Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės aps. Batakių vls. Graužų kaime. Priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei. Nuo 1947 m. sausio – Batakių būrio vadas), kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau – mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui yra skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nemažas šūsnis įvairių publikacijų tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį. Keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė, Valerija Laurinskienė bei giminaičiai. Džiaugiamės ekspozicijoje turėdami gautus jo apdovanojimus: 1998 m. gegužės 19 d. už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR prezidento dekretu L. Laurinskas apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu; 1992 m. kovo 4 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; 2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1994 m. rugpjūčio 17 d. už nuopelnus ginant Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę K. A. Ministro vardinis ginklas-pistoletas. Šis eksponatas ypač patrauklus ir įdomus moksleiviams berniukams. Bet, kaip pasirodo, ne viską sutuoktinė buvo perdavusi muziejui. Sau dar buvo pasilikusi Leono iš Sibiro jai rašytus laiškus. Šių metų pradžioje visą šūsnį laiškų, suvyniotų paprastu rudu popieriumi į du paketus, į Tremties ir rezistencijos muziejų, atnešė 702 kuopos šaulys, Antanas Kiniulis (jam tuos laiškus perdavė Valerijos giminaitės vyras Kęstutis Jurgelevičius). Suskaičiavus, jų buvo 66 vienetai ( vienas iš jų buvo rašytas Leono mamos, Onos Laurinskienės). Šiandien Valerijos gyvųjų tarpe jau nėra. Eidama 91 metus, 2016 metais išėjo anapilin. Leonas Laurinskas mirė 2013 metais, eidamas 88-uosius metus. Šiemet, gegužės 4 dieną, bus minimos 10-osios Liūto mirimo metinės.
Tad koks gi buvo Liūtas, kaip žmogus, kaip vyras, rašantis laiškus merginai? Kas juos siejo? Viename iš interviu, Valerija buvo minėjusi, kad ji su Leonu susipažino jos tetos namuose, vėliau siuntė siuntinius į kalėjimą ir ilgai laukė grįžtančio mylimojo. Matomai, šis susitikimas ir pažintis buvo lemtinga, kai du jauni žmonės krito vienas kitam į širdis. Ir ypač šiuose santykiuose buvo sužeista Valerijos širdis, nes mergina, nepaisant Leonui skirtos 25+5 laisvės atėmimo bausmės, pasiryžo jo laukti. Ir pirmąjį laišką parašė būtent ji, Valerija. Iš išsaugotų, jai adresuotų partizano laiškų, matome, kad pirmasis laiškas Valerijai buvo parašytas 1958 metais spalio 10 d., paskutinis – 1970 metais, vis dar iš Sibiro. Kada Leonas su Valerija susituokė, deja, tikslių duomenų nėra. Pasak kalbinto Kęstučio Jurgelevičiaus, Liūtas niekad nepripažino nei sovietinės sistemos, nei sovietinės santuokos, todėl jiedu su Valerija buvo įregistravę tik bažnytinę santuoką (deja, kada ir kur tai įvyko, duomenų neturime).
Iš pirmo Leono laiško – atsakymo Valerijai, jaučiama, kad jos laiškas Liūtui buvo jam didelė staigmena. Kaip pats rašo: „Iš karto pažvelgęs į laišką netikėjau savo akimis, galvoju, nejaugi šis laiškas bus nuo Jūsų. Nors dažnai pagalvodavau apie Tave, bet būdamas beveik už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos netikėjau, kad kuomet nuo Tavęs pasieks mane nors kokia žinutė.“ Pirmame ir antrame laiškuose, Leonas į Valeriją kreipiasi „Miela Vale“, o visuose likusiuose kreipinys – „Valyte“. Įdomi detalė, kad pirmuose laiškuose į Valeriją Leonas dažniausiai kreipiasi „Jūs“, „Tu“ pasitaikydavo vienas kitas. Susirašinėjimui įsibėgėjus, jau visada kreipdavosi „Tu“. Prie kreipinio „Jūs“ Liūtas grįždavo kai būdavo susierzinęs, pyktelėjęs. O tokių momentų per visus 65 laiškus buvo.
Duomenų, kaip jam vaikystėje sekėsi Vytogalos, Ringalių mokyklose, nėra, bet žvelgiant į rašytus laiškus, susidaro geras įspūdis. Rašysena tvarkinga, be didelių gramatinių klaidų. Visi laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, tonas visada mandagus. Kiekviename laiške pasiteiraudavo apie jos, jos tėvelio sveikatą, o jei žinodavo, kad ji ar kažkas iš artimųjų sunegalavo, visada būdavo išreiškiamas rūpestis, palaikymas. Laišką visad baigdavo palinkėdamas laimės, „su Dievu“, kartais – „bučiuoju“. Nors kai kuriuose laiškuose ir buvo jaučiamas susierzinimas, dėl nepagrįstų Valytės įtarinėjimų, matomai, ir priekaištų, bet jis išlikdavo vyriškai korektiškas ir mandagus, bandydavo ją nuraminti, paaiškinti situaciją. O Lietuvoje likusiai Valerijai išties buvo nelengva, mat iš bendrų pažįstamų išgirsdavo, kad Leonas ne vienai jai rašąs laiškus. Bet juos jungęs jausmas buvo stipresnis ir visos negandos buvo įveiktos, visi nesutarimai išspręsti.
Mergina ne kartą Liūtą pradžiugindavo netikėtais siuntiniais, banderolėmis. Pasirodo, partizanui dažnai laiškų rašymas būdavo ribojamas, nes, kaip jis atsargiai užsimindavo – būdavo „patekęs į viršininko nemalonę“. Tai rodo, kad Liūto širdis, būdas nerimo ir būnant nelaisvėje. Ir tai tik patvirtina 1961 m. rugpjūčio 27 d. rašytas laiškas, kuriame Laurinskas mini, kad Mordovijos aukščiausiasis teismas nuteisė jį 1 metams uždaro kalėjimo. Kaip žinia, jis buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Antrą kartą patekti į Vladimiro kalėjimą grėsė 1963 m. Tais metais gegužę buvo gavęs įspėjimą. Tad būtent 1962 metais Valerija iš Leono tegavo 2 laiškus, nes kalėjime laiškai buvo uždrausti. O daugiausiai laiškų Valytei Leonas parašė 1960, 1967 ir 1968 metais – po 9 laiškus per metus. Kad monotiškos dienos nelaisvėje slinktų greičiau, Laurinskas pradėjo mokytis. 1965 m. liepos 28 d. rašytame laiške, Leonas pasigiria, kad sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo 8 klasės baigimo pažymėjimą. 11 klasių Laurinskas taip pat baigė Sibire.
1966 m. liepos 2 d. Liūtas rašo, kad jį ir dar keletą tautiečių buvo išvežę į Saransko tardymo kalėjimą. Tenai prabuvus 3 savaites, grąžintas atgal į lagerį ir iki bausmės pabaigos buvo uždrausta gauti siuntinius, 3 mėnesius naudotis lagerio parduotuve. Galėjo gauti tik banderolę, tačiau be jokio maisto. Prisimenant faktą, kad Liūtas 1948 m. kautynių Kasbarynės miške, netoli Lomių, buvo sužeistas, vėliau turėjo sveikatos problemų dėl kojos. (Visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes). O priverstiniai darbai nelaisvėje, dar labiau alino tiek jo koją, tiek jo sveikatą. Kaip pats rašo: „Kiekvieną dieną reikia eiti prie priverstinių darbų, o jei neišeisi, pasodins karcerin ant penkiolikos parų. Kalba trumpa, arba – arba…“ Laiškuose Laurinskas užsimena, jog net keletą kartų pas jį, į Mordoviją, buvo atvykę saugumiečiai iš Lietuvos, su kuriais turėjęs „nesklandų pokalbį“. Paskutinis laiškas iš nelaisvės Valerijai rašytas 1968 m. lapkričio 20 d., sekantis, rašytas 1968 m. gruodžio 8 d. jau siųstas iš vadinamosios „laisvės“, iš Irkutsko, kur apsistojo pas mamą ir brolį (mama ir brolis į Irkutską buvo ištremti 1948 m. ). Pirmą laišką iš Lietuvos, Valerijai Liūtas parašė 1969 m. lapkričio 14 d. Bet, kaip žinia, šis vizitas į Lietuvą buvo trumpalaikis. Kaip ir daugelis tokio likimo sugrįžėlių, Laurinskas leidimo likti gyventi Lietuvoje, negavo. „Tik tiek turiu pasakyti, kad gavau iš Vilniaus atsakymą ant to pareiškimo kur rašiau, kad leistų Lietuvoje apsigyventi. Atsakymą gavau neigiamą, atsakė trumpai ir aiškiai: „kad jūsų pareiškimas adresuotas Lietuvos Vidaus Reikalų Ministerijai, buvo išžiūrėtas ir nepatenkinta“, – citata iš L. Laurinsko laiško, rašyto 1970 m. liepos 18 d. Tad kurį laiką gyveno ir dirbo Irkutsko srityje, vėliau prisiregistravo pas draugą Latvijoje. O grįžus į Lietuvą, kaip žinoma, partizano širdis ir toliau narsiai plakė jo krūtinėje…kol užgeso amžiams.
Leonas „Liūtas“ buvo visą savo gyvenimą, bet laiškai byloja, kad santykyje su moterimi, kuriai jautė simpatiją, buvo ir švelnus, ir mandagus.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
