Tęsiant istorijas apie Lietuvos pokario laikotarpį, šiandien pristatau dar keletą skaudžių prisiminimų. Vieną jų papasakojo Danutė Katinaitė – Juodeliene. Ji – Gedimino Katino ir Kazimieros Brazaitės – Katinienės dukra, gimusi tremtyje. Gediminas Katinas, buvęs Tauragės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, aktyvus Sąjūdžio narys, Danutė Katinienė – buvusi Kęstučio apygardos partizanų ryšininkė. Deja, šiandien gyvųjų tarpe, abiejų jau nebėra. Apie a. a. G. Katiną straipsnis „Tauragės žiniose“ buvo publikuotas 2020-09-04. Šiandien prisiminsime Kazimierą Katinienę. Apie mamą prisiminimais dalijasi duktė Danutė.

Kazimiera Brazaitė – Katinienė gimė 1923 metais Jurbarko raj., Eržvilko valsčiaus, Pašaltuonio pašto, Balabaukščių kaime. Brazų šeima gyveno šalia miškų, tad pokario laikotarpiu pas juos buvo slėptuvė partizanams. Kazimiera buvo vyriausia šeimoje. Daug jos bendraamžių jaunuolių jau buvo miškuose. Brolis Antanas įstojo į Kęstučio apygardos rinktinę. Neatsiliko ir ji, tapo ryšininke. 1947 m. pavasario pradžioje, mama gavo užduotį – pristatyti laišką į Eržvilką. Laiške buvo parašyta rusų karininko pavardė ir kada jis ten turėjo atvykti. Apie tai žinojo, kaip savo prisiminimuose teigė Danutės mama, tik trys asmenys. Laišką ji pristatė, nors ir teko eiti 8 kilometrus per miškus, nes eiti keliu buvo pavojinga. Po trijų dienų, ankstų rytą, į Brazų namus atvažiavo stribai ir rusų karininkas. Kazimierą išsivežė į Tauragę. Taip 1947 metų kovo 26 d. Kazimiera Brazaitė buvo įkalinta Šubertinės areštinėje. Iš nuteistosios pasakojimų, Šubertinėje vyrų ir moterų buvo daug. Ten rado ir bendraminčių: vaikinų bei merginų iš savo kaimo. Visi buvo rūsyje. Kad kaliniai buvo žiauriai mušami, buvo galima spėti iš girdimų riksmų. Mamą tardė rusas, kuris mokėjo lietuviškai. Ji neprisipažino, kad yra ryšininkė ir, kad nešė laišką į nurodytą vietą. Deja, pasirodo, enkavėdistai jau viską žinojo. Vienas iš tų trijų asmenų, jau buvo užverbuotas ir išdavė Kazimierą. Per keturis tardymus buvo stipriai mušama, galva daužoma į sieną. Jai spengė ausyse, pykino, skaudėjo galvą. Buvo išsekusi. Mamai nieko neprisipažinus, jai pasakė, kad gali tylėti ir toliau, vis tiek yra nuteista 6 metams lagerio ir bus išvežta į Sibirą, kur galės ir supūti. Po nuosprendžio ją kartu su kitais išvežė į Kauno geležinkelio stotį, o iš ten – į Sibirą, į Norilską – amžino įšalo žemę.

„Kelionė buvo siaubinga, norėjosi mirti“,- sakė mama. Ten, Sibire, sustojo daugelio gyvenimas ir jaunystė. Prisimenant gyvenimą Norilske, įsiminė didelės sniego audros. Sunkūs alinantys darbai: rąstų ruošimas, cemento krovimas į maišus…Visuose sunkumuose stiprybę išgyventi teikdavo tik malda ir daina. Mama ten išbuvo visą jai skirtą laiką – 6 metus.

Virginiją Martutaitienę, buvusią Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją, manau, daugelis žino, bet mažai kas žino, jog jos „babutė“ (mamos mama) buvo ištremta į Sibirą. Susipažinus su „babutės“ byla, pristatau dar vieną istoriją, kuri susijusi ir su rezistenciniu laikotarpiu, ir su Šubertine.

Dargelienė Veronika, Baltramiejaus, gyv. Balandiškių kaime, Tauragės raj. buvo suimta 1951 m. rugsėjo mėnesį. Sulaikymo ir kratos protokolą užpildė tas pats Klaipėdos sr. Tauragės RS MGB darbuotojas, vyr. leitenantas Krainev, kuris buvo minimas ir B. Toliušytės-Stanevičienės prisiminimuose („Praeities liudininkai byloja: Toliušių šeimos išgyvenimai“/ „Tauragės žinios“, 2021-09-10). Daugybėje dokumentų apie Veroniką Dargelienę pažymima, kad ji gimė 1909 m., Varnaičių kaime, Skaudvilės raj., Klaipėdos sr., yra našlė. Profesijos ir specialybės neturinti, bet esanti kolūkietė Tauragės raj. kolūkyje „Raudonoji žvaigždė“. Išsilavinimas 4 (kitur rašoma 3) pradinės mokyklos klasės. Kuo gi buvo kaltinama našlė, 3 vaikų motina, nepartinė, valstiečių-vidutiniokų grupei priskirta V. Martutaitienės „babutė“? Šūsnyje apklausos protokolų, įvairių nutarimų, pažymų, anketų teigiama, jog Veronika Dargelienė nuo 1948 m. palaikė nusikalstamus ryšius su ginkluotos nacionalistinės gaujos “Rolandas“, veikiančios Tauragės rajono teritorijoje, vadeiva – Viktoru. Nutarime (areštui) parašyta: „1948 m. rudenį, Dargelienei sutikus, jos vienkiemyje (daržinėje, žemėje) banditai sau įsirengė bunkerį, kuriame tris mėnesius slapstėsi. Į Dargelienės ūkį banditai pristatydavo prisiplėštų produktų (mėsos, grūdų), iš kurių ji jiems gamindavo maistą. Be to, Dargelienė skalbdavo banditams jų skalbinius“. Kartu su Veronika buvo apklausiamas ir jos sūnus Zigmas Dargelis, gim. 1935 m. Enkavėdistai jo klausinėjo apie mamą, kas ir kada mamos ūkyje įrengė bunkerį, kas iš banditų ten slapstėsi. Taip pat buvo suimtas ir tardomas Veronikos ūkyje samdiniu dirbęs Jonas Macijauskas, gimęs 1918 m. Lybiškių km., Skaudvilės rajone. Jis buvo kaltinamas už bendradarbiavimą su banditais (taip visuose dokumentuose buvo vadinami partizanai), „iki arešto dienos buvo banditų ryšininkas pravarde „Pilotas“. Apklausos buvo vedamos lietuvių kalba, vertėjaujant RS MGB vertėjui Ruliui. Visų čia minėtų „kaltinamųjų“ apklausos buvo vykdytos Tauragės Šubertinėje. Šioje byloje buvo minimos dar kelios pavardės, tų, kurie slapstėsi Dargelienės bunkeryje, tai: Rukas Steponas „Skautas“, Šeputis Vincas „Skaistgiris“.

Pasak, gerb. Virginijos mamos prisiminimų, Veronika areštinėje buvusi neilgai. Po tardymų Dargelienė buvo išvežta į Šilutės kalėjimą, o paskui – į Karagandą. Nuosprendis – 25 metai. Po Stalino mirties, išbuvus tremtyje 5 metus, Veronika grįžo į Lietuvą. Virginija Martutaitienė kartu su „babutės“ byla pateikė ir LR Aukščiausiojo teismo pažymėjimą, kuris teigia „Pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis (ji) yra nekaltas (-a) Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo (jos) teisės“.

Sklaidant šios bylos lapus, susimąstai. Taip, NKVD dokumentai užpildyti tvarkingai: su visom datom, parašais, nurodytos net apklausų pradžios – pabaigos laikai. Byloje net įsegtas žodinis portretas, kur detaliai surašyta visa Veronikos išvaizda. Bet, žinant Šubertinės tuometinę aplinką, tvarką, tardytojų metodiką apklausų metu, prieš akis iškyla visai kitoks vaizdas. Nors ir nėra užprotokoluota nė vieno spyrio, nė vieno smūgio, bet puikiai supranti, kiek teko patirti skausmo, užgauliojimų ir Veronikai, ir jos sūnui Zigmui, ir samdiniui-ryšininkui Jonui, ir visiems, kam teko čia pakliūti.

Praėjo nemažai laiko nuo to meto, kai Šuberto pastatytas namas, buvo kalėjimu. Nemažas laiko tarpas, kad praeities šešėliai nurimtų, išsisklaidytų. Visa tai – jau praeitis. Bet, savo tautos praeities pamiršti negalim, juolab, kad namas, atlaikęs karo smūgius, išliko. Išliko tam, kad pasakotų istoriją gyviems.

Aušra Norvilienė

Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė