Raimondas Matemaitis: 1991-ųjų įvykiai suformavo mūsų kartos identitetą

Apie tuos įvykius negaliu kalbėti, kaip objektyvus, šaltas tyrinėtojas. Tai kas vyko tuo metu – buvo mūsų gyvenimas. Ir nuo to, kaip viskas pasisuks, priklausė, kaip susiklostys mūsų tolesnis gyvenimo kelias. Normaliu laiku, normalioje šalyje, paprasto žmogaus gyvenimas nelabai priklauso nuo visuomenės ir valstybės gyvenimo, tačiau tuo metu mes gyvenome nenormaliu laiku ir nenormalioje šalyje.

Buvo prabėgę jau penkiasdešimt metų, kai 1940-taisiais Lietuva prarado laisvę ir nepriklausomybę. Per tą laiką, kai vieni okupantai keitė kitus ir kai Lietuvos šimtai tūkstančiai žmonių buvo represuoti – nužudyti, įkalinti lageriuose ir ištremti į sunkiai pakeliamas klimatines sąlygas bei stokojo elementarių, žmogaus gyvybei palaikyti būtinųjų dalykų. Per tuos penkiasdešimt metų Lietuvos žmonės nesusitaikė su pavergimu. Kovos formos keitėsi: nuo pirmojo dešimtmečio po karo vykusio masinio ginkluoto pasipriešinimo iki disidentinės veiklos paskutiniais okupacijos metais. Tačiau daugumą mūsų visuomenės kaustė baimė – bijota tos atrodė nenugalimos sovietinės karinės mašinos, kuri tuo metu gąsdino ir visą vakarų pasaulį.

1988 m. birželio 3 dieną įkurtas Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, per šimtatūkstantinius mitingus, tautos simbolių susigražinimą, Baltijos kelią ir bendrystės su kitais mūsų žmonėmis atkūrimą, atvedė mūsų tautą į 1990 metų kovo 11 dienos apsisprendimą. Bet tai nebuvo laiminga pabaiga, o tik sunkaus, kuriančio darbo pradžia. Dar pasaulyje nebuvo patirties, kaip išeiti iš sovietinės ,,kreivų veidrodžių karalystės“ ir sukurti normalią, modernią valstybę. Šiame kelyje už savo nugarų jautėme Sibiro šalčiu alsuojančią Sovietų sąjungos pamėklę. Ji suprato, kad mūsų laisvė yra jos galas. Todėl nuo pirmos dienos mūsų apsisprendimo gyventi laisvai, susidūrėme su Sovietinės galybės konvulsijomis.

Sovietinė kariuomenė nežabotai siautėjo visą 1990 metų pavasarį užimdama įvairių įstaigų pastatus, jų darbuotojus, jeigu nesutikdavo tarnauti sovietinei valdžiai, išvarydama į nežinią. Kai šitai nepadėjo mūsų žmonių išgąsdinti, 1990 m. balandžio mėnesį buvo pradėta ekonominė Lietuvos blokada. Tai dar labiau sutelkė mūsų žmones – taikūs žmonės saugojo pastatus nuo sovietinių kareivių, o mūsų įmonės pramoko gyventi artėjančios rinkos sąlygomis. Sovietų valdžia suvokusi, kad Lietuvos žmonių lengvai neįveiks, pradėjo planuoti plataus masto puolimą, kurį realizavo 1991 metų sausio mėnesį.

Antrasis 1990 metų Lietuvos valstybės pusmetis buvo įvardintas kaip ,,frustracija“. Tai tam tikras liūdesys susidūrus su realios tikrovės dideliais iššūkiais. Atkurtos Lietuvos valstybės nepripažino demokratinės vakarų valstybės, nes mūsų šalyje dar paraleliai veikė ir okupacinės sovietinės valstybės struktūros, tebestovėjo sovietinės ginkluotosios pajėgos. Ir mūsų šalies politiniame gyvenime atsirado skirtingų Lietuvos valstybės vizijų, pradėjo kurtis skirtingos politinės kryptys. Sovietiniai autoritetai nusprendė, kad Lietuvos nepriklausomybė ,,išsikvėpė“ ir reikia nedaug pastangų, kad būtų sugrįžta prie senos ,,tvarkos.“

Karščiausi 1991 metų sausio sovietinės agresijos įvykiai vyko savaitę – nuo sausio 8 dienos, antradienio, iki sausio 13-os dienos, sekmadienio. Visas tas dienas buvau Vilniuje ir savo akimis mačiau mūsų žmonių didvyriškumą ir sovietų brutalumą.

Detaliai neaprašinėsiu tų įvykių, tik pasakysiu, kad per tas dienas dingo mūsų žmones kaustę baimės likučiai. Žmonės stojo už laisvę rizikuodami savo sveikata ir gyvybėmis, nes suprato – be laisvos Lietuvos nebus ir normalaus jų pačių gyvenimo. Žinojome, kad mums pralaimėjus – liksime vergijoje. Štai kodėl pamatę mūsų žmonių pasišventimą, nužudę keturiolika, sužeidę kelis šimtus žmonių, sovietiniai vadovai sustojo. Nepuolė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, nes ten galėjo žūti tūkstančiai už laisvę pasiryžusių pasiaukoti žmonių. Ir tada atėjo mūsų pergalė. Ji buvo skaudi. Palaidoję 1991 metų Sausio 13-osios Medininkų žudynių aukas, ištvėrę 1991 metų rugpjūčio pučą, Lietuvos žmonės stojo kurti naujo nepriklausomo gyvenimo. O didvalstybė Sovietų sąjunga nusibaigė dar tais pačiais 1991 metais.

Dalyvaujant Sąjūdyje, matant žmones, kurie buvo praėję Sibiro sniegynus ir lagerius, kildavo klausimas, kaip pasirodysime mes. Vyresnės kartos atstovai šiek tiek rezervuotai žiūrėdavo į mus – 60-tųjų kartą, kuri buvo nebemačiusi prieškario nepriklausomos valstybės ir pokario laisvės kovų bei auklėta tik sovietinės mokyklos.

1988–1990 metais Sąjūdis ir didieji 1991-ųjų metų įvykiai suformavo mano kartos identitetą. Dauguma tais metais žuvusiųjų buvo mūsų kartos žmonės. Jie buvo ten, kur manė turintys būti, nes tikėjo, kad gyvenimas be laisvės nevertas gyvenimo.

Todėl mes laisvi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.

Raimondas Matemaitis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas