TAURAGĖS KRAŠTO MUZIEJUS

Lankymas:

   I–IV –  9–17 val.

   V–VI – 10–16 val.


Dariaus ir Girėno g. 5, LT-72215

Tel. +370 676 87 756, +370 446 51 468

Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai:

+370 639 45 667

Skaudvilės krašto muziejus:

+370 602 67 886

El. p. info@tauragesmuziejus.lt

Biudžetinė įstaiga, 302477081

TIC baneris

LIMIS2

Cepausko baneris

MuziejuLobiai

europena jpg

Kult pav skaitm logo

Tauru parkas

Remejai

Rekomenduojame naudoti naršykles
Firefox arba Chrome:

Firefox-logologo-chrome

Tauragės pilis 360°

Ona Laurinaitiene verpia Pasakoja Ona Laurinaitienė – Kuizinaitė, g. 1922 m. Lomių parapijos Vaitimėnų kaime, gyvenanti Tauragėje. Pasakoja apie savo jaunystės laikus, kai augo tėvų namuose.

Užrašė Viliutė Ružinskaitė, Tauragės krašto muziejaus muziejininkė-etnografė

DUONA. „Mana atminime būdava duonai sumaldava per šatrą, būdava šatravoti miltai ruginiai“. Būdavo šatravotų ir kvietinių miltų. Trim savaitėm kepdavo 6 kepalus duonos. Būdavo 5 dideli kepalai ir kampukas. Tėviškėje būdavo apvalūs duonkubiliai, kuriuos dar naudodavo kopūstams pjauti raugiant. Šeimoje valgytojų buvo 14 žmonių: savo šeima, du nuomininkai, dar pasikviesdavo talkininkų. Duonos užtekdavo trims savaitėms. Jei kada kepė kugelį, tai duonos tą dieną nereikdavo.

Plikyta duona. Į duonkubilį įpildavo miltų, užplikydavo 6 litrais verdančio vandens ir išplakdavo. Kiek paplikus, dar papildydavo šilto vandens ir pastatydavo rūgti. Rūgdavo 3 dienas. Kartas nuo karto vis paplakdavo. Į plikytą duoną

raugo nedėdavo. Duonos kepdavo daug, sakydavo „Tris papečius iškepiau“. Į pečių tilpdavo 6 kepalai. Seniau būdavo dideli kepalai. Šaunant į krosnį, pirmą kepalą peržegnodavo, kepėja prieš pradėdama minkyti duoną, irgi persižegnodavo. Į plikytą duoną kartais dėdavo mielių, kai nelaukdavo 3 dienų, kol išrūgs. Plikytą duoną kepdavo iš ruginių ar kvietinių piklevotų miltų. Kai minkydavo, dėdavo po truputį miltų, įberdavo kmynų. Išminkytą duoną dėdavo ant ližės, sušlakstydavo su vandeniu, šonus pabraukdavo, kad taip neskilinėtų. Ant ližės dėdavo klevo lapų, ajerų arba pabarstydavo miltais. Duona pečiuje kepdavo valandą su viršum. Jei didesni kepalai – apie dvi valandas. Prieš ištraukdami duoną, išimdavo vieną kepalą, pabelsdavo į apačią, tikrindavo, ar iškepęs. Priekinis kepalas (paskutinis, arčiau durelių) iškepdavo vėliausiai.

Kai kepdavo duoną, iškepdavo bandą iš virtų bulvių ir tarkių košės. Sumaišydavo, padarydavo paplotį, į tarpą įdėdavo lašinukų, nulygindavo, padėdavo ant ajerų ir pašaudavo kartu su duona į pečių. Kai iškepdavo, valgydavo su pienu. Ir duonos paskutinį kepalą, kuris dažnai būdavo mažesnis, kepdavo su spirgučiais viduryje.

Neplikyta duona. Duonkubiliai būdavo egliniai, kartais mama maišydavo duoną ir į puodą („bliūdą“). Duonkubilis turi savo rūgštį. Į jį subertus miltus užpildavo šiltu vandeniu ir pastatydavo rūgti. Per naktį įrūgdavo. Jei neįrūgdavo, dėdavo duonos plutų, bulvių košės, kai kada bulvių dėdavo ir minkant. Šešiems kepalams duonos dėdavo apie 2 kg. bulvių košės. Duonkubilį laikydavo šiltai, apklodavo audeklu. Prie pečiaus būdavo suoliukas, ant jo dėdavo duonkubilį. Daugiausia vakare maišydavo duoną, per naktį palikdavo prie šilto pečiaus. Raugo likučius duonkubilyje palikdavo ne visada, pačiame duonkubilyje, jo šonuose būdavo likusios rūgšties. Mažiems vaikams padarydavo iš tešlos paukštuką ar zuikutį ir iškepdavo kartu su duona. Mažesni vaikai pristodavo, kad ir kelis reikdavo padaryti. Juos vadino „pagranduks“. Ir mama, ir O.Laurinaitienė savo vaikams kepdavo pagranduką. Duonos maišymui ir plikymui būdavo „mentis“, ją padirbo tėvukas. Buvo velėjimo lentą padirbęs, skalbtuvę. Šie daiktai vėliau atiteko O.Laurinaitienei kaip pasoga. Pečių mama kurstydavo, įdėdavo didelį glėbį malkų, geriausiai beržinių. „Sykį kursčiau ąžuolinėmis, tas pečius per daug įkaito, rodos jau atvėsinau, pasižiūriu iškepus, kad ta duona juoda“, – pasakoja O.Laurinaitienė. Iškeptą duoną nešdavo į kamarą. Kamaroje būdavo suolas, ten padėdavo iškeptą duoną, apšlakstydavo pasaldintu šiltu vandeniu, užklodavo drobele, dar uždėdavo adijalą, tai pluta suminkštėdavo. Kai duona taip pastovėdavo, nuplaudavo lentyną, kur duoną dėdavo ir sudėdavo į tą lentyną. Laikydavosi duona gerai, nepelydavo. Prariektą kepalą pavalgius nešdavo padėti vėl į tą lentyną.

Šilta, ką tik iškepta duona būdavo skanu su sviestu. Raikydavo duoną bet kas, taip pat ir vyresni vaikai. Kai duona pasendavo, supjaustydavo gabaliukais ir valgydavo su saldintu vandeniu visi vaikai apstoję apie dubenį (bliūdą), nes buvo daug vaikų. Iš viso buvo 14 vaikų, bet ne visi užaugo. Dar buvo močiutė, berniuks samdinys, mergina tarnaitė. Visi prie vieno stalo sėdėdavo, išskyrus nuomininkus.

O.Laurinaitienė duoną kepdavo šventėms, vestuvėms sau. Kepdavo duoną dažnai, būdavo daug skalsiau negu pirkta. Kai persikraustė gyventi į Tauragę, nebekepė. Jei kas pabaigdavo savo, skolindavo duoną, pusę kepalo ar kiek, kaimyniškai pasidalindavo. Kartais biednesnis ir negrąžindavo. Biednesnėms moterims nešdavo verpti, tai duodavo duonos už verpimą. Sakydavo: „Paviržis bus duonas kepals, rytams tepals [ir lašiniai]“. Tarnams įdėdavo prieš Kalėdas išleisdami duonos kepalą. Daugiausiai pas tėvus tarnai išeidavo po Naujųjų metų. Tarnaitės daugiausiai pasilikdavo keliems metams. O.Laurinaitienei būnant 13 metų, jau tarnaitės nesamdė.

Jei nukrisdavo duonos ant žemės, reikėdavo papūsti ir suvalgyti. Kartais sakydavo : „Pabučiuok, ka numetei“. Nesimėtydavo papenčiai kaip dabar. Duonos apverstos negalima dėti, buvo pagarba duonai.

Į svečius nešdavosi bulkas. Būdavo specialus ryšelis, kur nešdavosi bulką, sviestą, sūrį vietoj tortų.

Vienoj vestuvėj bobutė iškepė „bobas“. Buvo du puodukai kiauri, juos laikydavo specialiai „bobai“ kepti. „Bobai“ reikėdavo kiaušinių, sviesto, įmaišydavo į kvietinius pirktinius miltus. Būdavo apvalūs aukštoki puodukai, į jų vidurį įstatydavo butelį, tai ta „boba“ išeidavo kiauravidurė. „Vežės babuti į tas vestuves ir mane. Vežės iškepusi tas dvi „bobas“ pečiuj. Pyrags iškepdavo ir dikofkoj. Aš mačiau kaimynystėj kaip kepė po „kukne“ du nedidelius kepaliukus. Paauglė buvau“, – pasakoja O.Laurinaitienė.

Kai kepdavo duoną, dar pridėję miltų ir tarkių, sukočiodavo, supjaustydavo ir per tarką suspausdavo kiauravidures „galkutes“. Išvirdavo vandenyje, užpildavo padažu su spirgučiais. „Mes, vaikai, žiūrėdavom dar pasemti taukų su tom galkutėm“.

Iš kvietinių miltų virdavo makaronus, kleckiukus, greitputrę, putrą. Putrą virdavo iš kvietinių miltų, vandens arba pieno, įdėdavo druskos. Ji buvo kelių rūšių – greitputri ir sausputri.

Greitputri: į kvietinius miltus įkuldavo kiaušinių, padarydavo skystesnę masę ir lašindavo per tarką į verdantį pieną.

Sausputri: į kvietinius miltus įpildavo vandens ar pieno, vos tik sudrėkus miltams, dėdavo juos į verdantį pieną. Jei padarydavo kietesnę tešlą, tai gnaibydavo kleckiukus.

Makaronus darydavo, jei būdavo daugiau laiko.

„Mano atminime iš miežių grūsdavo malūne grucę ir kruopas. Mes vadinom „gruciki“. Į piestas grūsdavo aguonas, kanapes, o javų – ne. Biržų lauke, nuo Vaitimėnų pro Šilalę, ant Akmenos upės buvo malūnas. Kartais jis užtvindavo. Į jį vežė tėvai grūdus malti. „Dar esu su girnums malus. Viena ranka suki, antra ranka pili po saują. Šalia pasidedi tuos grūdus“.

Grucę virdavo su mėsa, pamerkta iš vakaro, įdėdavo pupelių, bulvių. Kruopas virdavo su pienu, įpildavo į puodą vandens, pieno ir suberdavo smulkias miežines kruopas.

Kai malūne „pikliavodavo“ kvietinius miltus, gaudavo dar tokių kaip manų. Iš jų virdavo pienišką kvietinę košę vaikams. Skanu su uogiene. Būdavo kaip manų košė.

Iš miežinių kruopų virdavo „šiupinį“ su mėsike, daugiausiai Užgavėnėms. Dabar kai nesuvalgai kruopų sriubos, įtarkuoji bulvių, irgi išeina košė.

„Talkoms virdavo tą kruopų košę. Skalbti pasiprašėm moteriškų, nusivežėm prie upelio, aš susivyniojau tą košę į audeklus, pavalgėm pietų, buvo dar karšta. Ir audeklus nusiveždavom karštus, nes kubile šutindavom. Būdavo varinis katils, ten būdavo pelenų šarmas. Baltmiškia pelenus [beržų] užplikydavo karštu vandeniu, nusistodavo, būdavo karštas. Išvelėtus dėdavom į kubilą su parvage. Tol virydavom, kol išvirydavom. Nuleisdavom vandenį kelis kartus. Tada iššutindavom. Paskui dėdavom į vežimą taip palaidus karštus ir veždavom prie Akmenos skalbti. Talką kviesdavom kelias moteris. Skalbdavo prie Pūtvės. Paskutinį kartą kai skalbėm su mama, matėm, kaip Pūtvinskius išvežė į Sibirą. Buvo plikbajoriai ir tiek.“

Avižinis kisielius. Avižinius miltus truputį apsijodavo per seną rėtį ir juos lengvai paplikydavo su geroku kiekiu karšto vandens, tik kad nesupliktų. Dėdavo į tą raugą duonos plutelę ir keletą anglių. Anglys nuima kartumą. Pastatydavo šiltai, kad rūgtų. Užrūgus per retą audeklą išsunkdavo ir leisdavo tam vandeniui nusistovėti. Jei to pirmo vandens nenupili, būna kartaus skonio, o jei nupili, dar skanesnis. Įdėdavo druskos. Virdavo maišydami, kad neprisviltų, kol sutirštėdavo. Valgydavo su spirgučiais, uogiene, cukrumi. „Man tai rūgštoka, aš mėgdavau su uogiene. Dabar irgi iš tų dribsnių gerai išein. Seniau virdavo vakarienei, tai skaitos lengvas maists. Ir per Kūčias, ir šiaip virdavo. Dabar nebeverdu“.

Kindžiuką (skilandį) darydavo taip: atvėsintą mėsą pjaustydavo gabaliukais, pridėdavo lašinukų, įdėdavo prieskonių. Kimšdavo į pūslę ar į skrandį. Daugiausiai į pūsles. Pūsles išvirindavo kalio permanganato tirpale. Sukimšdavo, užsiūdavo su vilnoniais siūlais (vilna neplėšia, o paprasti siūlai siūlę išplėšia), apdėdavo lentelėmis ir apvyniodavo virvele. Turi pastovėti. „Mūsų tėvynėj kamins buva vidury buta. Iš viena gala ir iš kita gala sueidava dūmai. Ir tam kamine aukštai kabodavo tas kindžiukas. Daugiausiai ta pačia diena skerdė po dvi kiaules, tai padarydavo du kindžiukus į pūsles.“ Paskerstas kiaules svilindavo su šiaudais. Apdėdavo šiaudais pirma aukštielninką, paskui – nugarą. „Sykį kiaulė besvilinama pašoko, mes, vaikai, išsigandom.“

Iš kiaulės galvos darydavo slėgtą sūrį. Mėsą apvirdavo, supjaustydavo, surišdavo į skudurą į ryšulį. Paskui tokią suvyniotą virdavo puode. Išvirusią paslėgdavo ir jau pjaustydavo valgyti. Laikydavosi mėnesį, du. Klėtyje būdavo tamsus kambarys mėsai dėti. Tą slėgtą sūrį laikydavo pakabintą.

Kiaules pjaudavo prieš Kalėdas, kad būtų šviežių valgių. Nugarines sudėdavo, kamine parūkydavo, vasarai laikydavosi. Vieną kindžiuką būtinai reikėdavo išlaikyti rugiapjūtės pabaigtuvėms. Vasarą valgydavo mėsos mažiau. Per rugiapjūtę nešdavosi mėsos į lauką užkąsti. „Kiaulę skerdė pats tėvuks, ir mano vyrelis buvo išmokęs. Skerdė prisirišęs kiaulę už snukia. Su saviškiais pasidalydavo skerstuvėmis“.

Iš kraujo virdavo juką. Į kraują dėdavo burokų skysčių, parūgštindavo. Pakaitindavo, maišydavo, kad į vieną gabalą nesukaistų. Pridėdavo druskos. „Su bulve virta labai skanu“.

Kepenis apvirdavo, sudėdavo į keptuvę, apkepdavo, uždėdavo raugintų barščių su rasalu. Valgė su bulvėm (bulbėm).

Iš plaučių darydavo plautinę dešrą, pridėdami mėsos, plonesnių lašinukų.

Iš inkstų virdavo sriubą. Perpjautus inkstus, išėmę vidurį, išvirdavo parūgštintam vandenyje, paskui inkstus susmulkindavo, pakepindavo ir virdavo sriubą, pridėdami kruopų, raugintų agurkų, bulvių.

Iš kiaulių kojų virdavo šaltieną.

Lašinius, kumpius prieš rūkant sūdydavo. Ištrindavo su pipirais, česnakais, druska, sudėdavo į kubilą ir užklodavo. Kai pastovėdavo, virdavo sūrymą: užvirindavo vandenį su druska, atvėsindavo ir užpildavo ant mėsos. Pabūdavo dvi – tris savaites. Lašinius, šinkas (mėsa su kaulu) dėdavo kubilo viršuje, kad nebūtų česnakų skonio. Lašinius, kumpius rūkydavo kamine nesvarbu, kokia malka. Kartais iš pradžių pertraukdavo kadagių dūmais. Išrūkytą mėsą nešdavo į svirną. Ten buvo tamsus kambarys mėsai laikyti.

Vėdarus kepdavo dvejopai. Pirma: iš miežinių kruopų su spirgučiais, kur likdavo nuo taukinės. Antra: iš bulvių tarkių kaip kugeliui. Kepdavo šeštadieniais, sekmadieniais „į dukofką“ (orkaitėje).

Iš taukinės darydavo „užtriną“. Taukinę sumaldavo ir su prieskoniais išminkydavo, suspausdavo, su tom pačiom plėvelėm apvyniodavo. Padėdavo ant lentutės, suraištydavo, parūkydavo trumpiau negu lašinius ir nešdavo į tą patį svirną prie mėsos. „Užtriną“ dėdavo į sriubas, ant kepinamų svogūnų.

Kiaulės uodega – Užgavėnių šiupinių valgis. Ją į vidurį „bliūdo“ (dubens) įdėdavo stačią, įpjaustę ranteliais. Mama arba bobutė padalindavo tą uodegą visiems po gabaliuką. Bobutė turėjo daugiau pagarbos kaip mama. Kaime sakydavo: „Kuizina babūni“. Ji eidavo prie gimdyvių, giedojo bažnyčios chore. „Kai kaime kas susipykdavo, ateidavo kviesti mūsų tėvą. Jis sutaikydavo. Ir tėvas neidavo į liudininkus. Sakydavo: „Taikykitės“.

Šviežią mėsą valgė iki Užgavėnių. Po jų – silkė. Nupirkdavo bačką silkių, pasidalindavo su kaimynais ir turėjo pasninko laikotarpiui.

Iš silkės galvų darydavo „rasalynę“. Silkės galvas apvoliodavo miltais, dėdavo į specialią „blėkutę“ ir kepdavo „kuknėje“ ant anglių.. Iškepusias galvas sutrindavo su svogūnais, įdėdavo druskos ir užpildavo vandeniu, pridėję raugintų barščių. Valgydavo su bulvėmis.

Penktadieniais valgydavo be mėsos, prieš atlaidus vieną dieną pasninkaudavo, dažniausiai penktadienį.

Valgė marinuotas silkes. Į marinatą dėdavo acto, cukraus, žalio svogūno. Užvirintą ir ataušusį marinatą pildavo ant silkių.

Kiti pasninko valgiai: avižinė košė, kūčiukai su aguonų pienu. Kanapes sugrūsdavo, kad pavirstų į tešlą, tada pakaitindavo, išspausdavo, gaudavo masę, panašią į varškę. Virė „pyragiukus“ su tuo įdaru. Darydavosi kanapių aliejaus – labai sukaitindavo sugrūstas kanapes ir išspausdavo. Per pasninkus virdavo „pyragiukus“ su grybais.

Pieno produktai

Mama laikydavo 5 – 6 karves. Tuomet nebuvo tokių gerų kaip dabar karvių veislių. Milžtuvės būdavo metaliniai kibirai. Bobutė pasakojo, kad ganydami karves vaikai jas šerdavo žole nuo rėžių, tai sako „užčėravota karvė“, duodavo daug pieno. Sakydavo kad būdavo žmonių, kurie pieną priduodavo pieninei, o gautą liespienį vėl sugirdydavo karvėms, kad duotų daugiau pieno.

Košdavo pieną „į pūdynikes“. Būdavo molinės 8 – 10 litrų puodynikės. Jas pirkdavo iš puodžių per jomarkus Šilalėje, Skaudvilėje, Tauragės turguose. Daugiausiai tai bobutė tvarkė pieną. Užvoždavo puodynę su dangteliu, padėdavo kamaroj ant suoliuko, kai nusistodavo, nugriebdavo su samčiu.

Teta gyveno Indijos kaime prieš karą. Nešdavo į kalną pieną, į supirkimo punktą. Punktuose surinkdavo pieną ir veždavo į pieninę. Mokėjo tuo metu po 35 centus už litrą.

Iš saldaus pieno virdavo sriubas, darydavo padažus, būdavo bulvių košei atpilti.

Pieniškos sriubos buvo įvairios. Tai baltinta kopūstienė, „grucė“ su perlinėmis kruopomis ir pupelėmis, „sausputrė“ iš miltų su kiaušiniu padarytų makaronų. Dar virdavo pienišką sriubą su miltais, sumaišytais su vandeniu. Iš miežinių kruopų virdavo balintą sriubą, o jei įdėdavo sutarkuotą bulvę, gaudavo kruopų košę.

Surūgdavo pienas savaime, padėtas kur šilčiau. Jei greitai norėdavo surauginti, tai padėdavo ant krosnies. Iš rauginto pieno, supylę į jį virintą saldų pieną, darydavo „saldžius sūrius“. Sūrį arba varškę darant reikia ataušinti puode, jei karštą supilsi, prilips prie sūrmaišio, o jei per šaltą supilsi – „nesukibs“. Sūrius sūdydavo, pridėdavo į juos kmynų, paskui džiovindavo. Džiovintas sūris turėdavo būti sūrus. Sakydavo: „Sūris tai sūris, ale kodėl ne sūrus“. Pirmiausia sūrį padžiaudavo ant lentelės. Džiovindavo sūrį netoli krosnies. Iš lininių siūlų su vąšeliu numegzdavo tinklelį, į jį dėdavo sūrį ir džiovino. Sudžiovintus sūrius laikydavo grūduose, daugiausiai rugiuose. „Svirne buva mygai (aruodai), į juos dėdava“. Pelės nelabai puldavo. Iš svirno parneštą džiovintą sūrį pakapodavo, visa šeimyna grauždavo. Sūrio vidurys „turėja sava grudumą“ (konsistenciją). Padžiovintą sūrį pakapodavo gabaliukais ir baigiant virti dėdavo į barščius, tai truputį sukaisdavo. Išlaikydavo sūrius ir vasarai, nešdavosi pagraužti į lauką prie darbų.

Varškę dėdavo į bandeles, žemaičių blynus.

Darant kastinį reikia sušildyti grietinę, neperkaitinti ir sukti daug kartų būtinai puodynėje. Jei pasirodo sviestas, vėl šildyti. Pridėti pipirų, česnako. Valgydavo su virtom bulvėm su lupena. Tai buvo ne vien švenčių valgis, valgydavo sekmadieniais.

Sviesto daug veždavo į turgų parduoti. Sviestą mušdavo su „kalatauka“. Prieš mušant grietinę truputį pašildydavo. Jei per šalta grietinė, ilgiau muši, jei per šilta, išeina „didysis sviestas“ – minkštas kaip putra ir baltas. Kai jį į gabaliuką sudedi ir perlauži, būna matyti grumuliukai. Geriausias „mažasis“ sviestas, kuris nebūdavo per daug šiltas.

Čia Ona Laurinaitienė prisiminė anekdotą apie sviesto mušimą:

Viena šeimininkė ilgai nesusuko sviesto. Vyras jai ir sako:

– Aš sumušiu. Ir dar vaiką prižiūrėsiu, ir darbus nudirbsiu.

Užsirišo kalatauką ant nugaros ir dirbo. Ėjo semti iš šulinio vandens, kai pasilenkė ir supylė tą grietinę į šulinį. Tai pridarė bėdos!

Pieno suvartodavo daug. Žiemą mažiau. Negalima Didžiojoj savaitėj prieš Velykas ir per Kūčias, per kitus pasninkus. Bobutė pasakodavo, kad žmonės anksčiau daugiau pasninkaudavo.

Bobutė pasakodavo, kad kai bulves ravėdavo, 12 valandą skambindavo varpai Pagramantyje, tai klaupdavosi ir sukalbėdavo „Viešpaties angelą“. Bobutė buvo Marijona Mažeikaitė, kilusi iš Pagramančio, knygnešio Jono Mažeikos sesuo.

krekenos kepdavo blynus arba sutraukindavo ir padarydavo varškę. Su ta varške virdavo cepelinus, kepdavo sausainius. Masę supildavo į blėką, iškepusį pyragą supjaustydavo. Būdavo geltonas. Krekeną pakaitindavo, saugodami, kad neprisviltų, ja paplikydavo kugelį.

Grybų valgiai

O.Laurinaitienė eidavo grybauti su mama. „Eidavom po eglutėms, repečkom, daug baravykų rasdavom. Vieną metą buvom puspūrį prisidžiovinę. Aš pirmoji pakildavau, tai visur apšliauždavau. Kas pirms – visi į tą baravykyną. Vienoj vietoj buvo ąžuoliukai, po jais ištisi tiltai būdavo voveruškų, gaidukais vadydavo seniau“. Grybus sūdydavo, džiovindavo. Voveruškas dėdavo su sviestu: išvirtas užpildavo karštu lydytu sviestu ir supildavo į stiklainius. Sūdytus grybus labai smarkiai užsūdydavo, prieš valgant reikėdavo numirkyti.

Darydavo bandeles su grybais. Išminkydavo tešlą, dėdavo grybus, sumaltus ir pakepintus su morkomis. Padarydavo bandeles ir kepdavo orkaitėje.

Uogos

Žmonės daug uogaudavo. Būdavo daug mėlynių, kad atvažiuodavo ir iš kitų kaimų. Dar tada nebuvo iškirstas senasis miškas. Rinkdavo ir bruknes. Kartą bruknes renkant išlindo gyvatė. Stabinėj buvo spanguolių, ten buvo durpynai, kartais būdavo vandens. Visos pušelės vienodos nedidelės, greit gali pasiklysti.

Uogas virdavo su cukrum. Bruknes apiplikydavo ir dėdavo į bačkutę, suslėgdavo, kad vienodai skystyje laikytųsi. Mėlynes supildavo į stiklinius indus, užpildavo cukraus, būdavo „vyniuks“. Iš aviečių darydavo „sunką“.

Žydai uogas pirkdavo, atvažiuodavo į vietą, atsiveždavo kibirus, matuodavo. Bruknes labai žydai pirko, spanguoles. Šias uogas virdavo be cukraus. Išvirtas supildavo į indą, ant viršaus uždėdavo pergamentinį popierių, ant jo užbarstydavo tokių miltelių, kurių būdavo galima pirkti vaistinėse, ir laikydavosi. Pakabindavo su šaukštu kiek, kitką vėl uždengdavo su tuo popierium. Kartą O.Laurinaitienė vaikystėje užsivalgė parūgusių mėlynių, pradėjo galva suktis. „Tai jau daba pagėrei“, – sakė mama.

Iš mėlynių virdavo „šaltanosiukus“, tokius kaip koldūnai, su mėlynių įdaru. Būdavo vienas kąsnis, kad neapsitaškytų. Mėlynės būdavo nesutrintos, pabarstytos cukrumi.

Bruknes duodavo prie mėsos. Kai kunigas kalėdodavo, O.Laurinaitienės tėviškėje nakvodavo. Tada kunigui, vargonininkui ir zakrastijonui ruošdavo mėsą su bruknėmis.

Obuolių sūris

Antaninius obuolius nulupdavo, supjaustydavo gabalėliais, pridėdavo cukraus ir palaikydavo. Paskui gerai suvirindavo ir išpildavo į plokščią formą, geriausiai kiaurą, kad nuvarvėtų. Nusivarvėjusį padėdavo ant lentučių ir džiovindavo. Sūris nokdavo padėtas ant pečiaus. Atpjovus būdavo matyti obuolių gabaliukai. Skanu su varškės sūriu.

Alus

Alų darydavo iš duonos arba iš salyklo (sudaiginti miežiai su trupučiu rugių ir kviečių). Javus sudaigindavo, sudžiovindavo, sumaldavo. Užpildavo vandeniu, pridėdavo apynių, truputį cukraus.

Duoną sudėdavo į ryšuliuką, įleisdavo į vandenį ,kol atvirdavo, išmirkdavo, „paduodavo skonį“. Tada tą ryšuliuką išimdavo. Apynius plikydavo atskirai ir tą plikalą supildavo į vandenį, kuriame mirko duona, pridėdavo cukraus, o kai pravėsdavo, sudėdavo mieles. Jeigu į per karštą sudėdavo mieles, tai išeidavo per rūgštus alus. Duoninis alus būdavo nestiprus. Supilstydavo alų į bačkutes ir per kraniuką leisdavo. Jei pabūdavo iki mėnesio, tai jau būdavo stiprus. Per statybas to alaus būdavo vyrams atsigerti.„Mūsų tėvas daug trobesių statydavo“, – pasakoja O.Laurinaitienė.

Ona Laurinaitiene verpia