„Buvo ir žmogiškų rusiukų“

Tremtis – tai vienas iš sunkiausių ir tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje, kuomet tūkstančiai šeimų, giminių prieš savo valią buvo išvežti į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro užkampius. Ir tai – tūkstančiai unikalių istorijų, savaip panašių, bet ir labai skirtingų. Vieną tokią, išskirtinę, apie savo vyro šeimos ištrėmimą, papasakojo žinoma Tauragės krašto tautodailininkė Zofija Košienė. Pažintis su Zofija Košiene buvo grynai atsitiktinė. Jos kaimynė, buvusi Pagramančio bibliotekos bibliotekininkė Virgina Bartušienė, supažindino mane su gerbiama Zofija, kai ši norėjo keletą iš tremties likusių daiktų, perduoti mūsų muziejui. O su daiktais papasakojo ir vyro šeimos istoriją.

            Vyro tėvas – Jonas Košys (gim. 1929 m., Kuturių km., Tauragės vlsč.)  buvo iš bežemių šeimos, tarnavo pas ūkininkus Eismantus.  Gražus, darbštus, sąžiningas bernas užsitarnavo šeimininkų pagarbą. Eismantai pasiūlė Jonui vesti jų „prigautą“ (besilaukiančią) dukrą. Dukra Marijona už Joną buvo 10 metų vyresnė. Bernui, kuris svajojo turėti nors porą valakų žemės, šis pasiūlymas buvo džiugi naujiena. 25 ha žemės, 5 ha miško, dviem arkliais pakinkytas darbinis vežimas…1924 m. Jonas vedė „prigautą“ Marijoną, tiksliau jos kraitį, nes niekas jų pačių nuomonės nepaklausė… Nuo aušros iki tamsos jaunasis šeimininkas puoselėjo žemę, statėsi ant gražaus Jūros kranto namus. Be pirmagimės Juzefos (Marijonos „prigautoji“), gimė du sūnūs: Kazimieras ir Jonukas. Jonukas bus kunigas, svajojo Košiai ir leido mokytis.

            1948 metai gegužės 22 diena. Namus apsupo iš pat ryto. Vienas iš stribų, įėjęs į vidų, visus suskaičiavo ir įsakė ruoštis.  Veš į Sibirą. Stribukai, jauni rusų tautos vaikinai, pasirodė esą sukalbami, nuoširdūs ir… alkani. Jie ramino persigandusius namiškius, – „Važiuojat ne mirti, važiuojat gyventi“. Patarė būtinai pasiimti visus medžio apdirbimo įrankius, leido išsikepti jau buvusią užmaišytą duoną, pasiskersti, užsisūdyt paršą. Pasistatę pasienyje šautuvus, patys nešė į vežimą, tą patį, kur  gavo pasogą, ir viską krovė. Nors buvo pasakyta leisti pasiimti tik 10 kg vienam asmeniui, Košiams pasisekė,- „Niekas nesvers“,- guodė rusiukai.

            Jonukas tuo metu jau mokėsi Šilalės gimnazijoje ir vakarykščiai buvo išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą. Atbėgo į mokyklą pasižiūrėti, kiek gavo. Ten sutiko klasiokę Ireną Jurkšaitę. Besikalbant iš kažkur išdygo saugumietis ir įsakė Irenai eiti su juo. Pradžioje abu nieko nesuprato. Irena dar šūktelėjo Jonui, kad pažiūrėtų kokį pažymį ji gavo. Į namus Jonuką lydėjo kitas saugumietis. Pasiūlė bėgti…pas miškinius. Bet užtai turės būti jų informatoriumi. Jonukas nesutiko. Grįžęs namo, jau rado namiškius besiruošiančius tolimai kelionei.

            Traukinys iš Tauragės geležinkelio stoties pajudėjo kitą dieną. Ilga ir varginanti buvo kelionė. Traukinys dardėjo  į Irkutsko sritį Zimos miestą prie Okos upės ir Transsibiro geležinkelio. Pasigirdo daina. Pradžioje ji buvo nedrąsi, niūniuojanti. Vėliau darėsi vis drąsesnė, veržlesnė. Iš gyvulinio vagono sklido Maironio: „už Raseinių ant Dubysos /  Teka saulė teka, /  Geltonplaukės puikios visos /  šneka ten oi šneka…“

            Traukinys stabtelėjo prie Uralo kalnų. Leido išlipti iš vagonų. Iš kito vagono išlipo ir Jonuko klasiokė Irena Jurkšaitė. Čia, prie Uralo kalnų, Jonukas Irenai pasakė, kad iš lietuvių kalbos egzamino ji gavo 4 (keturis).

             Žmonės gyveno ir Zimoj (Irkutsko sritis). Tad prie naujo gyvenimo, naujų sąlygų teko priprasti ir atvykusiems lietuvaičiams. Jie taigoj kirto medžius, į darbą važiavo „siauruku“, statė namus. Nepaisant sunkaus darbo, atšiauraus klimato, lietuvaičiai dainavo, meldėsi, šoko, tuokėsi, gimdė… Oi kaip čia pravertė visi obliai, pjūklai, kirviai. Komendanto būta žmogiško: tėvui į darbus leido neiti. Tad jis statė arba padėjo statyti namus. Tėvas mokėjo sujungti rąstus, padarant „žvirblio galvutę“. (Kadangi vinių nebuvo, taip buvo sujungiami kampiniai rąstai). Tais pačiais metais, vėlų rudenį, Košių šeimyna jau turėjo savo namą. Kiti šeimos nariai į darbus ėjo. Duktė Juzefa genėjo miške medžius. Kazimieras sirgo autizmu, jam buvo sunku pritapti prie bendraamžių, todėl dirbo parduotuvėje pagalbiniu darbininku. Laisvalaikiu Kazimieras kantriai ir kruopščiai darė paprastus baldus: virtuvines spinteles, suolus, stalus, lagaminus. Jonukas 1955 m. baigė Centrinio Chazano vidurinę mokyklą. Vėliau įgijo vairuotojo, traktorininko, lokomotyvo mašinisto specialybes. Išsilaikė motociklininko teises.

            1958 m. Košių šeimai buvo galima sugrįžti į Lietuvą. Tėvas, Jonas Košys, mama Marijona, Kazimieras ir Juzefa išvažiavo gimtinėn. Deja, jų Lietuvoje niekas nelaukė. Brangiame Kuturių kaime neberado nei vieno savo pastato, tik keli akmenys…Aplinkui giminės, pusbroliai, „geri“ kaimynai…kas langą, kas duris, sienojus, lentą…taip nieko ir neliko. O ir laikinai apsistoti niekas nepasiūlė…

            Jonukas, taip jį vadino šeimoje, draugų tarpe, darbe, pasiliko Sibire dar porai metų. Įsidarbino šiluminėje elektrinėje, kūrenamoje kietu kuru. Buvo įsigijęs katilų eksploatavimo specialybę. Darbas normalus, atlyginimas geras, rami aplinka.  Grįžęs į Tauragę nusipirko namelį Jūros gatvėje (kuriame ir šiandien tebegyvena Zofija Košienė). Kuriantis pramonei, atsirandant naujoms gamykloms, Tauragėje labai trūko gerų, savo darbą išmanančių specialistų. Jonukas Sibire buvo įgijęs ne vieną specialybę. Nors ir buvo draudžiama įdarbinti tremtinius, jis  „išskėstom“ rankom buvo priimtas dirbti į Tauragės vaisių ir  daržovių perdirbimo kombinatą. Kazimieras įsidarbino į maisto prekių parduotuvę, tauragiškių vadinamą „Šiaulių uorsas“,  pagalbiniu darbininku. Juzefa gavo valytojos darbą pašte. Laisvalaikiu audė juosteles. Nagingas, sąžiningas, darbštus tėvas, Jonas Košys, gavo darbą komunaliniame ūkyje, dirbo ūkvedžiu – sargu. Ten pat jų šeimai suteikė ir mažą kambarėlį su virtuvėle.                                                                                                                                              

            Visi dabar ilsisi Tauragės Papušynio kapinėse, paminklą žymi užrašas:

             „ Paliekam pėdsaką nors menką,

            Nutoldami nuo kranto amžinai“.

            Pasakodama šią istoriją, gerbiama Zofija, kelis kartus akcentavo, kodėl ji norinti paviešinti šią vyro šeimos istoriją. Ji nori pasakyti, kad ir tarp rusų kareivių, būta žmogiškumą turinčių vyrų, kad ne visi buvo žiaurūs, nuožmūs ir nesukalbami. Kaip įrodymą, kad tai nebuvo vienintelis atvejas,  ji atnešė Vinco Kundroto knygą „Mano kryžkeliai“. Ten taipogi aprašoma, kaip kareiviai Kundrotų šeimai leido pasiimti „maišą bulvių, kitą maišą kvietinių miltų, maišą sėmenų, pasiskerdėme kiaulę ir nedarinėtą įsimetėme į vežimą. Darinėti teko jau vagone.“ Toje knygelėje yra dar vienas žmogiškumo faktas, kurį, kalėdamas Lukiškių kalėjime, papasakojo a. a. tautodailininkas Pranas Kundrotas: „Prisimenu dar vieną, gal ir stebuklingą įvykį. Jis kartojosi kas trečią vakarą. Dar prieš miegą atsidarydavo durys ir kareivis sargybinis juodais ūsiukais, ant grindų pastatęs ąsotį, pilną tirštos perlinių kruopų sriubos, tardavo: „kušai“ (valgyk). Iš tikro, tai buvo stebuklas, tai buvo gyvenimo viltis, viltis išlikti.“

            Pripažinkim, tokių istorijų, deja, mažokai žinoma. Bet jų yra. Kaip yra pasakęs žymus rusų rašytojas ir publicistas Maksimas Gorkis: „Žmogus, jau tūkstantį kartų įrodė, kad jis gali būti toks, koks nori būti“. Šiandien Lietuva – laisva ir nepriklausoma šalis. Gyvenam pritekliuje, patys renkame savo valdžią, patys atsakingi už savo gyvenimus. Tačiau tą frazę „praradęs žmogiškumą“ tenka išgirsti pakankamai dažnai. O kas yra tas „žmogiškumas“? Tad pabaigai puiki citata iš visagalio interneto – „Žmogiškumas – labai plati sąvoka, vieniems tai tiesiog buvimas žmogumi iš esmės, o kitiems – vertybių puoselėjimas. Šiandieninėje visuomenėje itin lengva pamiršti apie žmogiškumą – pirmiausia rūpinamės savo poreikiais, o tik vėliau galvojame apie kitus žmones, o kartais apskritai to nedarome. Tačiau, kad būtų žmogiškumas, svarbiausia yra suvokti jo prasmę. Išlikti žmogumi su tyra siela ir gerais norais nežmoniškose situacijose yra sudėtinga. Tad neveltui sakoma, jog žmogiškumas prasideda nuo gailesčio ir užuojautos“.

                                    Aušra Norvilienė                                     Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė