„Kraštotyra– išsamus ar teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas, atliekamas laisvalaikiu neprofesionalios visuomenės jėgomis. […] Kraštotyros veikla daugiausia plėtojama draugijose ir mokyklose. Kraštotyra svarbi mokslui, kultūrai, švietimui, vaikų ir jaunimo mokymui bei auklėjimui“, – taip „kraštotyros“ sąvoką aiškina populiarioji Vikipedija. Ir tikrai, anksčiau, kone kiekvienoje mokykloje, veikė kraštotyros būreliai, kur moksleiviai rinkdavo, fiksuodavo įvairią informaciją. Anksčiau pagrindinės priemonės buvo tik popierius, rašymo priemonė ir …noras – didelis noras palikti tai, kas tos mokyklos aplinkoje yra įdomiausia, vertingiausia. Mokytojai, neskaičiuodami savo darbo valandų, neskaičiuodami kuro sąnaudų, vykdavo kartu su vaikais tai partizanų kapų tvarkyti, tai tremtinių prisiminimus užrašyti, tai paimti senelių nebenaudojamus darbo, buities įrankius… Kraštotyros darbui svarbu įvairių formų, susijusių su kraštu, kaupimas ir saugojimas, jos aprašymas ir sklaida. Dalis mokyklinių kraštotyros darbų apie tremtinius po visų respublikinių konkursų, konferencijų, būdavo atiduodami Tremties ir rezistencijos muziejui. Tad, nupūtus dulkes nuo sukauptų aplankalų, segtuvų pristatau mokyklų kraštotyros būrelių sukauptą medžiagą apie tremtinių gyvenimus.
Pirma istorija iš buvusios Kunigiškių pagrindinės mokyklos, kurioje, kurį laiką teko dirbti ir man pačiai. Tuomet, su kraštotyros būreliu, užrašėm Onos Ambložiejienės, gyvenusios Tauragės r. Gailiškės k. prisiminimus.
Ona Globytė-Ambložiejienė (gimusi 1930 m.) ištremta buvo iš to paties kaimo kur tuo metu ir gyveno. Suimta 1948 m. rudenį. Pirma suėmė vyresnę seserį, o už mėnesio atėjo ir pačios Onutės. Priežastis – brolis partizanas. Onutę suėmė ryte, auštant. Tada jai buvo 18 metų. Atėję 5 rusų kareiviai pasakė, kad išsiveža apklausai į Klaipėdą. Nei maisto, nei daiktų pasiimti neleido. Kartu buvo ir Gaurės stribai – Kasperavičius ir Tauginas ( jau mirę). „Rusai buvo geresni, klausė, gal ką nors noriu nusipirkti Gaurėje?“, prisiminė tą rytą pašnekovė. Klaipėdos kalėjime buvo tardoma: klausinėjo, ką žinanti apie brolį, apie bunkerius. Mušt nemušė. Vedant iš kameros visada liepdavo rankas sudėti ant nugaros. Kalėjime badu nemarino, bet gautas maistas buvo labai prastas. Kameroje kartu su Ona buvo 12 merginų. Dauguma merginų sulaikytos dėl tos pačios priežasties, kitos buvo ryšininkės. Kartais atvažiuodavo mama, atveždavo maisto. Iš Klaipėdos išvežė į Vilnių, ten susitiko seserį. Paskirstymo punkto daktarai, patikrinę visų merginų sveikatą, nurodydavo prie kokių darbų vežti. Seserį išvežė į Komijos sritį, prie miško darbų, o Oną į Karagandą. Kai vežė į Karagandą, buvo gegužės mėnuo. Vežė specialiu traukiniu, skirtu kaliniams. Ant langų buvo grotos. Vagone buvo tik moterys, jų buvo labai daug. Traukinys sustodavo paskirstymo stotyse (Čeliabinsko, Kuibuševo), čia buvo galima atlikti gamtinį reikalą, žinoma, lydint sargybiniams. Visos kelionės metu maisto, kad ir labai prasto, gaudavo. Kelionė truko 3 dienas. Atvykus į vietą, visas suvarė į kameras. Pagal daktarų „rekomendacijas“, Onutė papuolė į plytinę. Ten kraudavo plytas, anglis, medžius į vagonus. Darbo sąlygos buvo katastrofiškos. Buvo naktinės ir dieninės pamainos. Uždarbio negaudavo, tik…“buizos“ pavalgyti. Gyveno barake, miegojo ant medinių narų. Jei darbe pasitaikydavo geras prižiūrėtojas, tai galėdavo į baraką parsinešti anglių, pasikūrenti „buržuiką“. Darbams rūbus, kuriuos vadindavo „buškatais“, „filigreikomis“ duodavo. Duodavo ir veltinius bei pirštines. Į darbą varydavo susikibus po penkias. Lydėdavo su šunimis. Lagery per mėnesį galėdavo gauti ir išsiųsti tik 2 laiškus. Bet dažnai laiškus slapčia perduodavo traukinių mašinistams. Būnant lageryje, Ona gavo laišką iš tėvų, kad jie yra tremtyje. Jie buvo netoli jos, kažkur netoli Karagandos. Tėvai tremty išbuvo metus laiko, nuo 1949 iki 1950 metų.
Nuo prasto maisto ir sunkaus darbo dauguma merginų susirgo vidurių šiltine. Ne išimtis ir Ona. Ji ligoninėj gulėjo 4 kartus, buvo visai nusilpusi. Šalia lagerio buvo kapinės, kur ir buvo laidojami tie, kas neišlaikydavo baisių kančių. Dar buvo ir šarvojimo salikė. Į kapines lydėti neleisdavo, nes kūną prieš užkasant dar subadydavo. Taip įsitikindavo, ar neapsimeta.
Kai mirė Stalinas, gyvenimas pagerėjo. Nuėmė nuo langų grotas, leido sekmadieniais išeiti į miestą. Šalimais buvo vyrų lageris, tad kai kurios merginos su jais susirašinėjo laiškais. Kai lageris buvo likviduotas daugelis porų apsivedė ir liko ten gyventi. Palengvėjo ir darbas. Dirbo daržuose, galėjo sočiai prisivalgyti daržovių, bet neštis į baraką neleido.
Per visą įkalinimo laiką buvo vienas didelis sukilimas. Kadangi valgykla buvo bendra: ir vyrams, ir moterims, tai ten visi susitarė neiti į darbą. Reikalavimas – peržiūrėti bylas. Į darbą nėjo apie mėnesį. Maitinosi maistu iš sandėlio. Sukilimas buvo numalšintas: buvo tankai, šaudė. Buvo daug sušaudytų vyrų ir moterų, daug sužeistų.
Į Lietuvą Onutė grįžo 1955 metais. Buvo prigrasinta niekam nieko nesiskųsti, nieko nepasakoti, nes kitaip vėl čia sugrįš. Kai traukiniu grįžo į Tauragę, likimas lėmė, kad tą pačią dieną iš tremties grįžo ir sesuo. Ilgą laiką abi negalėjo rasti jokio darbo, niekas nepriėmė. Juolab, abi buvo be sveikatos. Bet visgi, likimas Onai buvo gailestingas. Iškentusi pragarą Sibire, sulaukusi 92 metų, ji šiandien gyvena Tauragės miesto Tarailių mikrorajone, globojama dukters.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
