Spausdinti 

ArcheologiniaiIstorinio laiko slegiamas, kartais vis dar suskamba skalvių genties vardas. Mažai žinome apie juos - vakarų baltų gentį. Dar sunkiau apibrėžti šių žmonių gyventą teritoriją, kuri įvairiais laikotarpiais kito. Mokykliniuose ir pažintiniuose atlasuose ji vaizduojama kaip nedidelė teritorija, apimanti Pagėgių savivaldybę, Tauragės rajono pietines ribas ir Tilžės bei Ragainės apylinkes. Įvairesnių žymėjimo variantų galime surasti dažniausiai tik archeologinėje literatūroje, kurią plačioji visuomenė retai varto. Labiau besidomintieji archeologija dar žino tokius kapinynus kaip Dauglaukis ar Vidgiriai, kur rasta daug įspūdingų radinių.

Archeologijoje tapo tradicija regiono žmones, gyvenusius I-VI a. vadinti Nemuno žemupio kultūra, kuri tik vėlesniais amžiais vadinama skalvių gentimi. Nors Rytprūsiuose Skalvos regionas buvo išskiriamas ir net pažymimas žemėlapiuose iki pat XIX a., tačiau vėliau jis išnyko iš žmonių atminties. Į vietinių Tauragės ir Pagėgių krašto gyventojų vartoseną Skalvos vardas vėl įvestas ir po truputį prigyja tik istoriko Vytenio Almonaičio bei archeologo Eugenijaus Jovaišos dėka. Rašytines žinias apie skalvių gentį pavyksta atsekti tik nuo XIII a. Visa, kas buvo anskčiau, galime atkurti tik archeologų pastangomis. Problema, kad išbarstytos medžiagos ilgą laiką niekas nesirįžo išsamiai tyrinėti ir abibendrinti viename leidinyje. Šiuo straipsniu, parengtu bakalauro darbo pagrindu, siekiama užpildyti dalį tuščių ertmių, trukdančių geriau pažinti Skalvą. Pateikiami įdomūs faktai kai kuriais atvejais glūdėjo XX a. pr. bibliografinėmis retenybėmis tapusiose vokiškose knygose ar naujuose archeolgijos mokslo leidiniuose ir plačiajai visuomenei nebuvo pristatyti. Per pastarąjį dešimtmetį Vokietijos archyvuose surasta anksčiau visiškai užmirštos vertingos medžiagos, praturtinančios tyrimus.
Archeologiniai tyrimai Skalvoje
Kasinėjimus skalvių žemėse pradėjo vokiečiai dar pačioje XIX a. pabaigoje. Ypač verta išskirti Adalbert Bezzenberger be Carl Engel, kurie iki Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindiniai regiono tyrinėtojai. Pirmasis mokslininkas 1897-1898 m. tyrė Greižėnų , 1901 m. Lumpėnų , 1910-1911 m. Bendiklaukio (Bendiglauken)  kapinynus. Radiniai perduoti "Prussia" muziejui Karaliaučiuje. A. Becenbergerio straipsnis "Gräberfeld bei Greyszönen" į lietuvių kalbą buvo išverstas 1992 m. mažo tiražo leidinėlyje "Nemuno delta: tyrimai ir atradimai".  Panašiu metu tyrė ir Pilkalnio (Groß Pilkallen-Meždurečje) kapinyną  (iki tyrimų literatūroje dar buvo įvardijamas kaip Žąsupėnai-Sassupönen ar Kraupiškis-Kraupischken-Uljanovo ). Čia jo manymu stovėjo skalvių Sasovos pilis, o kapinyne rastą segę datavo V a.  C. Engel 1928-1938 m. tyrė didžiausią Nemuno žemupio kapinyną - Linkūnus (Linkuhnen-Rževskoje).  Gaila, tačiau ne visa tyrimų medžiaga buvo paskelbta, per karą pražuvo, o dalinį vaizdą susidaryti galime tik iš gabalėlių, publikuotų įvairiuose to meto leidiniuose. Jame rasta II-XIII a. kapų net keturiais sluoksniais. Apie 1932 m. jis taip pat ištyrė Luobelių (Lobellen-Tušino) bei Naujųjų Lubėnų (Neu Lubönen-Zelenodolje) kapus urnose be įkapių ir datavo juos III-IV a. bei V a.  Vien Tilžės mieste rasti keturi kapinynai , susispietę pramoniniame rajone netoli Spitrės tvenkinio ir to paties vardo upelio (1 pav.). 1 pavDu iš jų tyrė Felix Peiser ir Walter Gronau. Tilžėje-Spitrėje prie Malūno tvenkinio (Tilsit-Splitter Am Mühlenteich) 1907-1908 m. tirtas XIV-XV a. kapinynas, o Tilžėje-Spitrėje prie švedkapių (Tilsit-Splitter Am Schwedenfriedhof) 1936-1940 m. - II-XII a. kapinynas. Tačiau šie faktai mums gali suteikti labai mažai informacijos, kadangi beveik visa medžiaga saugota Karaliaučiaus muziejuje "Prussia" ir Tilžėje, kur karui praūžus ir seniesiems gyventojams išvykus, medžiaga dingo, buvo išvežta į Vokietiją, pateko į privačias kolekcijas ar pasiliko dabartinėje Kaliningrado srityje.
Lietuvos archeologai regioną tirti pradėjo tik devintame dešimtmetyje, praėjus beveik 40 metų po karo. Pradedant 1981 m. iki šių dienų tirti: Šaukėnų, Vėluikių, Greižėnų, Vidgirių, Sodėnų, Kreivėnų, Palumpių, Barzūnų, Strazdų, Smalininkų, trys Viešvilės kapinynai, Dauglaukio kapinynas su gyvenviete, įspūdingi Šereiklaukio ir Opstainių archeologiniai kompleksai. Didelį įnašą genčiai pažinti įnešė E. Jovaiša, Valdemaras Šimėnas, Ugnius Budvydas, taip pat paminėtini archeologai: Jonas Stankus, Jonas Balčiūnas, Arvydas Malonaitis, Arvydas Asadauskas, Olegas Fediajevas, Aušra Zalepūgienė, Linas Tamulynas, Žilvinas Čėsna, Romas Jarockis, Justina Stankevičiūtė.
Mokslininkų dėmesį gali atkreipti netirti, bet iš atsitiktinių radinių, skurdžių paminėjimų, kartografinių duomenų ar žmonių pasakojimų atsekami I-XIII a. kapinynai: Aukštvilkiai, Bitėnai, Balgardis (Ballgarden), Batakiai, Gaurė, Gudai, Ilgakalnis (Langenberg), Kerkutviečiai, Lazdėnai, Ližiai I, Lylavėnai, Oplankis, Opstainys, Pagėgiai, Palumpiai, Paskalviai (Paskalwen-Dubki), Rambynas, Stirbaičiai, Šilinė, Trakininkai, Trapėnai (Trappönen-Nemanskoje), Vilkyškiai ir minėti Tilžėje: Stolbekių g. 99 (Stolbeckerstrasse 99) bei Tilsit-Splitter am Philosophengang.  Žinoma, jog Tauragėje, V. Kudirkos gatvėje irgi rasta geležies amžiaus dirbinių, tačiau nei kokių, nei kada, nei kur tiksliai - literatūroje nenurodoma.  Netirtas ir apardytas Ližių II kapinynas, datuojamas XV-XVI a.  Jis galėtų būti vertas dėmesio šaltinis, tiriant dėl karų dykra virtusį kraštą bei tapti atsvara jau kitoje valstybėje likusio minėto Tilžės-Spitrės prie Malūno tvenkinio (XIV-XV a.) kapinynui.
Labai reti iki mūsų eros pagaminti radiniai. Naudvario kapinynas, tirtas 2001-2005 m., datuojamas I tūkst. pr. Kr. , o gyvenvietėje rastas net mezolito laikotarpio titnaginis strėlės antgalis.  Šį laikotarpį siekiančių daiktų dar rasta Bendiklaukyje, Lumpėnuose, Strazduose, Trakininkuose, Laugaliuose (Laugallen), Rambyne, Tilžėje, Šeidiškiuose (Scheidischken-Barvenkov) ir Šilinėje. Juose, Emil Hollack teigimu, rasta ankstyvojo ir vėlyvojo bronzos amžiaus dirbinių.  Tiesa, jau tada (1908 m.) dalis vietovių buvo žinoma tik iš XIX a. pr. paminėjimų, todėl negalime būti visiškai tikri dėl visų objektų datavimo pagrįstumo.
Liūdna, tačiau Rusijai šiandien priklausančioje pietinėje Skalvos dalyje naujų archeologinių žinių neatsirado, kadangi čia kasinėjimai nevykdomi.
Regiono piliakalniai ir gyvenvietės
Skalvoje piliakalnių yra daug, tačiau vos keli archeologiškai tirti. Iš atsitiktinių radinių žinome nemažai šalia buvusių senovės gyvenviečių, o kartais pavyksta šalia surasti ir kapinyną. Turint tik tokius duomenis jau aiškėja, kad kai kurie piliakalniai atliko didesnių ar mažesnių centrų funkcijas. Labai gerai Skalvos piliakalnio, kaip administracinio centro vaidmenį, atspindi Martyno Purvino sudaryta schema, kurioje į Gilandžių piliakalnį veda nuo seno susidarę keliukai iš iki dabar egzistuojančių gyvenviečių.  Vis daugėjant archeologinių duomenų ir pasitelkiant senąją topografiją, ateityje būtų galima atkurti nemažos dalies piliakalnių ir aplinkinių gyvenviečių pavaldumą. Naudojant archeologinius, istorinius bei padavimų duomenis, galima išskirti kelias piliakalnių rūšis: mažiau svarbūs, svarbūs (pvz.: Gilandžiai, Raudžiai), svarbiausi (Rambynas, Šereiklaukis, Opstainys, Eisuliai). Iki šiol tik Aukaimio pilis, stovėjusi ant Batakių piliakalnio yra susilaukusi vaizdinės rekonstrukcijos , tačiau rekonstrukcija nėra pagrįsta archeologiniais tyrimais, kurie piliakalnyje dar nebuvo atlikti. Aiškumo dėlei sudarytos regiono kapinynų ir piliakalnių lentelės bei žemėlapis, kuriame pažymėti ir šalia esantys kapinynai, jei tokie žinomi (2-4 pav.). Jie atrinkti pagal plačiausią Nemuno žemupio kultūros išplitimo ribą ir atsižvelgiant, kad toliau už šios teritorijos bent keliolikos kilometrų spinduliu nėra piliakalnių. Neaiškumų kyla dėl šiauriau Tauragės miesto esančių piliakalnių gentinės priklausomybės, kadangi panašu, jog iki VII a. čia retai išsisklaidę gyveno Nemuno žemupio žmonės, o vėliau ši teritorija palaipsniui tapo žemaitiška (Karšuvos žemė). Kiekvieno amžiaus kapinynus sužymėjus atskiruose žemėlapiuose, akivaizdu, kad tiek jų topografija, tiek V. Almonaičio atlikti istoriniai tyrimai tai paliudija.  Galime pasidžiaugti pastaraisiais metais atliekamais Skalvos piliakalnių tyrimais. Geriausiai pažįstamais tapo Opstainių bei Šereiklaukio kompleksai.
2005-2010 m. Opstainių piliakalnio ir apylinkių tyrimuose rastos ir dvi šalia esančios senovės gyvenvietės. Piliakalnio rytinėje papėdėje susiformavo net 1,3-1,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietėse rasta grublėta keramika, apdegęs mo¬lio tinkas, degėsiai. Jos ne vieną kartą buvo sudegintos. Į pietus nuo Apstos upelio aptikta didelė lipdytos grublėtu pa¬viršiumi keramikos ir perdegusio molio kon¬centracija (greičiausiai krosnies pado lieka¬nos). Vėliau surastas dar vienas ovalus apdegusio molio padas. Spėjama, kad tai specialiai įrengtos ugniavietės vieta, kuri susijusi su bronzinių dirbinių gamyba. Bronzos liejiko-juvelyro veiklą liudija rastos liejimo formelės ir tiglių dalys bei bronzinių dirbinių fragmentai.  Be to, prie piliakalnio esančiame grio¬vyje dar anksčiau V. Šimėnas rado anks¬tyvą sukamųjų girnų akmenį. 2010 m. pabaigoje vykdyti žvalgymai naudojant magnetometrą. Juos atliko specialistai iš Romos-germanų komisijos Frankfurte prie Maino (Römisch-Germanische Kommission). Užfiksuota daug magnetinių anomalijų, pagal kurias galima spręsti apie pastatų, ugniaviečių, ūkinių duobių, bei stulpaviečių išsidėstymą bei nustatyti kultūrinio sluoksnio išplitimo gyvenvietėje ribas.  2011 m. Žilvinas Čėsna, V. Šimėnas ir Romas Jarockis kartu su vokiečiais, naudodami geoprospekcijos techniką, toliau tęsė žvalgymus.  Po šių žvalgymų kasinėta toliau ir surasta puodų šukių grublėtu, gludintu, gnaibytu paviršiumi. Aptikta duobių, iš kurių vienoje, spėjama, buvo šulinys. Jame rasti 2 moliniai verpstukai, peilis, bronzos lydymo tiglio ir kaušelio fragmentai, miniatiūrinis puodelis. Rasta tinko gabalų su vytelių, lentelių, rastų įspaudais, dar 2 viršutiniai trinamųjų girnų akmenys. Todėl manoma, kad prie šulinio stovėjo 2 pusiau žeminės formos pastatai. Sprendžiant pagal keramiką ir atsitiktinius radinius, gy¬venvietės buvo naudotos visą I ir II tūkst. pradžioje.  Čia dar verta paminėti, jog laikytas piliakalniu Opstainys II po atliktų kasinėjimų pasirodė esanti natūrali kalva arba įrengtas, bet nenaudotas piliakalnis.  
Šalia Opstainių dar įspūdingesnis kompleksas, apie kurio XIII a. narsų vadą net išlikę istorinių duomenų "Sakmėje apie skalvių didvyrį Šereiką"  yra Šereiklaukis. Dar Antanas Salys bandė lokalizuoti Šereiklaukyje gyvenus Sareiką (Šereiką), tačiau jį suklaidino šaltiniuose minimas faktas, jog jo pilis buvusi "toje Skalvas dalyje, kuri liečia Lietuvą".  Mokslininkui pasirodė, jog Šereiklaukis yra per toli tų laikų Lietuvos ir jis šią tikimybę atmetė, manydamas, kad pilies reikia ieškoti dar šiauriau. A. Salio tyrimų laikotarpiu (tarpukariu ir pokariu) Šereiklaukis archeologiškai dar visiškai nebuvo tirtas, o mokslininkas pasitraukęs į užsienį. 1988 m. V. Šimėnas surado sunkiai prieinamą, medžiais apaugusį, užmirštą piliakalnį bei kapinyną, o jau XXI a. amžiuje atlikti tyrimai atskleidė komplekso didybę: du piliakalniai, trys gyvenvietės ir du kapinynai. Tyrimai mažos apimties, tačiau mokslui tapo reikšmingi. Šereiklaukio I piliakalnis dėl galingų įtvirtinimų datuojamas tik XIII a., o ir jame iškastas šurfas parodė, jog kultūrinis sluoksnis nespėjo susiformuoti. Šiaurės rytuose aptikta papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos ir žiestos keramikos.  Prie Šereiklaukio II piliakalnio lokalizuojamas netirtas kapinynas, vadinamas Milžinkapiu. Taip pat šalia yra I tūkst. vidurio - XIII a. gyvenvietė, kurioje rasta ūkinių duobių, stulpaviečių, grublėtos ir žiestos keramikos (puoštos bangelių ornamentu), gyvulių kaulų.  Netoliese yra dar vienas kapinynas, kuriame rasta 19 V-VII a. kapų.  Kitoje Jūros pusėje esančioje Vėžininkų gyvenvietėje rasta puodų šukių gnaibytu ir lygiu paviršium, tinklo pasvaras, verpstukas. Radiniai negausūs, todėl manoma, kad čia nebuvo intensyviai gyvenama.
Be šių įspūdingų kompleksų dar tirtos Greižėnų, Viešvilės, Dauglaukio gyvenvietės. Pastraisiais metais į mokslinę apyvartą įtraukti du piliakalniai. 2008 m. prie Šunijos žiočių V. Almonaitis surado Rekstukų piliakalnį. Jį apžiūrėję archeologai datavo I tūkst. pab. - II tūkst. pr., o piliakalnį radęs mokslininkas mano, kad jis dar galėjo būti naudojamas ir XIV a.  Rolandas Tučas, atlikęs paminklų kartografavimą, nusprendė, jog Rekstukų etninė priklausomybė neaiški.  Jei piliakalnį iš tiesų galima datuoti  I tūkst. pab., tikriausiai jį jau būtų galima skirti žemaičiams (karšuviams). 2011 m. V. Almonaitis kartu su V. Šimėnu rado užmirštą mokslui Raudžių (Nemunijos) piliakalnį (Raudszen (Nemonge)-Rjadino), esantį prie Šešupės ir Nemuno santakos. Kadangi piliakalnis tikrai nemažas, V. Almonaitis iškelia hipotezes, jog čia galėjo stovėti XIII a. pab. Sasovos arba XIV a. vid. Skalvos pilys.
    Su piliakalniais ir gyvenvietėmis susijusios Romos monetos, rodo tolimus prekybinius ryšius. Jų negausiai randama II a. vid. - III a. vid. objektuose. Be rastųjų kapinynuose Dauglaukyje, Gaurėje, Bendiklaukyje, Oplankyje ir Tilžėje-Spitrėje prie švedkapių, kurias savo tiriamajame darbe nurodė archeologė Justina Stankevičiūtė , verta jos tyrimą papildyti papildomais faktais. E. Hollack, remdamasis Eduardu Gizevijumi (Gisevius), mini Trapėnų kapinyne rastus du sestercijus: Aurealiano ir  Marko Aurelijaus.  V. Almonaitis mini Šereiklaukyje rastą II a. monetą.  2012 m. vasarą vykdytuose nedideliuose Pagramančio piliakalnio kasinėjimuose rasta taip pat II a. Romos moneta.  Dažniausiai jos varinės, retai sidabrinės. Pagal naujausius duomenis Skalvoje galime suskaičiuoti 30 surastų Romos monetų. Tačiau dar minima, jog Eisulių piliakalnyje (taip įvardijamas Lietuvos piliakalnių atlase, tačiau E. Hollack knygoje vadinamas Tusainių arba Kaukaro) 1828-1850 m. laikotarpyje buvo randama Romos monetų lobių su Vespasiano, Domiciano, Trajano, Adriano, Antonino, Faustinos, Liucilos, Maksimilijano, Liucijaus Vero, Julijaus Cezario, Gordiano atvaizdais.  Gaila, nežinome tikslaus skaičiaus, tačiau monetų įvairovė ir tikriausiai daug didesnis skaičius nei 30 koreguoja supratimą apie ankstyvuosius Nemuno žemupio kultūros prekybos ryšius.
Nemuno žemupio srities ribos I-XIII a.
    Nemuno žemupio kultūros žmonių, o vėliau ir skalvių tankiausiai gyventas plotas buvo Vilkyškių kalvagūbryje, kuris tęsiasi ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Nemuno krante. Būtent minėto kalvagūbrio vietoje žinomos archeologinės vietos išsidėsčiusios tiems laikams labai tankiai - maždaug kas 3 km. Turbūt neatsitiktinai Rambyno kalnas apipintas gausiomis legendomis. Juk būtent jis yra viduryje tankiausiai gyventos teritorijos. Istorinius laikus pasiekusi užrašyta sakmė apie žemės kunigaikštį skalvį Šereiką bei archeologiškai šiek tiek tirtas Šereiklaukio piliakalnio, gyvenviečių ir kapinynų kompleksas (vos už 6 km nuo Rambyno) taip pat svariai prisideda prie Skalvos žemės centro lokalizavimo. Į Nemuną šalia įteka kita nemaža upė - Jūra, o upės nuo seno žmonėms buvo labai svarbios išgyvenimui, susisiekimui ir prekybai. Norėdami geriau pažinti skalvius, būtent Šereiklaukyje archeologai turėtų ir toliau atlikti plataus masto tyrimus.
    Jeigu Skalvos centras šių dienų mokslui pakankamai aiškus, nors ir palyginus nedaug kasinėtas, tai neaiškumai prasideda Nemuno žemupio kultūros pakraščiuose. R. Tučas teisingai pastebėjo, kad skalviams labai būdinga keltis gyventi toli nuo žemės centro.  Būtent ši aplinkybė lemia, jog mokslininkai kapinynus priskiria skirtingoms etnokultūrinėms sritims arba skelbdami tyrimų duomenis tai nutyli. Teritorijos kaitą geriau suprasti padeda sudarytos kapinynų ir piliakalnių lentelės bei kiekvieno amžiaus atskiri žemėlapiai. Dėl vietos stokos, čia pateikiamas bendras Skalvos paminklų žemėlapis (4 pav.).4 pav  Iš pietvakarių atsikėlę aisčių protėviai I a. antroje pusėje šiame regione paliko pirmuosius kapinynus (Barzūnai, Dauglaukis). Ši vieta vėliau ir liks Skalvos centru. II-V a. naujosios kultūros žmonės apgyveno tolimesnius negyvenamus plotus (Greižėnai, Lumpėnai, Ringiai, Smalininkai, Šaukėnai, Vėluikiai, Viešvilė II), taip priartėdami prie Centrinės Lietuvos kapinynų ir Žemaitijos pilkapių žmonių. Tačiau svarbu, kad Vėluikiai, Šaukėnai ir Ringiai buvo visiškame paribyje su Žemaitijos pilkapių kultūra. Čia jų neskyrė plati dykra, arba tiksliau, retai apgyventoje teritorijoje įsikūrė toli nuo centro atkeliavusios Nemuno žemupio bendruomenės. Tai įrodo Dionizo Poškos tyrinėtas II-III a. Adakavo pilkapynas, šalia kurio yra Vėluikiai. O Šaukėnų kapų įranga, panašu, kad persimaišiusi tarp abiejų kultūrų. Taip pat Skalvos centras prasiplėtė ir į kairįjį Nemuno krantą (Bendiklaukis, Linkūnai, Tilžė-Spitrė prie švedkapių). Jei palaikysime nuomonę, jog tolimiausi Nemuno žemupio kapinynai šiaurėje visgi yra Šaukėnai bei Vėluikiai, tai kultūros ribą II-V a. reiktų vesti beveik identiškai šiandieninio Tauragės rajono vakarinėmis, šiaurinėmis ir rytinėmis ribomis, priskirti visą Pagėgių sav., Tilžės ir Ragainės apylinkes bei Jurbarko rajone užbaigti ribą ties Viešvilės ar Šventosios upeliais. Sunkus klausimas iškyla, bandant priskirti Pilkalnio (Groß Pilkallen-Meždurečje) IV-V a. kapinyną, esantį gerokai piečiau nuo Skalvos centro. Jei remsimės A. Bitner-Vrublevskos sudarytu senojo geležies amžiaus žemėlapiu , tai plačiu spinduliu daugiau jokių kapinynų nėra. Žinodami, kad ten plytėjo pelkėtos, žmonėms gyventi nelabai tinkamos teritorijos, galime su tyrėja sutikti. Pilkalnis nuo centro nutolęs lygiai tiek, kiek ir Smalininkai ar Šaukėnai, ir yra netgi arčiau už Vėluikius. Jei būtų žinoma gausesnė kapinyno medžiaga, tai galbūt eilinį kartą pasitvirtintų teiginys, jog skalviams būdinga keltis gyventi toli nuo centro.
    V-VIII a. skalvių gyventa teritorija išsitęsia į rytus (Smalininkai) ir, R. Tučo nuomone, į vakarus (jis priskiria skalviams Rubokų kapinyną), tačiau sunyksta šiaurėje toli nuo centro esančios gyvenvietės (Šaukėnai, Vėluikiai). Ir nuo Lamatos, ir nuo Skalvos žemių centro toliau esančius Rubokus (V-VIII a.) vieni skiria Lamatai , o kiti Skalvai.  Visgi ten rastos gan netaisyklingos akmenų konstrukcijos turėtų būti lemiama užuomina į Vakarų Lietuvos pilkapių kultūrą (vėliau tapusia lamatiečiais), nes Nemuno žemupio regionui minėtais amžiais tokios konstrukcijos nėra būdingos.
    Matoma bendra tendencija, kad nuo VI iki XIII a. Skalva traukiasi. Atsigavimas pastebimas tik IX-XI a., kai išsiplečia Viešvilės ir lėčiau nyksta kitos bendruomenės. Tačiau XI a. galiausiai sunyksta ir turtinga minėtoji bendruomenė. Įdomu, kad Rasa Banytė-Rowell viename knygos "Lietuvos istorija. Geležies amžius" skyriuje dar piečiau esantį Įsruties Sendvario (Althof-Insterburg) kapinyną skiria Nadruvai, o štai kitame tos pačios knygos skyriuje Vytautas Kazakevičius jį pamini prie Skalvos vikingų laikotarpio kapinynų.  Turint omenyje didelį atstumą nuo Skalvos centro ir jos tuometinį traukimąsi, sunku sutikti su mokslininko nuomone.
    Susidaro įspūdis, kad XIII a. Skalvą pradėjus pulti ordinui, ji tebuvo nedidelė tankiai apgyventa teritorija aplink Rambyno kalną. Negana to, dažniausiai XIII a. siekiantys kapinynai datuoti tik pagal atsitiktinius radinius. Akivaizdu, kad Skalvos plotas tuomet galėjo būti vos apie 540 km² (tiek pat, kiek dabartinė Pagėgių sav.). Toks plotas, lyginant su ano meto dauguma kitų neužkariautų baltų genčių, yra labai nedidelis ir ypač kontrastuoja su maksimaliu išplitimu V a., kai retai apgyventa teritorija galėjo siekti net 1800 km².
    Yra dar viena akivaizdi ir ypač Skalvai būdinga aplinkybė - ją supančios dykros, kuriose kapinynų ir piliakalnių beveik nėra. Pelkės ir miškai labai izoliavo šią teritoriją. V. Šimėnas neužmiršo pasitelkti geografinių duomenų ir atkreipė dėmesį, kad Tauragės rajono šiauriniame paribyje buvo Pagramančio miškai, rytuose abiejose Nemuno pusėse - Karšuvos-Trapėnų giria, pietuose - Įsručio aukštupio pelkės, vakaruose - Nemuno žemupio pelkės. Matant visus žinomus Skalvos archeologinius objektus žemėlapyje, darosi aišku, kodėl jie taip atkartoja šiandieninį Tauragės r. ir Pagėgių sav. V. Šimėno žodžiais tariant: "Senųjų genčių teritorijų pagrindu bandoma pertvarkyti šių dienų Lietuvos teritorinį-administracinį suskirstymą. Nuo seno natūraliai susidarę teritoriniai vienetai leidžia geriau administruoti kraštą, pagerina susisiekimą, ūkinę veiklą."      
    Pastaraisiais dešimtmečiais padidėjęs mokslininkų dėmesys skalvių genčiai leido gerokai pasistūmėti, atkuriant šių žmonių praeitį. Tačiau vis dar reikia daug nuveikti, norint Skalvą pažinti taip gerai, kaip ir kitas šiandieninėje Lietuvos teritorijoje gyvenusias gentis. Straipsnyje pateiktos apibendrintos, suglaustos mintys apie Skalvos tyrimų būklę. Panorusieji plačiau susipažinti su tyrimu ir surinkta beveik visa Skalvos tyrimų istoriografija, gali bakalauro darbą "Skalva I-XIII a. ir ryšiai su Lamata" rasti Vilniaus universiteto archeologijos katedroje arba Tauragės krašto muziejuje.

2 pav.

I-XIII a. Skalvos kapinynai

Nr.

Pavadinimas lietuviškai

Pavadinimas vokiškai

Naujadaras rusiškai

Datavimas

Ar tirtas

Kapai

1

Aukštvilkiai

Augstwilken

-

VII-VIII a.

?

2

Balgardis

Ballgarden

-

I t. pr. Kr.-V-VI a.

?

3

Batakiai

-

-

VII-IX a.

?

4

Barzūnai

Barzunen

-

I-VII a.

52

5

Bendiklaukis

Bendiglauken

-

I t. pr. Kr.-II-VI a.

7

6

Bitėnai

Bittehnen

-

II-XIII a.

?

7

Dauglaukis

-

-

I-III a.

128

8

Gaurė

-

-

II-III a.

?

9

Greižėnai

Greiszöhnen

-

II-VI a.

18

10

Gudai

Gudden

-

I-III a.

?

11

Ilgakalnis

Langenberg

-

IX-XI a.

?

12

Kerkutviečiai

Kerkutwethen

-

IV-VIII a.

?

13

Kreivėnai

Kreywönen

-

V-XII a.

76

14

Lazdėnai

Lasdehnen

-

IX-XIII a.

?

15

Linkūnai

Linkuhnen

Rževskoje

II-XIII a.

?

16

Ližiai I

-

-

IX-XII a.

?

17

Lylavėnai

-

-

II-IV a.

?

18

Lumpėnai

Lompönen

-

I t. pr. Kr.-III-V a.

19

19

Luobeliai

Lobellen

Tušino

III-IV a.

?

20

Naujieji Lubėnai

Neu Lubönen

Zelenodolje

V a.

?

21

Oplankis

Ablenken

-

III-VII a.

?

22

Opstainys

Absteinen

-

II-III a., IX-XV a.

?

23

Pagėgiai

Pogegen

-

?

?

24

Palumpiai

Polompen

-

I-IV a.

?

25

Paskalviai

Paskalwen

Dubki

II-VIII a.

?

26

Pilkalnis

Gross Pillkallen

Meždurečje

IV-V a.

?

27

Rambynas

Rombinus

-

II-XIII a.

?

28

Ringiai

-

-

III-V a.

3

29

Smalininkai

Schmalleningken

-

IV-V a.

1

30

Sodėnai

Sodehnen

-

V-XII a.

9

31

Strazdai-Ječiškės

Strasden-Jettschen

-

I t. pr. Kr-I-XI a.

7

32

Stirbaičiai

-

-

III-VI a.

?

33

Šaukėnai

-

-

II-IV a.

57

34

Šereiklaukis

Schreitlaugken

-

V-VII a.

19

35

Šilinė

Schillinnen

-

III-IV a.

?

36

Tilžė, Stolbekių g. 99

Tilsit, Stolbeckerstrasse 99

Sovietsk, ul. A.Nevskovo

III-VIII a.

?

37

Tilžė-Spitrė prie Philosophengang

Tilsit-Splitter am Philosophengang

Sovietsk, ul. A.Nevskovo

VI-VIII a.

?

38

Tilžė-Spitrė prie švedkapių

Tilsit-Splitter am Schwedenfriedhof

Sovietsk, ul. Čiapaeva

II-XII a.

?

39

Trakininkai

Trakeningken

-

I t. pr. Kr., I-II a.

?

40

Trapėnai

Trappönen

Nemanskoje

III-IV a.

?

41

Vėluikiai

-

-

II-VI a.

3

42

Vidgiriai

Wittgirren

-

V-VI a.

63

43

Viešvilė I

Wischwill

-

X-XI a.

23

44

Viešvilė II

Wischwill

-

II, V-VI a.

2

45

Viešvilė III

Wischwill

-

IX-XI a.

54

46

Vilkyškiai

Wilkischken

-

I-XI a.

?

3 pav.

SKALVOS PILIAKALNIAI

Nr.

Pavadinimas lietuviškai

Vokiškai / rusiškai

Stovėjusi pilis

Datavimas

Ar tirtas

1

Aukštupiai

-

?

I t.

2

Balgardis

Pabelysten

?

I t.

3

Batakiai

-

Aukaimio

II t. pr.-XIV a.

4

Birštoniškiai, Būbliškė

Birstonischken, Baubeln

?

I t. - XIII a.

5

Dapkiškiai

-

?

II t. pr.

6

Eisuliai, Kaukaras

Karlsberg, Kaukarus / Gorin

?

?

7

Gilandžiai, Oplankis

Gillanden, Ablenken

?

II t. pr.

8

Greižėnai

Greiszöhnen

?

I t. vid.-II t. pr.

9

Ivangėnai

-

?

I t. vid.-XIV a.

10

Jukšteinas

Juckstein / Krajny

?

?

11

Kiukiškiai

-

?

II t. pr.

12

Kreivėnai

Kreywönen

?

I t. - XIII a.

13

Matiškiai

-

?

II t. pr.

14

Naujininkai, Kuturiai

-

?

II t. pr.

15

Nosaičiai

-

?

I t.

16

Opstainys, Vilkyškiai

Absteinen, Wilkischken

?

I t. - XIII a.

17

Pagramantis

-

?

I t. - II t. pr.

18

Paskalviai, Skalvkalnis

Paskalwen / Dubki

?

I t. - II t. pr.

19

Pilkalnis, Žąsupėnai

Gross Pillkallen, Sassupönen / Meždurečje

?

I t. vid.-XIVa.

20

Ragainė

Ragnit / Neman

Ragainės

I t. - XIII a.

21

Rambynas

Rombinus

Ramigės

I t. - XIII a.

22

Raudžiai, Nemunija

Raudszen, Nemonge / Rjadino

Skalvos

II t. pr. - XIVa.

23

Rekstukai

-

?

I t. pab.-XIV a.

24

Šereiklaukis I

Schreitlaugken

Sareikos

XIII a.

25

Šereiklaukis II

Schreitlaugken

?

I t. - XIII a.

26

Šiupinių

Schuppinnen

?

?

27

Vartuliškiai

Wartulischken

?

I t. - XIII a.

 

Darius KINIULIS, muziejininkas-archeologas
Tauragės krašto muziejus

Straipsnis spausdintas leidinyje "Rambynas" 1 (7)

 

Naudota litaratūra:
*ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje
  Bezzenberger A., Gräberfeld bei Greyszönen, Kr. Tilsit // Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia. Heft 21, Kӧnigsberg, 1900 , p. 135-152.
  Bezzenberger A., Grӓberfeld von Lumpӧnen, Kr. Tilsit // Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia. Heft 22, Kӧnigsberg, 1909, p. 130-147.
  Bezzenberger A., Grӓberfeld von Bendiglauken, Kr. Tilsit // Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia. Heft 23, t. 1, Kӧnigsberg, 1914, p. 139-148.
  Asadauskas-Žvirblis A., Malonaitis A. ir kt., Greižėnų plokštinis kapinynas // Nemuno delta: tyrimai ir atradimai, Dauglaukis, 1992, p. 8, 26.
  Bezzenberger A., Die Schanze von Gr. Pillkallen, Kr. Ragnit // Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia. Heft 23, t. 1, Kӧnigsberg, 1914, p. 205-208.
  Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908.
  Engel C., Beiträge zur gliederung des jüngsten heidnischen Zeitalters in Ostrpreussen // Congressus Secundus archeologorum balticorum. 19.-23.VIII. 1930. Rigae, 1931a, Rīga, p. 313-336.
  Engel C., Die Urnenfunde von Lobellen und Neu-Lubönen, Kr. Tilsit-Ragnit // Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg. Heft 22,  Insterburg, 1939, p. 21-27.
  Nowakowski W., Eine vergessen Nekropole an der Memel - das kaiserzeitliche Gräberfeld
Tilsit-Splitter // Archaeologia Lituana. 7, Vilnius, 2006, p. 23-30.
  Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908.
  Mažrimas E., Archeologinis paveldas // Tauragės krašto kultūros paveldas, 2013, Šiauliai - Tauragė, p. 23.
  Pikčiūnienė L., Tauginaitė D., Tauragės krašto piliakalniai, Tauragė, 1997, p. 49-50.
  Šiaulinskas R., Naudvario kapinynas // ATL 2005 metais, Vilnius, 2006a, p. 121-123.
  Šiaulinskas R., Naudvario senovės gyvenvietė // ATL 2009, Vilnius, 2010, p. 26-29.
  Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908.
  Žulkus V., Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius, 2004, p. 82.
  Mažrimas E., Archeologinis paveldas // Tauragės krašto kultūros paveldas, 2013, Šiauliai - Tauragė, p. 24.
  Kiniulis D., Skalva I-XIII a. ir ryšiai su Lamata, 2013, Vilnius.
  Jarockis R., Opstainių (Vilkyškių) piliakalnis ir papėdės gyvenvietė // ATL 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 37-38
  Jarockis R., Opstainių (Vilkyškių) piliakalnis ir papėdės gyvenvietė // ATL 2010 metais, Vilnius, 2011, p. 43-45.
  Skipitis E., Rambyno kultūros atodangos // Rambynas, nr. 1 (4), Trakai, 2011, p. 8.
  Jarockis R., Balsas D., Opstainių (Vilkyškių) piliakalnio papėdės gyvenvietė // ATL 2011 metais, Vilnius, 2012, p. 47-49.
  Šimėnas V., Vilkyškių, Opstainių ir Šereiklaukio piliakalnių gyvenvietės // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 401-403.
  Almonaitis V, Daunorienė J. ir kt., Sakmė apie skalvių didvyrį Šereiką // Rambynas, 1 (2), Trakai, 2009, p. 9-11.
  Salys A., Skalva // Raštai. Įvairūs straipsniai, t. 3, Roma, 1985, p. 383-392.
  Šimėnas V., Vilkyškių, Opstainių ir Šereiklaukio piliakalnių gyvenvietės // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 403-404.
  Šimėnas V., Šereitlaukio gyvenvietė // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais, Vilnius, 2005, p. 37-38.
  Zalepūgienė A., Fediajevas O., Šereitlaukio kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 143-147.
  Šimėnas V., Vėžininkų senovės gyvenvietė // ATL 2003 metais, Vilnius, 2004, p. 50.
  Almonaitis V., Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje, 2013, Kaunas, p. 138-140.
  Tučas R., Lietuvos teritorijos apgyvenimo raida I-XII a., Vilnius, 2012, p. 149-150.
  Almonaitis V., Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje, 2013, Kaunas, p. 183-202.
  Stankevičiūtė J., Nemuno žemupio srities raida I-VIII a., Vilnius, 2012.
  Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908, p. 167.
  Almonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2007, p. 155.
  Tauragiškių balsas // Rasta senovės Romos moneta, Tauragė, 2012, rugpjūčio 18 d., p. 8.
  Hollack E., Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen, Glogau-Berlin, 1908, p. 169.
  Tučas R., Lietuvos teritorijos apgyvenimo raida I-XII a., Vilnius, 2012, p. 137-141.
  Wróblewska A., From Samland to Rogaland, Warszawa, 2001, p. 166.
  Bliujienė A., Lamata - mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių? // Kultūros paminklai, t. 11, p. 61-78.
  Tučas R., Lietuvos teritorijos apgyvenimo raida I-XII a., Vilnius, 2012, p. 136-154.
  Banytė-Rowell R., Ginkluotė ir karyba // Lietuvos istorija. Geležies amžius, 2 t., Vilnius, 2007, p. 142.
  Šimėnas V., Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, Vilnius, 2006, p. 20, 23.