Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Šimtai, tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį, šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas…tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai, štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų tų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, pavyko sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai, minimos datos. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti, ir priversti gyventi tremtyje.
Pasak Albinos Skirienės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo sekretorės, šiandien Tauragės rajone buvusių tremtinių belikę apie 650. Tai netikslus skaičius, nes kasdien jų gretos retėja, ypač mažai informacijos gaunama apie tremtinius, gyvenančius rajone. Aktyvesni senjorai noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose, dažnai užsuka ir į Tremties ir rezistencijos muziejų. Pastebėjau, kad daugelis jų, dažniausiai užsibūna tremtinių nuotraukų ekspozicijos kambaryje – mažu, pamatys save, pažįstamą veidą, ar pažįstamą vietovę…O pamatę, kas su nostalgija, kas skausminga širdgėla dalijasi savo prisiminimais. Taip ir Adolfina Martutaitienė, pamačiusi nuotraukas su Zimos vaizdais, mielai sutiko pasidalinti savo jaunystės atsiminimais.
Adolfina Valinčiūtė – Martutaitienė gimė 1942-07-24 Tauragės rajone, Aneliškės km. Šeimoje augo 4 vaikai: be Adolfinos dar buvo 1 sesė ir 2 broliai. Tėvai buvos stambūs ūkininkai, turėjo virš 50 ha žemės, pastatai buvo plytiniai, graži sodyba ant Šešuvies kranto. Tėvas augino eržilus, arklius, kurie buvo žinomi aplink visą Tauragę. Ūkiui prižiūrėti buvo samdomi bernai. Santykiai tarp samdinių ir šeimininkų buvo draugiški, tai rodo faktas, kad vienas iš bernų – Stonys Bronislovas, buvo Adolfinos krikšto tėvas. Adolfina, iš tikrųjų, gimė gegužės mėn., bet kaip tada buvo madoje, krikštynoms reikėjo iškelti balių, o jam reikėjo pasiruošti. Bet mergaitei susirgus, krikštynas teko nukelti. Tėvas, Valinčius Antanas, visoje Aneliškėje buvo žinomas, kaip labai vaišingas žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Mama, Onutė Urbutytė, buvo gerbiama už savo darbštumą. Kartu su bernais dirbdavo laukuose – net pagimdžiusi vaiką, paguldžiusi jį į pradalgę, toliau dirbdavo kartu. Kepdavo skanią duoną. Pokario metu, tėveliai dosniai rėmė dažnai pas juos užklystančius partizanus.
Atrodo, kiekviena valdžia, kiekviena valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi turėdama darbščius, pasiturinčius ūkininkus, protingus, išsilavinusius valstybės tarnautojus, deja, sovietinei valdžiai – tokie žmonės buvo – „prakeikti kapitalistai“, „liaudies priešai“, „tėvynės išdavikai“… Ir su tokiais reikia susidoroti: nuteisiant, ištremiant, įkalinant…
Ištremti buvo ir Valinčiai. Mamą su mergaitėmis ir 1 sūnumi išvežė 1948 m. gegužės 22 d. Išvežė iš Tauragės geležinkelio stoties į Irkutsko sritį, į Zimą, Adolfinai tada buvo 6 metukai. Kareiviai būtų leidę mažąją Adolfiną palikti giminaičiams, bet pati Adolfina verkė apsikabinusi mamos kojas, kad tik mama jos nepaliktų. Adolfina atsimena, jog vagone žmonių buvo labai daug. Gamtinius reikalus atlikdavo kibire. Sustojus visi bėgdavo atsigerti vandens. Kelionė truko ilgai, kiek pamena, nepilną mėnesį. Maisto šeima kažkiek buvo įsidėjusi, paskui gaudavo siuntinius iš giminių.
Atvežus į vietą, visus apgyvendino barakuose. Barake šeima turėjo 1 kambariuką, kadangi vietos buvo labai nedaug, miegoti eidavo į tvartuką. Turėjo patalus, tad spaudžiant 40-45 laipsnių šalčiui, susisukdavo į juos, kad nesušaltų. Gyveno skurdžiai, bet nebadavo. Gaudavo siuntinių, bulvių užsiaugino, prisirinkdavo uogų, grybų. Tėvas prie šeimos prisijungė po metų, nes kartu neišvežė, buvo kalėjime (paskui per kalėjimus taip ir atvežė iki Zimos), o kitas brolis per trėmimą pabėgo, tai jis ir pasiliko Lietuvoje. Po kiek laiko pas Valinčius į Sibirą, į Zimą, savo noru atvyko ir buvęs samdinys, Adolfinos krikšto tėvas, Bronislovas Stonys.
Adolfina nuo 12 metų pradėjo dirbti lentpjūvėje: į vagonus reikėjo pakrauti lentas. Dirbo 3 pamainom. Dėl darbo mergina perėjo į vakarinę mokyklą. Kai pamaina būdavo per pamokas, į mokyklą nenueidavo. Mama taip pat dirbo lentpjūvėje. Tėvas dirbo ir dieną, ir naktį: naktį dirbo sargu, dieną gamykloje šaltkalviu. Atlygis priklausė nuo pakrautų vagonų. Kai rusai švęsdavo savo šventes, lietuviai stengdavosi papildomai dirbti. Kai tėvas sargaudavo, jis užsiimdavo vagonus ir paskui šeima: mama, 2 dukros, 1 sūnus ir tėvas per 2 dienas pakraudavo 10 vagonų lentų. Adolfina Sibire baigė vidurinę mokyklą. Mokyklą lankė lietuvių tremtinių vaikai, kaip mena Adolfina, mokytoja buvo rusė Ana Ragozina. Paklausus, apie lietuviškas šventes, mano pašnekovė teigė, kad taip, lietuviai jas švęsdavo, buvo švenčiamos ir religinės šventės. Puikiai pamena, kai vyko vaikų pirma komunija, buvo atvykęs kunigas net iš pačios iš Lietuvos. Zimoje mišios vykdavo miestelio kultūros namuose. Santykiai su rusais buvo geri. Ji mažai su jais bendravo, į šokius nevaikščiojo, nes labai mėgo skaityti. Knygų gaudavo iš vietinės bibliotekos, tai dėl to skaitė tik rusiškas knygas.
Į Lietuvą, į Tauragę pirmasis sugrįžo tėvas, tai buvo1958 m. Daržų gatvėje nusipirko namelį. Adolfina su mama grįžo vėliau, 1960 m., nes ji norėjo užbaigti vidurinę mokyklą. Kai grįžo į Lietuvą jai buvo 18 m. Vėliau įstojo į Kaliningrado prekybos technikumą, nes mokslai geriau sekėsi rusų kalba. Sesuo grįžo dar vėliau, nes Zimoje jau buvo sukūrusi šeimą (su lietuviu). Deja, kai grįžo, jos niekas neregistravo, todėl ji turėjo registruotis Kaliningrado srity ir ten apsigyveno.
Adolfinos vyras, Antanas Martutaitis, g. 1938 m. išvežtas nebuvo, bet šeima į tremiamųjų sąrašą buvo įtraukta. 1949 m. pavasarį Martutaičių sodybą, Skaudvilės raj. Varnaičų kaime, apsupo „liaudies gynėjai“. Kadangi šeima buvo įspėta apie galimą ištrėmimą, tad tam jau buvo pasiruošę. Pastebėję pavojų visa šeima: tėvai, Antanas ir sesuo, per slaptą išėjimą išėjo iš namų ir pasinaudoję tamsa, pasislėpė Šaltuonos upės pakrantėse. Vėliau slapstėsi pas kaimynus, giminaičius. Į priverstinai paliktus namus galėjo sugrįžti tik po Stalino mirties 1953 m.
Tai buvo dar viena istorija apie tremtį. Jų išties daug, ir visos jos unikalios. Unikalios gyvenimiška patirtimi, susiklosčiusiais likimais. Kažkam likimas buvo dosnesnis, kažkam, deja…Tūkstančių gyvenimų – jų gyvybė, meilė, sveikata ir laimė – pranyko Sibiro platybėse. O gyvieji, kol gali, tol kalba, nes jie – gyvi liudininkai, manau, pačio sudėtingiausio Lietuvos istorijos laikotarpio. Išklausykim, priimkim ir gerbkim savo tautos istoriją. „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities”, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
1-os komunijos šventė. Dešinėje kunigas, atvykęs iš Lietuvos apie 1955,1956 m. Zima 
Lietuvių palydėtuvės į Lietuvą, Zima. 
Viduryje – Adolfina Zima, Irkutsko sr. 
Zimos vidurinė mokykla. Adolfina sėdi 2 suole, šalia mokytojos.
Adolfina Martutaitienė Tremties ir rezistencijos muziejuje. 
Adolfina prie vagono, į kurį buvo kraunamos lentos, Zima