Spausdinti 

                                                   web

Šventumo šviesa

Nedideli šventųjų paveikslėliai, liaudies vadinti „abrozdėliais“, pradėti platinti jau XIV a. vokiečių moterų vienuolių kaip naujametiniai sveikinimai. Tačiau labiausiai jie išpopuliarėjo XIX a., kai atsirado galimybė spausdinti didelius jų tiražus. Tai buvo ne tik sakraliniai objektai, bet ir savotiški įdėklai į maldaknyges. Pasak kultūros tyrinėtojo Vytauto Rimkaus, „Juos platino kunigai, dovanodami kalėdojimo metu, vaikams – Pirmosios Komunijos ir kitomis progomis. Kunigai, klebonai užsakydavo ar įsigydavo paveikslėlių savo parapijos, bažnyčios globėjo tema“. Platinami paveikslėliai buvo ir atlaidų dienomis.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje imta spausdinti ir masiškai tiražuoti didelius šventųjų paveikslus, kuriuos įrėmintus ir įstiklintus žmonės kabino gerosios trobos krikštasuolėje. Labai dažnai ten būdavo pakabinti Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies paveikslai, tarp kurių būdavo kryžius. Tai buvo savotiški namų altorėliai, į kuriuos krypo žvilgsniai ir maldos vargų, nepriteklių ir nelaimių metu. Paveikslai buvo spausdinami Vokietijoje, Lenkijoje, o spaudos draudimo metais – ir Mažojoje Lietuvoje. Tarpukario metais šventųjų paveikslų išspausdinta ir Lietuvoje. Jų buvo išleidusi bendrovė „Malda“ Kaune.

Parodoje, kuri skirta Šv. Liucijos, šviesos globėjos, dienai, eksponuojami įvairūs tiražuoti šventųjų paveikslai, kuriuos iš kaimo gryčių surinko ir Tauragės krašto muziejui „Santaka“ padovanojo muziejininkas, kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas, gyvenantis Upynoje. Kai kurie iš jų, sprendžiant iš jų būklės, tarnavo net kelioms kartoms, buvo, kad ir pageltę ir apiplyšę, laikomi namuose, neišmetami. Švento daikto niekas taip paprastai neišmeta, saugo, rūpinasi, vertina. Dabar muziejuje, šviesioje salėje, jie žiūrisi kažkaip skvarbiau negu savo natūralioje aplinkoje, kaimo trobose. Tačiau visi kartu jie daug kartų stipriau prabyla į mus – o kaip mes suprantame šventumą ir kankinystę? Ar norėtume pasekti jų pavyzdžiu? Ar pakeltume jų naštą? Telieka tai retoriniai klausimai lankytojams. O šiuo metu – džiaukimės, kad tie paveikslai neužmiršti, kad jie išliko ir gali byloti mums savo prasme ir grožiu.

Parodoje taip pat eksponuojami iš medžio išdrožti šventieji, kuriuos muziejui padovanojo Batakiuose gyvenanti garsi medžio drožėja tautodailininkė Ona Paulauskienė, a. a. mokytojas tautodailininkas Kazimieras Paulauskas ir a. a. tautodailininkas Antanas Kazlauskas. Jų kūriniai, kurie tęsia senųjų dievdirbių tradicijas, taip pat švyti šventumo šviesa. Linkime lankytojams tai patirti. Ateiti, pabūti, pajausti.

Paroda veiks iki vasario vidurio.

   Muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė

Parodos atidarymo akimirkos