Dalijamės 2023 metais Ugnės Kačkauskaitės parašyta recenzija apie Pauliaus Markevičiaus meninę akciją „Džiaugsmo upė“. Tauragėje ši meninė akcija vyks 05 31 d. 12 val. Bažnyčių gatvėje.

„Ryški vakaro šviesa lydėjo Aušros Vartų praėjimą, kai juodais drabužiais bei akiniais apsitaisiusios penkios žmogystos grindiniu išjudėjo žemyn. Šepečiais gynė taip pat juodus, kiek didesnius nei obuoliai plastiko kamuolius. Šimtų kamuolių kelionė, prasidėjusi dar Naujamiesčio ribose, masino sekti ir pagelbėti, kai kamuoliams gatves įveikti darėsi sunkiau.

Antrus metus „Be kompanijos“ organizuojama meninių akcijų savaitė (MAS) startavo įvykiu „Džiaugsmo upė“ (Idėjos autorius – Paulius Markevičius). Juodieji kamuoliai turėjo valandą riedėti senamiesčio gatve žemyn, kol pasieks Katedros aikštę. Kamuoliai aikštę pasiekė, tik kiek artimesnę – Rotušės. Šiai srauniai kamuolių upei tam prireikė dviejų valandų ir penkių dalyvių (aktoriai Julija Šatkauskaitė, Laurynas Jurgelis, Džiugas Grinys, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša). Skrupulingai skaičiuojant, kelionė iki Katedros būtų užtrukusi mažiausiai penkias valandas. Iš ko susidėjo šios dvi?

Iš laiko tėkmės, iš atidaus žvilgsnio į pastatus, į susidūrimus su stebinčiaisiais, ir į vis labiau jėgų apleidžiamus, prakaitu pažymėtus aktorių kūnus. Bet labiausiai žvilgsnis krypo į tuos juodus, keliančius šypsnį kamuolius, staiga taip labai supanašėjusius į granatas ar patrankų sviedinius. Gyvenimų burbulus, baisiai vienodus, kad net nespalvotus. Šitas laiko lėtumas – prabangus. Niekad taip sau neleistume savo pernelyg srauniuose gyvenimuose.

Kamuoliai tarsi kokios atomo dalelės: čia pat išsiplėsdavo ir sugrįždavo atgal performuodamos grindinio reljefą. Visai kaip su praeiviu, staiga tokioje gatvėje užklydusiu: jis jungėsi prie palydos arba pro šoną eidamas koja stumtelėdavo kokį iš rikiuotės pasiraukusį kamuolį, kad sugrąžintų į visą sraunią upę. Atitrūkdavo toks praeivis taip pat skubriai. Minia tai didėjo, tai traukėsi. Maži vaikai džiugiai šokteldavo į tokios upės gilumas, automobilių vairuotojai kantriai laukdavo arba agresyviai manevruodavo.

Ir nors kilo minčių apie prasmingą performaso lėtumą bei susidūrimą su savo emocijomis (džiugesys, intriga, nuobodulys, nuovargis), tokį pat atlikėjų būsenų nesvarumą, norą šūktelti jiems: „žinau, kaip jautiesi, ir aš taip“, galbūt „Džiaugsmo upę“ reikia priimti kaip savotišką meditaciją: mintis paleidžiant lengvai, kad ir kaip berūpėtų šių juodų, plastiko kamuolėlių likimas po pasirodymo.

Šios dvi valandos nemokamai dalino džiugesį tam, kuris buvo pasirengęs tokį priimti, lėtumą tiems, kurie leido sau sustoti. „Džiaugsmo upė“ man lyg labiausiai apie mus visus: nubyrančius upės vingiuose, tačiau pajėgius stumtis į priekį, ypač kai šalia neriantis prašalaitis padeda tau sugrįžti upės vagon.“

Martyno Norvaišos nuotraukos