Kovo 29 dieną sukanka 19 metų kai 2004 m. kovo 29 d. Lietuva buvo priimta į NATO – tapo stipriausio istorijoje demokratiškų kraštų gynybinio sambūrio nare. Pati NATO buvo įkurta 1949 m. balandžio 4 d. – prieš septyniasdešimt ketverius metus. Benaršant archyvus internete pavyko surasti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (taip lietuviškai išsišifruoja NATO) skirtą mūsų krašte veikusių Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos leisto leidinio ,,Laisvės varpas“ 2 (172) numeryje išleistame 1952 m. balandžio 18 d. išspausdintą straipsnį ,,Šiaurės Atlanto pakto sukaktis“. Šis straipsnis nustebino savo įžvalgumu, tarptautinės padėties įvertinimu ir viltimi, kad NATO kažkada garantuos Lietuvos ir kitų laisvės siekiančių Europos tautų siekius išsivaduoti iš sovietinės ,,blogio imperijos“ – ,,Šiaurės Atlanto Sąjunga, < … > sudaro galingą veiksnį kovoje už tautų laisvę ir apsisprendimo laisvai ir nepriklausomai gyventi teisę. Reikia tikėti, kad šios jėgos nuolat augs ir stiprės“… . Pateikiu visą partizanų spaudoje skelbtą ir tik minimaliai redaguotą straipsnį.
ŠIAURĖS ATLANTO PAKTO SUKAKTIS
„Balandžio 4 d. Vakaruose buvo minima trejų metų sukaktis nuo Šiaurės Atlanto Sąjungos įkūrimo. Šios sukakties proga trumpai apžvelkime priežastis, kurios privertė šią sąjungą susikurti, jos kūrimąsi ir nueitą kelią.
Pasibaigus II-jam Pasauliniam karui, Sovietų Sąjunga, pamiršusi visus savo iškilmingus įsipareigojimus ir pažadus, teikusius daug šviesių vilčių visoms praūžusio karo skaudžiai paliestoms tautoms, kuriuos ji buvo davusi Vakarų valstybėms, kad pastarosios išgelbėtų nuo ją užgriuvusios ir jai pražūtį bei sunaikinimą lėmusios Hitlerio karinės mašinos, amerikiečių ginklais ginkluota ir jų konservais atšerta, ėmė vis stipriau plėsti savo sienas į vakarus ir rytus, vis naujas ir naujas šalis ir valstybes pasiglemždama < …> ir nuo visų negerovių bei išnaudojimų apsaugojančią ranką. Nėra abejonės, kad šis Kremliaus plėtimasis ėmė betarpiškai grėsti ir didžiosioms Europos valstybėms, kaip antai, Prancūzijai, Anglijai ir kt., nes jau visa eilė Rytų ir Vidurio Europos valstybių buvo tapusios nepasotinamo komunizmo aukomis. Gi sąlygos komunizmui tarpti ir plisti tuoj po karo buvo itin palankios. Europa, paskendusi atsikūrimo darbuose ir nusiraminusi nacistinės Vokietijos sunaikinimu, apie jokį pavojų negalvojo. Kremlius tai puikiai suprato ir šitą progą išnaudojo, nes pavienės, viena nuo kitos atsiskyrusias ir ir jokiomis sąjungomis nesijungiančias valstybes, nesunku buvo užimti ir juose įvesti savo diktato režimą. Tik kada šis likimas ištiko ir Čekoslovakiją (1948-02-25), tik tada Vakarai tarsi atsibudo ir jau aiškiai suprato, prie ko veda ir ko siekia Maskva, ir nutarė imtis veiksmingų apsisaugojimo priemonių, siekiant, kad Čekoslovakija būtų paskutiniąja auka Europoje. Tačiau Maskva tiek buvo įsigalėjusi, kad su ja reikėjo skaitytis kaip su stipria, milžiniškus žmonių rezervus turinčia pajėga, ir vien tik diplomatine kova su ja kovoti nebuvo įmanoma. Jei Sov. Sąjunga iki karo pradžios valdė 170,5 milijono žmonių ir 21 milijoną kvadratinių kilometrų žemės plotą, tai pokario metais jos valdomos žemės plotas pasiekė 36 milijonus kvad. kilometrų, o žmonių skaičius padidėjo daugiau nei keturis kartus. Tat štai kokią jėgą Maskva išstatė prieš karui nesiruošiančius Vakarus.
Vakarai, atsidūrę prieš jai statomą didžiulę, agresyvias užmačias turinčią karinę kominformo jėgą, ėmė energingai dirbti siekiant sukurti ir prieš pastatyti savąją jėgą, kuri įstengtų Maskvos karštį atvėsinti. Čia vadovaujančio vaidmens ėmėsi Jungtinės Amerikos Valstybės, čia ir gimė 1948 m. kovo 19 d. Vandenbergo vardu pavadinta rezoliucija, kuri buvo pagrindu kuriant Šiaurės Atlanto Pakto bendruomenę. Šios sąjungos kūrimas buvo tolygu smėlio saujai bertai į Kremliaus valdovų akis. Todėl nenuostabu, kad Maskva ėmė isteriškai rėkti, protestuoti, švaistytis notomis, bet visa tai liko be atgarsio, o gal tai tik dar labiau paspartino šį darbą. Reikia pastebėti, kad ir Sov. Sąjungai buvo pasiūlyta į šią sąjungą įsijungti lygiateisiu nariu, bet ši, matydama, kad buvimas nariu šios sąjungos, kietai sukaustys jos plėšikiškus nasrus, nuo to atsisakė. Ir taip 1949 m. balandžio 4 d. buvo oficialiai įkurtas Šiaurės Atlanto paktas, į kurį įsijungė 12 valstybių.
Bet visa tai buvo dar tik popieriuje, visa reikėjo sukurti, įgyvendinti praktiškame gyvenime. Prasidėjo intensyvus darbas, susidarė visa eilė nenumatytų kliūčių, bet visoms į šią sąjungą įeinančioms valstybėms glaudžiai bendradarbiaujant, visi sunkumai buvo nugalėti. Po kruopštaus, daug pasiaukojančio darbo reikalavusio ruošimosi ir planavimo, pagaliau 1951 m. balandžio 2 d. buvo įkurta Šiaurės Atlanto Pakto armija, kuriuos vyriausiuoju vadu buvo paskirtas amerikietis gen. Eizenhaueris. Jo darbas formuojant šią armiją buvo itin sunkus, turint galvoje, kad reikėjo dirbti neįprastose sąlygose – su daugianacionaline kariuomene. Reikėjo išspęsti daug painių klausimų, nes šią armiją sudarė atskiromis kalbomis kalbėjusios, nevienodais ginklais ginkluotos ir kitokių skirtingumų turinčios karinės dalys. Be to šią vos gimusią armiją tesudarė tik 15 divizijų, kas palyginti su milžiniška sovietų armija, nuolat po ginklais laikančia 175 divizijas, tebuvo nežymi karinė pajėga, kuri vargu ar būtų galėjusi kiek ilgiau atsilaikyti komunistinio puolimo atveju. Todėl Vakarai neapsiribojo tuo kas pasiekta, bet ieškojo kelių, kaip šią armiją dar labiau sustiprinti ir išplėsti, nes komunizmas savo politikos kurso – plėšti ir paverginėti, nė nemanė keisti.
Svarbūs nutarimai sustiprinti Šiaurės Atlanto Sąjungos armiją buvo priimti šių metų vasario 20 – 25 dienomis Portugalijos sostinėje Lisabonoje vykusioje eilinėje Šiaurės Atlanto Sąjungos Tarybos sesijoje. Pagal šiuos nutarimus konkrečiai numatoma, kad iki 1952 metų pabaigos gen. Eizenhauerio karinės vadovybės žinioje bus 50 moderniškai ginkluotų ir gerai paruoštų divizijų. Sesijoje taip pat buvo patvirtintos išlaidos trejų metų karinei programai vykdyti. Tenka pridurti, kad vykusios sesijos metu į Šiaurės Atlanto Sąjungą buvo priimtos dar dvi valstybės, būtent Graikija ir Turkija, kurių karinės dalys į šių 50 divizijų sudėtį neįskaitytos. Tad šiuo metu Šiaurės Atlanto Sąjungą sudaro 14 valstybių, nežiūrint į tai, kad Maskva triukšmingais grasinimais ir kitokiomis priemonėmis stengėsi sutrukdyti jai susikurti.
Praeityje buvę didžiausi sunkumai nugalėti ir pagaliau iš planavimų ir projektų stadijos Vakarai perėjo į aktyvų veikimą. Vos prieš vienerius metus pradėta formuoti armija, šiandien išaugo į stiprią kariniu atžvilgiu jėgą. Šiaurės Atlanto Sąjunga, turėdama 50 divizijų armiją, sudaro galingą veiksnį kovoje už tautų laisvę ir apsisprendimo laisvai ir nepriklausomai gyventi teisę. Reikia tikėti, kad šios jėgos nuolat augs ir stiprės, nors ir šių jau pilnai pakaktų sutramdyti komunistinį agresyvaus pobūdžio apetitą.“
Tekstą parengė Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis
