Pusiaužiemis, arba Kirmėlių diena

Sausio 25 d. senovės lietuviai šventė pusiaužiemį. Sakoma, kad tą dieną barsukas (Žemaitijoje – meška) išlenda iš savo migio pažiūrėti, koks lauke oras. Jei diena saulėta, barsukas išsigąsta savo šešėlio ir lenda į urvą, gulasi ant kito šono miegoti toliau, tad žiema dar išsilaikys ilgokai. Jei diena debesuota, jis bėginėja po lauką, kol sušąla ir, įlindęs į urvą, gulasi ant to paties šono nusnausti iki netolimos žiemos pabaigos. Kai kuriuose Lietuvos etnografiniuose regionuose sakoma priešingai: jei diena saulėta, tai žiema ilgai nekaraliaus, užleis vietą pavasariui.

Pusiaužiemis įdomus dar ir tuo, kad senovės lietuviai pagoniai tą dieną keldavo puotą savo namų dievams žalčiams. Kiekvieno lietuvio namuose, kampe, kartais po girnomis, gyveno žalčių. Per pusiaužiemį šeimininkė padengdavo stalą, prikraudavo visokių valgių ir gėrimų, nutiesdavo nuo stalo keletą rankšluosčių, kad žalčiai galėtų užsliuogti ant stalo, ir specialiomis maldomis kviesdavo savo namų dievaičius žalčius vaišintis. Žalčiai, išlindę iš savo slėptuvių, užsliuogdavo rankšluosčiais ant stalo ir ragaudavo įvairių valgių, taip pat ir pieno. Šeimininkai tikėjo, kad tokiu būdu žalčiai „krikštija“ maistą ir nulemia šios šeimos gerovę. Jei žalčiai mažai tevalgo ir tuoj nuo stalo pasišalina, tikėta, kad bus blogi metai ar kas nors iš giminės mirs. Įdomi čia žodžio „krikštyti“ reikšmė (ragauti, valgyti) neabejotinai susijusi su naująja religija – krikščionybe. Todėl ši diena dar kai kur buvo vadinama „Krikštais“.

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ saugoma Aleksandro Gvanjinio (1538–1614) lenkų kalba 1611 m. Krokuvoje išleista kronika „Kronika Sarmacyj Europskiej“, kurioje autorius be kita ko, aprašė ir žalčių garbinimą, kurį čia pateikiame:

„…tas kraštas kažkada buvo labai stabmeldiškas, kad jo gyventojai žalčius, varles, driežus ir visokias gyvates pagal pagonišką paprotį gerbė ir lyg dievus garbino, kaip jau esame rašę, kalbėdami apie lietuvių stabmeldystę. Dar ir dabar tarp jų yra tokių, ypač kaimuose ir mažuose miesteliuose, kurie kažkokius žalčius, savo kalba vadinamus gyvatėmis (originale „Giwoitami“) ir esą turinčius papilvėje keturias trumputes juodas kojas, panašias į žiaunas, namuose laiko ir saugo lyg kokius naminius dievus; šeimininkai jiems po darbo nustatytu laiku tarsi kokią auką padeda gerti pieno, ir jie, išlindę iš urvų ar iš savo požemio slėptuvių, pasižiūrėję į visus ten esančius, apimtus kažkokios stabmeldiškos pagarbos ir baimės, keliskart sušunka ir puola prie pieno. Jeigu gyvatė nedaug jo nugeria, manoma, kad tuos namus turinti užgriūti kokia nelaimė, nes jų dievaitis ant jų pykstąs; jeigu kas šiaip negerai arba dėl blogo oro atsitinka, irgi sakoma, kad bus blogai savo dievaitį pagerbę ir jis tai ant jų užleidęs.

Tai atsitiko neseniai viename kaime, už šešių mylių nuo Vilniaus, netoli Trakų miesto. Kažkoks žmogus, tikras katalikų religijos išpažinėjas, iš vieno tokio žalčius garbinančio šeimininko pirko keletą avilių medaus, po to, ilgai su juo bendraudamas, ir patį per didelį vargą šiaip taip į krikščionių tikėjimą atvertė ir įkalbėjo, kad tą šlykštų žaltį, kurį kaip dievą garbino, užmuštų. Kai šeimininkas tai padarė ir, užmušęs žaltį, po kiek laiko atėjo į sodą apžiūrėti savo bityno, viename avilyje pamatė kažkokią baisią juodą būtybę, panašią į žmogų, bjauriai iki ausų išvieptais nasrais, kreivai išverstomis akimis, – išvis tenai buvo kažkokia pragaro pabaisa. Apmirė iš siaubo šeimininkas, paskui, kiek atsitokėjęs, paklausė, kas ji ir ką ten daranti. Baidyklė atsakė: „Aš esu tas, kuris čia bus tol, kol tau atkeršys, kam savo namų dievą užmušei, ir dar labiau būsi persekiojamas, jeigu vėl nepradėsi duoti jam priklausančių aukų.“ Nekreipė į tai dėmesio šeimininkas, tvirtai krikščionių tikėjimo laikydamasis, šventu kryžiumi išbaidė iš ten tą gundytoją, kuri tuoj pranyko ir nežinia kur dingo. Bet tenai nuėjęs, dar ilgai tame sode girdėdavo kažkokį švilpesį, panašų į žalčių šnypštimą.

Už keturių mylių nuo Vilniaus taip pat yra karališkas kaimas Lavoriškės, kuriame dar nemaža gyvena tų, kurie žalčius kaip dievus garbina ir jiems kažkokias aukas duoda. Nors tai ir Lietuva, ne Žemaitija, bet kadangi Lietuvos kaimynystėje, su ja susisiekia, manau, jog tinka čia trumpai apie tai užsiminti“.

Šis ir dar daugiau A. Gvanjinio kronikos aprašymų išversta į lietuvių kalbą ir publikuota 1983 m. Vilniaus „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Kraštas ir žmonės“(vertė Henrikas Valmontas). Gaila, kad visa Gvanjinio kronika iki šiol nėra išversta į lietuvių kalbą. O tai antroji kronika, aprašanti Lietuvos teritoriją ir kaimynų žemes, papročius ir buitį, po Motiejaus Strijkovskio (1582 m.).

„Žalčiukas“. Keramika, glazūra. Autorė Liepa Andrijauskaitė, 9 m., Tauragės meno mokyklos keramikos studijos dalyvė. Mokytoja Margarita Paukštaitienė. Juozo Petkevičiaus fotografija

Parengė Viliutė Ružinskaitė