Krapavickas Nikodemas – 1935 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją. Vėliau, tarnaudamas Lietuvos kariuomenės 2 DLK Algirdo pėstininkų pulke, įstojo į Karo mokyklą. 1941 metų birželio 13 d. areštuotas ir ištremtas į bolševikinę Rusiją. Grįžęs iš vergų šalies, po atkaklios kovos už būvį ir siekimą dirbti pagal savo specialybę, gavo teisę mokytojauti. Buvo aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Spalio 30 dieną jam sukaktų 110 metų.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvuose apie N. Krapavicką yra sukaupta nemažai įdomios informacijos. Jis pats, būdamas mokytoju, daug rašė, publikavo tuometinėje spaudoje ne tik savo prisiminimus, bet ir rinko, ruošė informaciją apie likimo brolius, jų gyvenimo peripetijas tolimajame, šaltajame Sibire. O kokiomis aplinkybėmis jis pats ten pateko? Kokius išbandymus patyrė? Remiuosi 1993 metų birželio mėn. laikraščio „Gimtojo krašto“ publikacija „Anas birželis, tolimas ir artimas“, kurioje apie savo skaudų likimą pasakoja pats autorius – Nikodemas Krapavickas.

„Mane suėmė Pagramančio pradinėje mokykloje. Čia dirbau. Suėmimo orderyje, pasirašytame M. Gedvilo, buvo pažymėta, kad aš perkeliamas gyventi į kaimyninę respubliką. 1941 m. birželio 21-osios pavakary išvažiavome iš Lietuvos, giedodami su ašaromis akyse „Marija, Marija“. Už geležimi apkalto gyvulinio vagono langelio dulksnojo lietutis. Pro tą langelį lėkštėmis rinkome nuo vagono stogo krentančius vandens lašus, malšinome troškulį. Liepos 7 d. atsidūrėme prie 7-ojo lagerio Kraslage – Rešotuose. Išsikapanojusius iš vagonų užpuolė negailestingos muselės. Buvom bejėgiai apsiginti. Grįžtame po darbo prie lagerio vartų kruvinais, tų muselių sukandžiotais, nuovargio iškreiptais veidais, o mus pasitinka muzika. Ruošėm miško medžiagą, tiesėm kelius ir geležinkelius jai išgabenti. Maisto tiek, kiek dirbai. Įvykdei 150 proc. normos – gauni 505 gr. duonos. Duona ir du kartus per dieną po pusę litro viralo – visas maistas. Septintą valandą ryto jau spygauja prie vartų viršininkas. Grasina mirtimi, jei kas mėgins pabėgti, 40 laipsnio šalčio. Mes apsirengę tuo, ką iš namų atsivežėm. Kas rudeniniu paltu, kas apsisukęs vatine antklode, kas dar kaip nors. Iš Rešotų atvykusiam lagerių grupės viršininkui Pavlovui tai nepatinka. Jis su Sivakovu kimba draskyti apdarą – taip apsirengę esą nejudrūs, negali našiai dirbti. Kai dirbom būsimo geležinkelio sankasoje viršininkai išrenginėjo iki marškinių, jei kas dar juos turėjo. Guldė ant žemės, statė prie telefono stulpų. Dabar visi žinosią, kaip rengtis! Mėginsi susikurti lauželį, kad pasišildytum,-sargybinis išspardys. Ves po darbo brigadą lagerin – šaudys į viršų, drebėsi iš baimės, kad negautum kulkos. Taip ir slinko dienos Revučij lagerio punkte, pašto dėžė N. 235. Mūsų vis retėjo, du jaučiai vos spėdavo lavonus išvilkti. Paskutinė pagarba – budinčio sargybinio kirvpentė išgabenamajam pro lagerio vartus. Šiems negrojo maršų. Kapinės – biržė už arklidžių. Būdavo ir viena poilsio diena per mėnesį. Turėdavom su savo manta, atsivežta iš namų, išeiti už vartų. Ar vasaros karščių ir muselių kankinami, ar žiemos speigo spaudžiami, ar rudens lietaus merkiami, privalėdavome išbūti lauke visą dieną. Sargybiniai darydavo smulkią kratą barakuose, paskui kratydavo mus. Atiminėdavo vertingesnius daiktus, o kai jų neliko, pasiimdavo visa, kas patikdavo. Iki pergalės prie Stalingrado sargybiniai buvo daugiausia mobilizuoti žmonės. Nuteikti, jog mes esą fašistai, sovietų priešai, taigi kalti, kad vieno, fronte žuvęs tėvas, kito sūnus, brolis. Todėl ne vienas prižiūrėtojų mums buvo žiaurūs. Laikui bėgant jų nusiteikimas keitėsi.“

Po atbūtos 10 metų skirtos „bausmės“, Nikodemui į Lietuvą grįžti neleido. Jis buvo nuvežtas į Dolgo Mosto rajono Perspektyvos gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Ir į gimtąją Tauragę grįžo tik 1956 m. Grįžo jau su šeima.

Už ką gi Nikodemas Krapavickas buvo ištremtas? Nors suimtas ir ištremtas buvo 1941 metais, bet nuteistas buvo tik 1943 m. pagal 58-1 a straipsnį. Jis buvo pripažintas kaltu už tai, kad buvo šaulys, karininkas, dirbo lietuviškoje mokykloje mokytoju, o tai – aktyvi veikla prieš darbo klasę. Bausmė – 10 metų. Bet ir po atliktos bausmės, kaip supratome, jo neišleido. N. Krapavickas reabilituotas buvo 1957 m. vasario 20 d.

Nikodemas Krapavickas mirė 1998 m. gruodžio 16 d. Jis išgyveno abu pasaulinius karus, atlaikė žiaurų sovietinį režimą, kuris atėmė daugiau nei pusę jo gyvenimo, įveikė ir kitus sovietų valdžios jam skirtus išbandymus. Pasak tų, kurie jį dar ir šiandien mena, jis išliko stiprios sielos, Sibiro kančių nepalaužtas ir nenugalėtas. Jo iniciatyva Tauragės katalikų bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas ir pašventintas paminklas stalinizmo aukoms atminti. Dar vieną kryžių, skirtą Sibiro tremčiai atminti, Nikodemas pastatė ir Kunigiškių kaime.

Maloniai visus kviečiame spalio 28 d. 14 val. į Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešąją biblioteką. Bus rengiama Nikodemo Krapavicko 110-osioms gimimo metinėms skirta prisiminimų popietė – paroda, kurią organizuoja B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka kartu su Tremties ir rezistencijos muziejumi.

Aušra Norvilienė

TKM Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė