiai išnagrinėjo moksliniame straipsnyje vokiečių kalba „Das archäologische Areal von Batakiai in Litauen: Burgwall, Vorburg und Gräberfeld“ (Batakių archeologinė vietovė Lietuvoje: piliakalnis ir kapinynas) leidinyje „Die archäologischen Funde aus Polen und dem Baltikum im Germanischen Nationalmuseum“ (Lenkijos ir Baltijos šalių archeologiniai radiniai Germanų nacionaliniame muziejuje). Prieš tai pasirodė populiaraus pobūdžio trumpesnis straipsnis „Die Wiederentdeckung des wikingerzeitlichen Gräberfeldes von Batakai. Ein Beispiel für länderübergreifende archäologische Forschung“ (Batakų vikingų laikotarpio kapinyno atradimas iš naujo. Tarptautinių archeologinių tyrimų pavyzdys) žurnale „BliCKpunkt – Archäeologie 2020. Band 1“, o Lietuvos spaudoje tik glaustas straipsnelis kasmetiniame leidinyje „Archeologiniai tyrimai Lietuvoje 2019 metais“, kuriuo naudojasi beveik vien tik patys archeologai. Tyrimų metu dalyvavo ir mokslininkų komanda iš Vokietijos, o radiniai pateko į Tauragės krašto muziejų „Santaka“, tačiau Tauragės ir Lietuvos spaudoje šis įdomus ir reikšmingas atradimas niekaip neįamžintas, tyrėjams pavyko likti žurnalistų nepastebėtiems. Taisau šią spragą, tad apie viską iš eilės.

Kasant apkasus rasti radiniai

1944 m. Vokietija II pasauliniame kare jau buvo praradusi iniciatyvą, o rudenį sovietų armija sparčiai veržėsi į vakarus, iš naujo okupuodama Lietuvą. Siekdami sovietus žūt būt sustabdyti, kad karo veiksmai neišplistų į pačią Vokietiją Rytų Prūsijoje, nacių kariai sparčiai rengė įtvirtinimus būsimiems mūšiams. Vieni tokių apkasų pradėti kasti greta Batakių piliakalnio. Juos bekasant buvo suardyti (perkasti apkaso) du IX a. vidurio – X a. I pusės kapai su įkapėmis. Viename kape rastas kalavijas, 2 ietigaliai, 2 antkaklės, 2 apyrankės, 3 žiedai, ir arklio kaukolė su žąslais. Kitame kape buvo 2 antkaklės, 2 žiedai ir 2 smeigtukai. Karo metu išlikę radiniai su radimo aplinkybių aprašymu 1955 m. pateko į Germanų nacionalinį muziejų Niurnberge, kur saugomi ik šiol.

Kaip savo tyrimų ataskaitoje rašo G. Zabiela, Batakių kapinynas buvo rastas 1944 m. spalio 14 d. vokiečių kareiviams kasant apkasus aukštame, dešiniajame Ūkio upelio krante. Leitenantas Hermann Arnold (1912–2005) II pasaulinio karo metais tarnavęs karo mediku chirurgu, rastus kapus užfiksavo piešinyje, kruopščiai aprašė griaučių padėtį, įkapių išsidėstymą, pačias įkapes, sudarė situacijos planą, nurodydamas, kad kapai yra už 200 m į pietvakarius nuo Batakių piliakalnio. Radinius jis pasiėmė su savimi, o informaciją apie surastą nežinomą kapinyną H. Arnold gana greitai persiuntė Proistorės tarnybos Karaliaučiuje direktoriui Wolfgangui La Baume (1885–1971). Jo 1944 m. gruodžio 16 d. atsakymas į neišlikusį laišką, dabar saugomas Johanno Gottfriedo Herderio institute Malburge. Pasak šią istoriją tyrusios A. Bliujienės, šiame archyve yra dar 3 laiškai, kuriuose minimas Batakių kapinynas. Jo liudijimu, dalį radinių pasiėmė amerikiečių kariai, matyt, pasidavimo į nelaisvę metu. Po II pasaulinio karo suirutės Batakių kapinynas užmirštas.

Dokumentai atrasti

Kaip rašo į istoriją įsigilinę A. Bliujienė ir G. Zabiela, nuo 1990-ųjų kai kurie daiktai buvo iš naujo atrasti įvairiuose archyvuose. Pavyzdžiui, Herderio institute, skirtame istoriniams Rytų Vidurio Europos tyrinėjimams Marburge. buvo W. La Baume (1885–1971) rinkinys, kur keliuose šaltiniuose nurodomi Batakių kapų radiniai, aptikti kasant tranšėją, datuoti VII–IX a. W. La Baume, būdamas Valstybinės priešistorės tarnybos direktoriumi, susirašinėjo su H. Arnoldu ir pagyrė, kad tokie išsamūs radinių aprašymai ir brėžiniai yra retenybė. Deja, H. Arnoldo laiškai neišliko. W. La Baume taip pat nurodė, kad Karaliaučiuje Prūsijos muziejuje yra tik keletas radinių iš šio regiono, datuojamų VII-IX a. ir priskyrė juos skalviams. Vėliau, susirašinėjant su kitais tyrėjais, nutarta radinius perduoti Germanų nacionaliniam muziejui Niurnberge. Šiandien visos 1944 m. Batakiuose rastos įkapės, išlikusios per II pasaulinį karą, taip pat su jais susijusi archyvinė medžiaga tebesaugoma minėtame muziejuje. Deja, ne visi radiniai išliko. H. Arnoldui grįžus į namus Landau mieste Pfalco valstijoje, amerikiečių kareiviai 1945 m. atėmė iš jo radinius, o kai kuriuos išmetė į šiukšlyną. Juos iš ten vėl pasiėmė H. Arnold. Amerikiečių paimti radiniai dingo.

Schemoje Hermann Arnold nupiešė abiejų, suardytų kasant tranšėją, kapų palaikus. Tai buvo vyro ir moters kapai, suguldyti maždaug 1 m atstumu.

Vyras buvo palaidotas galva į pietus. Maždaug 10 cm virš jo kaukolės buvo arklio kaukolė, kurios burnoje buvo geležiniai žąslai. Jie neišliko, tačiau, kaip matyti iš radinių ataskaitos, buvo trijų dalių su žiediniais galais, o galai pagaminti iš vientisos, dvigubai susuktos geležinės vielos. Žirgo galvą, o kartais ir kojas įkasti į vyro kapą – būdingas žemaičiams paprotys, paplitęs nuo V iki XII a. vidurio. Prie vyro dešinio peties buvo padėtos dvi ietys. Tiksliau, ietigaliai, nes mediniai kotai žemėje suyra. Jie taip pat dingo (turbūt paimti amerikiečių). Tarp kojų gulėjo padėtas geležinis vienašmenis kalavijas, kurio ašmenys apie 70 cm ilgio. Rankenos skersinukas ir buoželė turi inkrustuotų žalvarinių dalių. Palyginę su kitais mūsų kraštuose randamais kalavijais, mokslininkai jį datavo IX-X a. Remiantis rankraščiu, dar rastos dvi įvijinės antkaklės su kilpa ir kabliuku gale. Jos taip pat neišliko. Ant abiejų riešų buvo po apyrankę: trikampio ir ovalo pjūvio, siaurėjančiais galais. Išliko tik viena. Ant sulenktos kairės rankos vyras turėjo tris įvijinius žiedus – neišliko. Pagal radinius kapas datuotas IX a. vid. – X a. pr.

Moteris palaidota galva į pietvakarius, kaip būdinga žemaičių genties kapams. Ant kaklo buvo taip pat dvi iš dviejų vielų susuktos įvijinės antkaklės su kilpa ir kabliuku galuose. Laimei, išlikusi bent viena antkaklė. Kape rasti du smeigtukai ritinėmis galvutėmis su skyle grandinėlei įverti. Tiesa, kitas smeigtukas buvo be smaigalio. Sveiko smeigtuko ilgis – 18,5 cm. Toks smeigtukų nešiojimas poromis būdingas to laikmečio moterų žemaičių kostiumui. Jų rasta ir Šilalės r. kapinynuose. Kape rasti ir du įvijiniai žiedai. Išliko vienas. Moters kapą tyrėjas datavo taip pat, kaip ir vyro.

Už 4 km į šiaurės rytus nuo Batakių piliakalnio Norkiškės kaime kažkada rasti 2 dideli kryžiniai smeigtukai, abu apie 28 cm ilgio bei dar vienas mažesnis smeigtukas, datuojami IX-XI a. Jie priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, tačiau šiuo metu eksponuojami Tauragės krašto muziejuje. Tačiau informacijos apie radimo aplinkybes ir tikslią radimo vietą nėra. Kryžiniai smeigtukai, kaip kuršių moterų kostiumo dalis, buvo labiau paplitę Lietuvos pajūrio regione nei Žemaitijoje. Labai tikėtina, kad juos paliko ta pati, kaip ir Aukaimio bendruomenė.

Nauji tyrimai

Vilniaus universitete studijuodama archeologiją, remdamasi Herderio instituto duomenimis, 2013 m. tauragiškė Justina Stankevičiūtė-Dobeikienė Batakių aplinkoje ieškojo minėto kapinyno, žvalgė 7 sklypus (iš viso 4,4 ha) piliakalnio aplinkoje, nutolusius nuo jo per 400–500 m, tačiau nieko neaptiko, nes ieškojo ne ten.

Archeologams ši vieta nedavė ramybės ir nuspręsta kartoti paieškas, nes Tauragės r. tokio laikotarpio kapų žinoma tik iš pietuose esančių skalvių žemių, o žemaičių – ne. Juolab, kad iš atrasto brėžinio tapo aišku, kad apytiksliai nubraižytas Ūkio upelio vingis. G. Zabiela sutapatino brėžinį su šiuolaikine ortofoto nuotrauka.

Jau žinant gan tikslią vietą, 2019 m. gegužės 15 d. minėtas archeologas metalo ieškikliu atliko žvalgymus, tačiau nesėkmingai. Paieškas pratęsė spalio 12 d. Tuomet pasisekė ir žvalgymų metu aptinkamus radinius fiksuoti padėjo doc. dr. Audronė Bliujienė, Adakavo apylinkėse užaugęs dr. Tomas Rimkus, doktorantė Jurgita Viršilienė (visi iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto), archeologas Žilvinas Montvydas, tuo metu dirbęs Kultūros paveldo centre, dr. Angelika Hofmann (Nacionalinis Germanų muziejus), dr. Heino Neumayer (Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejus Berlyne). Metalo detektoriais dirbo 6 klubo MINK (Metalo ieškiklių naudotojų klubo) nariai.

Per 3 darbo valandas iki 20 cm gylyje surasti 76 radiniai, datuojami IX-XIV a., o viena akinė segė pasitaikė iš I-II a. Daugiausia tai degintinių kapų apsilydžiusios įkapės ir dirbinių dalys, nukentėjusios per šimtmečius vykdytus žemės arimo darbus. G. Zabiela neabejoja, jog kapinynas yra legendinės Aukaimio pilies gyventojų palaidojimo vieta. Piliakalnis ir kapinynas – saugoma teritorija, įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Radiniai

Radiniai perduoti Tauragės krašto muziejui, eksponuojami Archeologijos bokšte. Tiesa, šiuo metu jie Vilniuje konservuojami profesionalų, kad išliktų dar ilgai, tačiau sugrįš iki 2023 m. lapkričio.

Kas įdomaus surasta? Kalavijų dalys: buoželės fragmentas, apatinis kalavijo skersinis, dekoruotas artimu Jelling stiliaus (900–980 m.) ornamentu ir kalavijo makštų galo apkalas, iš IX-XII a. suardytų nedegintų mirusiųjų kapų ir yra to paties laikotarpio kaip ir aptiktos 1944 m. XIII–XIV a. datuojamos žalvarinės pasaginės segės cilindriniais, atriestais ir grybo formos galais, skardinių segių fragmentai, žiedai pastorinta priekine dalimi su sukimo imitacijos ornamentu, įvijiniai karoliai, žvangučiai, diržų apkalai, geležiniai peiliai, skustuvai, skiltuvai, ylos, svarstyklių dalys ir svareliai, diržų apkalai, grandys bei visiškai susilydžiusių žalvarinių dirbinių fragmentai. Tyrėjo nuomone, vienintelė pasitaikiusi I-II a. akinė segė galėjo būti naudojama kaip metalo žaliava naujų papuošalų gamybai.

Įdomu, kad A. Bliujienės rūpesčiu 11 radinių tirti rentgeno fluorescencijos spektrometro (XRF) metodu ir nustatyta metalų lydinių tiksli sudėtis, Klaipėdos universitetui vykdant projektą „I tūkstantmečio po Kr. vario lydinių ir technologinių procesų tyrimai visuomenės socio-ekonominės raidos kontekste“, o rezultatai greit bus patalpinti atviroje „I–XIV amžių radinių iš vario lydinių archeometrinių duomenų bazėje“.

Visus eksponatus galima apžiūrėti ir LIMIS sistemoje, nuskenavus QR kodą arba paieškoje įvedus žodį „Aukaimio“.

Istorinės žinios apie Aukaimį

Aukaimio pilis minima nuo 1285 m. Apylinkes kryžiuočiai niokojo 1292, 1300 m. Pačią pilį puolė ir užėmė 1302 bei 1305 m. ir tik todėl, kad ją išdavė pilėnai Draika ir Svirtilas. Kiekvieną krašto puolimą lydėdavo žudymai, plėšimai ir žmonių grobimai. Atstatyta tvirtovė atlaikė 1328 m. puolimą, bet, kaip liudija įvykio liudininkas Gijomas de Mašo (Guillaume de Machaut), pilis buvo užimta 1329 m. Apie ją rašė ordino kronininkas Petras Dusburgietis ir belgų kronininkas Jonas de Prezas (Jean des Preis). Tąkart Vokiečių ordinas sulaukė gausių talkininkų ir surengė itin galingą karinę ekspediciją į vakarų Žemaitiją, į Karšuvos žemę bei Medininkų kraštą.

Kaip 2020 m. išleistoje knygoje „Karšuvos žemė XIII–XIV a. Praeitis ir paveldas“ rašo krašto tyrėjas doc. dr. Vytenis Almonaitis, plėšti žemaičių žygiavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, Silezijos kunigaikštis iš Falkenbergo, Leiningeno, Etingeno, Nojenaro, Vilnau, Hanau, Virtenbergo, Šaumburgo, Falkenšteino grafai ir Kerpeno, Geros, Bergo, Rotenšteino, Damiso, Kotbuso, Maiseno valdovai su Donos burggrafu bei daugybe Vokietijos ir Anglijos karalysčių kilmingųjų. Kartu su jais žudyti traukė didžiojo magistro Vernerio fon Orzelno vedami Prūsijos kryžiuočiai. Vėlesniuose šaltiniuose pilis nebeįvardijama, tačiau 1345, 1385–1395 m. minimas Aukaimio Laukas – prie piliavietės buvusi laisva valstiečių gyvenvietė. 1717 m. Batakių dvaras dar kartais vadintas Paaukuviu, vėliau pavadinimas nunyko. Kai kur minima, kad Aukaimyje slėpėsi paskutinis Lietuvos krivis bei lankėsi Lietuvos valdovas Algirdas.

Darius Kiniulis

Straipsnis originaliai publikuotas: https://kurjeris.lt/naujienos/ispudingi-aukaimio-radiniai/