TAURAGĖ – BRANDUOLINIO KONFLIKTO TAIKINYS

1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ne savo noru atsidūrėme kitoje barikadų pusėje. Netrukus tiek Tauragė, tiek aplink mums puikiai žinomos vietos kaip Skaudvilė, Šilalė, Viešvilė, Tyreliai, Žygaičiai, Dunokai, Žukai, Sakalinė, Balskai, Požerūnai, Eržvilkas ir k.t. buvo ne kartą minimi Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės Žvalgybos Vadybos kaip potenciali grėsmė NATO saugumui. Tą liudija 1960 m. rugpjūčio 18 d. vieno CŽV vadų James Q. Reber’io pasirašytas dokumentas, kuriame Tauragė įvardinta kaip vienas iš 32 prioritetinių taikinių galimame branduoliniame konflikte. To priežastis – Tauragėje aptiktos dvi branduolinių raketų bazės.

• 

RAKETINIU GINKLŲ PRADŽIA

1949 m. tiek JAV, tiek SSRS turėjo branduolinių bombų, tačiau karo atveju jų nebūtų pavykę tikslingai panaudoti, nes lėktuvus, kurie gabentų atominį ginklą lengva numušti. Kitaip buvo su balistinėmis raketomis. Tipinė to meto branduolinį ginklą nešanti raketa turėjo išauti virš 100 km. į viršų ir pasiekti Žemės atmosferos ribas. Suveikęs mechanizmas atskirtų raketos galvutę, kurioje esantis branduolinis ginklas įstriža trajektorija dideliu pagreičiu kristų į Žemę sunaikinti nustatyto taikinio. Visas procesas nuo raketos paleidimo iki sprogimo turėjo užtrukti ne ilgiau 12 min.

Raketų gamybos era prasidėjo maždaug 1959 metais. Nuo pirmųjų eksperimentinių ir mažai karui tinkamų modelių pereita prie masinės serijinės gamybos. Tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas gyrėsi: „mes gaminam raketas kaip dešreles“. Sunku pasakyti tikslius skaičius, bet manoma, kad apie 1960 m. Sovietų Sąjunga turėjo maždaug 2000 branduolinių galvučių, o JAV dešimt kartų daugiau – 20 tūkst. Vis tik, rusai kasmet didindami branduolinę ginkluotę, Gorbačiovo valdymo metais jau dvigubai lenkė valstijas, turėdami jų virš 40 tūkstančių.

1959 m. įsibėgėjus raketų gamybai prasidėjo ir masinis raketų bazių kūrimas visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje iš viso veikė vienas šachtinis divizionas Plateliuose ir aštuoni antžeminiai divizionai, sugrupuoti po du netoli vienas kito: Šateikiuose, Karmėlavoje, Ukmergėje ir Tauragėje. Panašus skaičius tokių bazių buvo Latvijoje ir Estijoje, kur kas daugiau jų įrengta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

ŽVALGYBINIŲ PALYDOVŲ ERA

Abi šaltojo karo pusės dėjo didžiules pastangas sužinoti, iš kur priešininkai gali iššauti raketas. Pradžioje Jungtinėms Valstijoms pasitarnavo žvalgybiniai U-2 lėktuvai, kurie skrisdami iš viršaus fotografuodavo SSRS teritorijas, tačiau patys CŽV dokumentai nurodo, jog tai ilgai tęstis negalėjo. Įsirengę patikimesnę priešlėktuvinę gynybą sovietai 1960 m. gegužę numušė U-2 lėktuvą ir sučiupo skridusį pilotą. Po to karto skrydžiai į SSRS teritorijas nebuvo rengiami. Nepaisant to, amerikiečiai surado kur kas patikimesnį būdą šnipinėti – slaptus žvalgybinius palydovus. CŽV dokumentuose jie minimi pavadinimu „Corona“.

Žvalgybinių palydovų veikimo principas primena fantastinį filmą: slapta į kosmosą išsiųstas palydovas buvo užprogramuotas fotografuoti Žemės paviršių. Padarytos fotografijos atsidurdavo specialioje kapsulėje, kuri vėliau atsiskirdavo nuo palydovo ir apskaičiuotoje vietoje nukrisdavo atgal į Žemę. Pasiekusi mūsų atmosferą, kapsulė išskleisdavo parašiutą, kurį su kabliu bandydavo užkabinti lėktuvas. Jam nepavykus nustatytoje vietoje vandenyne laukdavo laivai su narais. Ne visas kapsules pavykdavo atgauti, bet jau pirmoji grįžusi serija 1960 m. užfiksavo dvi raketines bazes Tauragėje. Fotografijų raiška nebuvo didelė, tačiau jose galėjai matyti pastatus, kelius. To amerikiečiams ir pakako. Beje, apie raketinių bazių statybas CŽV turėjo įtarimų ir anksčiau.

• 

• 

VIETINIAI ŽVALGAI

Tauragėje aktyviai veikė vietiniai žvalgai, jų galima suskaičiuoti apie 80. Deja, prieinami dokumentai nieko konkretaus apie juos nepateikia. Iš surinktos informacijos galima daryti išvadą, kad žvalgai buvo vietiniai gyventojai, dirbę krovinių vežikais, statybininkais, elektrikais ir pan. Nors žvalgų informacija ne visada buvo patikima jie sužinojo apie raketines bazes Tauragėje dar prieš jų statybas, nes tokioms bazėms paruošti reikėjo tiesti miškuose gerai pravažiuojamus kelius, iškirsti miško plotus pastatams, iškraustyti šalia esančius gyventojus ir sustabdyti civilių patekimą į uždraustas teritorijas.

Tauragiškiams pavyko identifikuoti ir čia atgabentų raketų modelį. Skirtingos raketos ne tik skirtingai atrodė, bet turėjo skirtingus privalumus ir trūkumus (pvz. galia, skridimo nuotolis, paruošimo laikas, tikslumas). Tauragėje 1960 m. buvo aptiktos bent 2 balistinių raketų rūšys. Pirmoji buvo trumpo nuotolio R-2 tipo raketa. Kadangi iš čia ji negalėjo pasiekti jokios NATO valstybės, galima spėti, kad ji Tauragėje neužsibuvo. Tikėtina, kad pradžioje čia bazavosi R-5 tipo raketos. Jų nuotolis buvo kur kas didesnis ir jos galėjo pasiekti dvi NATO valstybes: Norvegiją ir Vakarų Vokietiją. Iki 1967 m. SSRS šios raketos pakeistos į kur galingesnes R-12 tipo raketas, kurios iki pat sovietmečio pabaigos buvo paruoštos ir Tauragėje. Tai buvo bene populiariausias raketų modelis, jų pagaminta virš 2300 vnt. Iš Tauragės šios raketos galėjo pasiekti bet kurią Europos valstybę.

BRANDUOLINIŲ RAKETŲ GALIA

Antrojo pasaulinio karo metu ant Hirošimos ir Nagasakio numestų atominių bombų galia siekė 15 ir 25 kilotonas. Sovietmečiu kurtos raketos buvo kur kas galingesnės. Tauragėje buvusių R-12 tipo raketų galia siekė net 2300 kilotonų (2,3 megatonos). Tai nebuvo itin galinga raketa lyginant su kitomis, kurių galia siekdavo 8 ir net 20 megatonų.

Egzistuoja tam tikri matematiniai skaičiavimai, kuriais galima įvertinti branduolinio ginklo galią. Taip pat dar yra išlikusių Hirošimos ir Nagasakio gyventojų prisiminimų. Pvz. numetus atominę bombą įvyktų trumpas akinantis blyksnis. Anot branduolinę ataką išgyvenusių japonų, tas blyksnis yra toks stiprus, kad prisidengęs akis, tarsi rentgenu galėjai matyti ne tik savo kaulus, bet ir aplinkinių žmonių skeletus.

Jei tai būtų 2,3 megatonos galingumo sprogmuo, po minėto blyksnio susidarytų milžiniškas virš 20 kilometrų aukščio grybo formą primenantis plazmos kamuolys. Akimirką, jo vidus būtų karštesnis už saulę, o jo plotas siektų apie 1,5 km.

Toliau sektų didžiulė karščio banga, kuri jau būtų kur kas platesnė ir siektų apie 18 kilometrų skersmenį. Dažnas priedangos neturintis žmogus, patirtų 3 laipsnio nudegimus ir turėtų mažai vilties išgyventi. Japonijoje aptikta kraupių nutikimų, kai arčiau smūgio buvę žmonės tiesiog išgaravo, o jų vietoje sienose ar grindyse liko įspausti siluetai.

Po mirtino karščio sektų pačio sprogimo banga, kuri būtų dar platesnė ir griautų pastatus, kaip kortų namelius. Žala didėtų arčiau smūgio centro. Pvz. numetus tokią raketą Tauragėje, smūgis pasiektų Pagėgius, Vilkyškius, Žygaičius, Upyną, Skaudvilę, Eržvilką ir Viešvilę. Negana to, pradėtų sklaidytis itin radioaktyvus dūmų kamuolys, nešantis gyvybei pavojingas radioaktyvias daleles ir lietų. Japonijos atveju, po sprogimo sekusi radiacija nusinešė panašiai tiek gyvybių, kiek sukėlė pats sprogimas.

KODĖL RAKETŲ BAZĖS ĮKURTOS TAURAGĖJE?

Toks šiurpą keliantis ginklas Tauragėje atsidūrė dėl sovietų pragmatinių priežasčių, mat bet kokia vieta raketinių bazių statybai netiko. Jos turėjo būti slaptos, neprieinamos civiliams, todėl dažniausiai statytos miškuose, kartais dykumose. Bazės privalėjo turėti gerą susisiekimą: geležinkelį, kelius, nes jose keisdavosi įgula, vykdavo pratybos, buvo nuolat atnaujinama pasenusi technika. Nenorėta bazių statyti šalia didmiesčių ar strategiškai reikšmingų objektų. Taip pat raketa, kuri galėjo skristi tik atitinkamą nuotolį, iš savo taško turėjo pasiekti, bei sunaikinti kitoje šalyje esantį taikinį. Dėl šios priežasties nemažai raketinių bazių Sovietų Sąjungoje buvo išsidėsčiusios pagal vakarinę sieną. Tauragė visus minėtus kriterijus atitiko.

Idomu, kad CŽV dokumentuose buvome apibūdini kur kas mažesni nei esame šiandien. Rašyta, kad tai yra miestelis, turintis tik 10 tūkstančių gyventojų (1939 m. duomenimis), o rajono centas išsidėstęs agrikultūrinėje vietoje. Daugiausiai auginama grūdinė kultūra: kviečiai, avižos, miežiai, o nedidelę pramonę sudaro mėsos fabrikas, kepykla, traktorių stotis, plytinė ir daržovių kombinatas. Minėta, kad kraštas skurdus iškasenomis: aptinkamos tik durpės, molis, priemolis, velėna, tačiau gausu smėlio, žvyro, medienos. Užsiminta, kad Tauragėje veikė geležinkelis, kuriuo galima transportuoti raketinę techniką.

RAKETINIŲ BAZIŲ TIPAI

Amerikiečiams buvo labai svarbu sužinoti kokio tipo bazės yra statomos, nes jos skyrėsi ir turėjo savų ypatybių. Branduolinės bazės grupuotos į antžemines, požemines, vidutinio ir tolimo nuotolio. Labiausiai CŽV domino ilgo nuotolio bazės, nes jos tiesiogiai galėjo pasiekti JAV teritorijas, kai vidutinio nuotolio bazės, tokios kaip Tauragėje – tik Europos valstybes. Požeminiai komplektai laikyti pranašesniais, nes juose smarkiai sutrumpėdavo raketos paleidimo laikas, taip pat, tikėtasi, kad tokios bazės gali atlaikyti netiesioginę branduolinę ataką. Kadangi, antžeminės bazės buvo labai pažeidžiamos, jos užimdavo didžiules teritorijas, kad viena numesta bomba iš rikiuotės neišvestų viso diviziono. Pažvelgę į Tauragės žvalgų sudarytą žemėlapį matysite, kad raketinė įranga buvo aptinkama įvairiose vietose.

• 

• 

• 

RAKETOS PARENGIMAS

Tauragėje raketos niekada nebuvo laikomos pastatytos vertikaliai, išskyrus, mokomąsias, naudotas pratybų metu. Raketos paruošimas startui priklausė nuo įgulos darbo – tai galėjo užtrukti maždaug 4 valandas. Įprastoje padėtyje raketos nuo branduolinių galvučių buvo patalpintos atskirai, o pati raketa paguldyta angare. Taip buvo daroma, nes raketos buvo pavojingos ir net menkiausios klaidos galėjo pasibaigti sprogimu, tokių atvejų žinoma tiek SSRS, tiek JAV. Raketos paleidimo laikas sutrumpėdavo jei kovinė parengtis būdavo sustiprinama. Kovinių parengčių lygiai buvo keturi: pirmame lygyje prie raketos buvo įmontuota branduolinė galvutė, antrame – raketa vertikaliai pastatoma paleidimo aikštelėje, trečioje – visa reikalinga technika buvo išrikiuota prie raketos, ketvirtoje – raketa dalinai pripildoma kuru. Raketos pripildymas kuru užimdavo daugiausiai laiko, bet tuometinė technologija neleido jų laikyti pripildytomis, tokiu atveju turėjai raketą per tam tikrą laiką iššauti arba utilizuoti. Žinomi tik du atvejai, kai Sovietų Sąjungoje buvo įvesta sustiprinta karinė padėtis ir prie raketų buvo pritvirtintas branduolinis ginklas, tai 1962 m. Kubos krizė ir 1968 m. Prahos pavasaris.

RAKETŲ IŠGABENIMAS IŠ LIETUVOS

1987 m. SSRS ir JAV pasirašė trumpo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo sutartį, kuriame abi šalys įsipareigojo sunaikinti tokias raketas. Vykdant susitarimą, 1988 m. visos raketos iš Lietuvos buvo išgabentos ir demontuotos Baltarusijoje. Spėjama, kad dabar pasaulyje yra virš 9000 veikiančios branduolinės ginkluotės.

Straipsnio autorius: Imantas Tamošauskas