TAURAGĖS „MAISTO” FABRIKO ATSIRADIMAS
Po pirmo pasaulinio karo Lietuvoje vyravo nuomonė, kad žemės ūkio pagrindas yra gyvulininkystė. Tačiau, norint vystyti verslą ir organizuoti eksportą vien tik užauginti produkcijos nepakako, ją reikėjo ir tinkamai paruošti. Todėl 1923 m. Kaune įkurta Akcinė Bendrovė „Maistas” greitai tapo viena reikšmingiausių įmonių Lietuvoje. Tarpukariu šios bendrovės bekonas sudarydavo apie ketvirtį viso Lietuvos eksporto. Kadangi verslas klostėsi gerai, nuspręsta fabrikų tinklą išplėsti į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Tauragę.
Tauragės „Maisto” fabrikas, pastatytas 1932 m. stipriai prisidėjo prie miesto modernizavimo ir ekonomikos augimo. Ši gigantiška tapusi įmonė pasiekė tokius gamybos mąstus, kokių dar šiandien nerodo dauguma panašių bendrovių.
TAURAGĖS „MAISTO” VEIKLA
Naujai pastatytas fabrikas greitai tapo vienu svarbiausių mėsos eksportuotojų į Angliją. Tačiau tai įvyko ne iškarto. Vietiniams ūkininkams, vežusiems į skerdyklą kiaules, reikėjo keisti tam tikrus įpročius. Pavyzdžiui, vakarų inteligentija buvo kur kas išrankesnė – norėta, kad kiaulienos šoninė turėtų ne bet kokį, o atitinkamą riebuvo sluoksnį. Tam anksčiau lietuvių augintos nutukintos riebios kiaulės netiko. Todėl Tauragėje griežtai tikrintas atvežamų kiaulių svoris – jis negalėjo būti nei kilogramu didesnis nei mažesnis negu nustatyta. Pasitaikydavo atvejų, kada fabrikas negalėjo priimti visų atvežamų kiaulių, tad darbuotojai tyčia stengdavosi surasti kokio nors broko, kad galėtų ūkininkus išsiųsti atgal. Tvarka ir taip buvo griežta – prieita iki tokio lygo, kad ūkininkai prieš atveždami kiaules į skerdyklą jas nuprausdavo.
Bendrovė užsiėmė ne vien bekono paruošimu: turėjo savo elektrinę, kuria aprūpindavo miestiečius elektros energija. Taip pat, pirmąsias moterų rankinio ir vyrų futbolo komandas Tauragėje. Šiais laikais keistai skambėtų mintis, kad pramonė rūpinosi miesto kultūrine veikla, dažnas „Maisto” darbuotojas dalyvavo šokių, choro grupėse, šalia gamyklos buvo pastatytos sporto aikštelės, veikė skaitykla. Verta pabrėžti, tokios veiklos buvo skatinamos, o sovietmečiu kultūrinė sklaida, nors kartais ideologinė, ne tik nenutrūko, bet ir peraugo į vadinamą socialistinį lenktyniavimą tarp vietos įmonių ir kitų miestų.
GARSIOJI „MAISTO” BYLA
Akcinės Bendrovės „Maistas” pagrindinė akcininkė buvo valstybė. Ji ne tik ėmė savo pelno dalį, bet ir padengdavo patiriamus nuostolius. Šiuo trūkumu pasinaudoję kai kurie bendrobės vadovai Tauragėje pradėjo vieną didžiausių aferų Tarpukario Lietuvoje.
Kadangi Lietuvoje mėsa buvo kur kas pigesnė nei Tilžėje, mėsos parduotuvės pasienyje tapo itin paklausios. Tokią parduotuvę Panemunėje atidarė Petras ir Konstancija Lapėnai. Tame nebūtų nieko keisto, tačiau Petro Lapėno brolis Jonas Lapėnas buvo generalinis Akcinės Bendrovės „Maistas” direktorius. Jo nurodymu Tauragės „Maistas” ne tik pusvelčiui parduodavo produkciją Panemunės Lapėnams, bet taip pat tyčia brokuodavo savąją, kad ją būtų lengviau išvežti. Kadangi tai buvo valstybinė įmonė, visus nuostolius kompensuodavo mokesčių mokėtojai. Anot liudininkų, Konstancija Lapėnienė taip įsismagino, kad pati vykdavo į Tauragę atsirinkti mėsos gaminių. Kai pasikeitęs Tauragės „Maisto” direktorius nenorėjo leisti Lapėnienei savivaliauti, ji jam atkirto, kad direktorius yra ne jis, o jos brolis. Tad po Lapėnienės skambučio Tauragės „Maisto” direktorius buvo išsiųstas dirbti į Kauną paprasčiausiu parduotuvių prižiūrėtoju.
Tokie išsišokimai galiausiai neliko nepastebėti valstybės. Įvykdžius valstybinę reviziją Lapėnų sąmokslas išaiškėjo ir byla nukeliavo į teismą. Nors verdiktas buvo ganėtinai griežtas, apeliacinis teismas bylą vilkino keletą metų. Generalinis direktorius bausmės nesulaukė, o kiti prie korupcijos prisidėję dalyviai atsipirko kur kas kuklesnėmis nei numatyta vienerių ir trijų metų kalėjimo bausmėmis. Nuteistas buvęs Tauragės AB „Maisto” direktorius Antanas Pranculis apskritai gailėjosi susiviliojęs dirbti Tauragėje, pavadinęs ją „intrigų ir šmeižtų miestu, pilnu kontrabandininkų”.
SOVIETMEČIO TAURAGĖS „MĖSOS KOMBINATAS”
Okupavus Lietuvą Akcinė Bendrovė „Maistas” buvo pervadinta „Mėsos Kombinatu”. Tai ironiškai atitiko įstaigos pavadinimą, nes anų laikų žargonu „kombinuoti” reikšdavo „vogti”. Čia norėtųsi pabrėžti, kad žodis „vagystė” gal ir nėra visiškai tikslus. Tarpukariu Tauragės „Maistas” didelę dalį produkcijos eksportuodavo, tačiau jos užtektinai likdavo ir vietos rinkai. Sovietmečiu okupantai įmonę dar labiau praplėtė, tačiau lietuviams skanesnis gardėsis nebuvo numatytas. Oficialiai beveik visa mėsa buvo vežama į Rusiją, o lietuviams likdavo kiaulių odos, uodegos ir įvairios atliekos, o ir norint jų įsigyti reikėdavo laukti ilgose eilėse prie parduotuvės. Tad jei „maistiečiai” būtų elgęsi sąžiningai, mėsos kiekis vietos rinkoje būtų buvęs kur kas kuklesnis.
PRODUKCIJOS IŠSINEŠIMO MĄSTAI
Produkcijos išsinešimas buvo masinis reiškinys į kurį buvo įtraukiami beveik visi darbuotojai. Valdžia tą iki tam tikro lygio nebyliai toleravo, nes gauti baudžiamąją atsakomybę galėjai jei nešulio vertė siekė daugiau nei 50 rublių, o tai prilygo maždaug 20 kg kiaulienos nugarinės. Buvo nusistovėjusios nerašytos taisyklės, kad jei kišėnėje turėsi įsidėjęs kažko nedaug arba jei reikės ilgiau padirbėti „sargai netikrins”. Sunku nuspėti, kiek visko buvo išsinešta, bet jei tikėsime, kad kituose miestuose vyko panašūs procesai, tai 1973 m. Vilniaus mėsos kombinate trūko virš 11 tonų mėsos arba 0,12 proc. per metus pagaminamos produkcijos.
PRODUKCIJOS IŠSINEŠIMO METODAI
Mėsos išsinešimas paprastai nebuvo indivualus, nes visą trūkumą greit būtų užfiksavę kiti atsakingi darbuotojai. Negana to, veikiant individualiai sargai nesunkiai galėdavo tokį žmogų sučiupti – už tai grėsė atleidimas iš darbo. Tad norint skaniau pavalgyti, turėjai gerai sutarti su visais ir „kombinuoti” kolektyviai.
Svarbus elementas buvo statistikos klastojimas. Nesudarius produkcijos pertekliaus darbininkams neleista savivaliauti, šiai situacijai apibrėžti naudotas žargonas – „karantinas”. Egzistavo tam tikri darbuotojai, kurie sekdavo pagaminimo rodiklius ir uždegdavo kitiems darbuotojams žalią šviesą. Kad liktų daugiau mėsos buvo klastojami kvitai: apskaičiuomos kur kas didesnės šlapimo pūslės, žarnos ar kiti išmetami organai, tada lengviau susidarydavo mėsos perviršis, kurį galėdavai išsinešti.
Klastojimas vyko ir pačios produkcijos sąskaita. Pvz. dešrų drėgmingumas turėjo sudaryti tam tikrą procentą. Jei darbuotojas jį šiek tiek padidindavo to paprastas vartotojas greičiausiai net nepajausdavo, tačiau darbuotojui mėsos atlikdavo ganėtinai daug. Vienas žmogus to padaryti negalėjo, nes laborantas patikrinęs tokias dešras galėjo jas gražinti atgal. Tad su laborantu reikėjo susitari. Laborantas savo ruožtu taip pat turėjo susitarti su kitais, mat dešras gavusi įmonė galėjo jas per tam tikrą laiką gražinti.
Produkcijos išsinešimo būdai skyrėsi. Pagrindinė nešančiojo slėptuvė – jo paties kūnas ir drabužiai. Pasak amžininkų: „Dešrų „šliosus” žiemą kišdavome už bato aulų, o vasarą po ilgomis kelnėmis prisirišdavome prie kojų blauzdų. Kišdavome į rankoves ir dar daug kur,[…] po marškiniais už diržo, stipriai suverždavome ir įtraukę pilvą bandydavome prasmukti pro sargybą.[…] Kai su tokiais krūviais ir šviežiai rūkytais produktais išeidavome iš kombinato, tai gatvėse, ypač vakarais iš paskos sekdavo katės ir šunys.”
Įdomiai naudotasi kepurėmis. Darbuotojai paėmę kiaulienos sprandinę ją apipjaustydavo, padarydavo apvalų didelio blyno formos gabalą, kurį sutalpindavo į kepurę. Jei staigiau su tokia kepure pajudėtum ar pasilenktum, tai visas nešulys galėjo nukristi žemėn. Kadangi sargų nebuvo daug, tai vienas jokio nešulio neturintis darbuotojas tyčia elgdavosi įtartinai, kad sargas jį išsivestų. Tada kiti darbuotojai galėjo lengvai praeiti pro postą.
Nieko neišsinešti buvo neįmanoma jau vien dėl to, kad tu tapsi balta varna ir būsi apšauktas skundiku. Vienam darbuotojui atsisakius tai daryti, jo elgesys ėmė kelti įtarimą. Bandyta priminti, kaip čia reikia elgtis. Senbūviams tai buvo rutininė veikla, morališkai visi jautėsi be priekaištų. Keletą kartų jam atsisakius, to darbuotojo spintelėje buvo pakištas lašinių paltis ir iškviestas apsauginis.
Verta pabrėžti, kad produkcijos išsinešimas sovietmečiu vyko visose srityse, ypač ten, kur prekės buvo deficitinės. Pustuštės lentynos parduotuvėse lėmė, kad dirbantieji stengėsi pagriebti viską, prie ko gali prieiti.
AKCINĖ BENDROVĖ „TAURAGĖS MAISTAS” NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAIS
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pakeitęs pavadinimą Akcinė Bendrovė „Tauragės Maistas” patyrė didžiulių iššūkių. Sovietmečiu išaugusios įmonės dažnu atveju nebuvo pritaikytos mažesniai gamybai. Nors pagaminti mėsos gaminių įmonė galėjo gausiai, naujos rinkos sąlygomis sudėtinga buvo ką nors parduoti. Rusija apimta ekonominės krizės iš Tauragės nieko nebepirko, nes jai viskas buvo per brangu, o Vakaruose mėsos rinkos buvo jau užimtos, Lietuvos įmonės sunkiai kovojo dėl teisės gauti sertifikatus ką nors apskritai parduoti Europoje.
Nepaisant to, „Tauragės maistas” pakeitė savo pobūdį, iš didžiulės įmonės transformavosi į vidutinę, pardavė dalį erdvių ir užsiėmė itin kokybiškų rūkytų dešrų gamyba. Ne kartą akcinė bendrovė buvo apdovanota Lietuvos metų gaminio titulu. Didelis dėmesys skirtas vietiniams Tauragės ūkininkams, stengtasi pirkti produkciją tik iš jų ir griežtai atsisakyta įsivežti pigios usienietiškos skerdienos.
Nors 2017 m. Akcinė Bendrovė „Tauragės Maistas” užsidarė, jos prekinį ženklą yra įsigijusi garsioji Utenos įmonė Biovela, todėl „Tauragės Maisto” pakuotes dar ir dabar galite pamatyti parduotuvėse.
Imantas Tamošauskas
Istorikas-etnografas
Įgarsintą straipsnį galite išklausyti muziejaus youtube platformoje
