TAURAGĖS KRAŠTO MUZIEJUS

...apsilankysite bokštų ekspozicijose...
...susipažinsite su turtinga pilies istorija...
...pirmųjų mūsų eros amžių daiktai nukels į žilą krašto praeitį...
...apsilankę muziejuje Jūs...
...Griežpelkiuose Jūsų lauks Antano Bagdono tautodailės darbų paroda...
...NKVD būstinėje išgyvensite tremčių ir rezistencijos netektis bei ryžtą...
...pažinsite subtilų baltų meną...
...Skaudvilės ekspozicijoje susipažinsite su krašto etnografija...
...išmėginsite interaktyvųjį stalą...
...pamatysite, kokius įrankius žmonės naudojo buities darbams...
...pamatysite 20 milijonų metų senumo suakmenėjusį medį...
Tauragės krašto muziejuje...
...turtingame eksponatais gamtos skyriuje susipažinsite su daugybe paukščių, moliuskų, drugelių, žinduolių rūšių...
...nusikelsite į gilią skalvių genties senovę...
...Prezidento g. 38 išvysite partizanų bunkerį...
...Skaudvilėje persikelsite į tarpukarį...
...dėmesį patrauks etnografiniai baldai ir audiniai...

Lankymas:

   I–IV –  9–17 val.

   V–VI – 10–16 val.


Dariaus ir Girėno g. 5, LT-72215

Tel. +370 676 87 756, +370 446 51 468

Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai:

+370 639 45 667

Skaudvilės krašto muziejus:

+370 602 67 886

El. p. info@tauragesmuziejus.lt

Biudžetinė įstaiga, 302477081

TIC baneris

LIMIS2

Cepausko baneris

MuziejuLobiai

europena jpg

Kult pav skaitm logo

Tauru parkas

Remejai

Rekomenduojame naudoti naršykles
Firefox arba Chrome:

Firefox-logologo-chrome

Tauragės pilis 360°

IMG 5373Dešimtmečius slopintas noras kurti išsiveržė lyg vulkanas
Tautodailininkė Ona Liuksaitytė-Paulauskienė, pasidavusi likimo tėkmei, jaunystėje užgniaužė savyje tūnojusį menininkės pradą. Tačiau noras kurti Onutės neapleido ištisus dešimtmečius. Ir prigimtis padarė savo.
Vieną 1988-ųjų rudens vakarą, pasidavusi sielos šauksmui, Onutė paėmė į rankas medžio gabalą ir... virtuvinį peilį, nes kalto dar neturėjo. Šį proveržį ji vadina stebuklu. Nuo to laiko moters gyvenimas pasikeitė – visą savo laisvalaikį ji skiria drožybai.


„Esu gimusi menui“, – neabejoja O. Paulauskienė, vienintelė Tauragės krašto medžio drožėja moteris, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Drožinėti ji pradėjo eidama 50-uosius, ir kalto iš rankų nepaleidžia jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus.
O. Paulauskienės darbai buvo pastebėti po 10 kūrybos metų. Pirmąją autorinę kūrybos darbų parodą ji surengė 1999 m. Tauragės krašto muziejuje (tuo metu jis vadinosi „Santakos“). Čia buvo eksponuojami 108 liaudies menininkės iš Batakių darbai.Beveik visą kolekciją – 104 kūrinius – drožėja padovanojo šiam muziejui. Kai kurie jų eksponuojami nuolatinėje ekspozicijoje. Su Tauragės krašto muziejumi menininkę iki šiol sieja šilti santykiai, ji čia gerbiama ir visada laukiama.
Liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ 2014 m. O. Paulauskienė Tauragės apskrities regioniniame ture užėmė trečią vietą.
Nesunku pajusti, kad viskas, ką Onutė daro ir sako, yra tikra – ji kalba itin vaizdingai, emocionaliai, su savita žemaitiška tarme, atvirai pasakoja apie savo gyvenimą ir kūrybą. Kartais net sunku spėti pagauti jos mintis, kurios liejasi, teka lyg kalnų upė. Nuoširdumas, gyvybingumas atsispindi ir kūryboje.
Turi savitą stilių
Pamatę pirmuosius O. Paulauskienės drožinius, toliau ją kurti skatino Batakiuose mokytojavęs istorikas, buvęs muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas ir taip pat drožėjas Algimantas Lengvinas, padovanojęs jai savo darbo drožtukų, kad nereikėtų vargti su paprastu peiliu. Pastarasis ragino Oną kurti taip, kaip jai patinka.
Ji niekada ir nekopijavo nieko, nesidairė į kitus drožėjus. Savitą tautodailininkės drožinių stilių būtų sunku supainioti su kitų liaudies meistrų darbais.
Drožėjos kūrinių herojai – patys įvairiausi, pastaraisiais metais dominuoja angelų tematika. Šilti, nenuglaistyti, nenudailinti, primityvistiniai ir dažnai linksmi drožiniai išsiskiria išraiškingais žmonių, pasakų personažų ir angelų ar šventųjų veidais, dvelkia optimizmu. Nors gyvenimas moteriai skyrė daug išbandymų, liūdesio jos darbuose nematyti. Medinių skulptūrėlių skleidžiama nuotaika tarsi skelbia gyvenimo pergalę prieš negandas.
„Grojantys angelai“, „Liežuvautojos“, „Oi, kur buvai, dieduk mano“ – pakiliai nuteikia ir nuotaikingi skulptūrų pavadinimai.
Savo namuose Batakiuose Onutė yra įsteigusi nedidelį muziejų. Čia saugoma ir pirmoji virtuviniu peiliu išdrožta moters figūra, nudažyta Motinos skulptūrėlė ir daugelis kitų, kurios dar nepadovanotos. Ji savo darbų nepardavinėja, tik dovanoja muziejams, bažnyčioms, žmonėms, kuriems patinka jos kūryba.
„Man taip smagu, kad pradėjau drožinėti. Tą pirmąją žiemą visą laisvą laiką nuo vaikų ir anūkų su medžiu ir kaltu leisdavau. Ir džiaugdavausi, kad diena veltui nepraėjo“, – šiluma nušviečia Onutės veidą. Sunkiausia, teigia ji, buvo išmokti drožti angelų sparnus. Bet išmoko.
Anksčiau ji savo kūrinius registruodavo, bet kai skaičius viršijo 300, nustojo. „Atsibodo“, – juokiasi drožėja, kiekvieną žiemą savo kolekciją papildanti 15–20 naujų skulptūrėlių. Drožinėja tik šaltuoju metų laiku, kai atsiranda daugiau laiko. Vasarą jo daug atima daržų priežiūra, mat Ona viską užsiaugina pati, dar ir ožką, vištų laiko. Kitaip iš pensijos išgyventi nebūtų lengva,o ji globoja ir du seniai mirusio sūnaus vaikus.
Gabumai atsiskleidė vaikystėje
Onutė į meną buvo linkusi nuo mažens. Ko gero, menišką sielą paveldėjo iš senelio Jono Ačo, kuriorankose medis virsdavo bet kuo, ko tik tais laikais prisireikdavo. „Mano senelis buvo medžio meistras. Prisimenu, vis klausdavo prieš šventes, ką nudrožti – ar avinuką, ar paukštuką-švilpynę“, – pasakoja drožėja.
Gabus, su polinkiu į meną, pasak Onutės, buvo irjos tėvelis. Rašyti jis išmoko per stalą žiūrėdamas į pamokas ruošiantį ūkininko, pasak kurį tarnavo, sūnų. „Bet koks dailus tėvo raštas buvo – tikras dailyraštis. Po to, kai išmoko siuvėjo amato, darydavo labai tikslius brėžinius“, – prisimena batakiškė. Tėvo ji neteko eidama 7-uosius metus.
Vaikystėje Ona mėgo iš molio, prisikasto apkasuose, lipdyti įvairiausias figūras. Sako pati nepajutusi, kaip pačios rankos pirmą kartą šuniuką nulipdė. Tuomet visus pažįstamus gyvulius lipdė neskaičiuodama. Jos karvės būdavo ir su ragais, su tešmenimis, o arkliams net karčius sugebėdavo nulipdyti. Vėliau pradėjo lipdyti žmones, kuklius to meto baldus. „Turint tokį užsiėmimą, būdavo nenuobodu ganyti gyvulius per dienas“, – šypsosi Onutė.
O mokykloje atsiskleidė mergaitės gabumai piešti. Trejus metus piešimo paslapčių ji mokėsi dailės būrelyje, kuriam vadovavo šviesios atminties Tauragės kultūros namų direktorius Aleksandras Fadinas. Jis paskatino gabią mergaitę studijuoti meną, todėl baigusi mokyklą, Ona įstojo į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas).
Bet mokytis meno paslapčių O. Liuksaitytė taip ir nepradėjo. Jos gyvenimas visai pasikeitė sutikus būsimą vyrą Praną Paulauską – mergina ištekėjo ir atsidėjo šeimai.
„Išlaikiau tokį didelį konkursą – priėmė 50 studentų iš 250 stojusiųjų. Ale tas Paulauskas pasiūlė tekėti...“, – prisimena jaunystę Ona. Bet gyvenime, kaip sakoma, niekas nevyksta be reikalo, o kam lemta įvykti, tas ir įvyks. Per tuos 30 metų, kai ji užslopino savyje norą kurti, užaugino 4 vaikus, dirbo, o po to jau galėjo prisiminti ir jaunystės svajones.
Į medį sudeda ir džiaugsmą, ir širdgėlą
Artėjant tam lemtingam 1988-ųjų rudens vakarui, kai Ona į rankas paėmė medį, ji kelis mėnesius guldavo ir keldavo su viena mintimi apie drožinėjimą. „Tarsi kas kuolu per galvą tašydavo – pradėk drožti“, – pasakoja ji. Ir kai apie tai užsiminė jauniausiai dukrai Reginai, svarstydama, ar jai pavyktų, ši tik dar labiau sustiprino norą: „Mamyte, juk tau viskas pavyksta, ko tu imiesi.“
Onos „dirbtuvė“ – virtuvėje prie krosnies, įrankiai – paprasti kaltukai. Ona drožia tik iš liepų, nes ąžuolas jos rankoms yra per kietas. Iš ąžuolo yra išdrožusi vienintelę skulptūrą – mergaitę prie savo namų, kuri yra ir nuoroda į muziejų.
„Medį matau kiaurai. Paimu gabalą ir žinau, kas iš jo bus, ką noriu padaryti. Kartą norėjau paukštį drožti, bet žiūriu į tą medį – juk arklys beveik gatavas, tik pataisyti reikia. Ir uodega iš šakos puiki išėjo. O šakų niekada nenupjaustau“, – pasakoja tautodailininkė apie jai pačiai labai patikusią skulptūrą, kurioje pavaizduotas vilko užpultas ir nuo arklio nukritęs žmogus. Bet paties mylimiausio kūrinio, sako, dar neišdrožusi.
Pradėjusi drožinėti, Ona galėjo išreikšti ir savo sielvartą, ir savo džiaugsmą – jos gyvenime netrūko nė vieno, nė kito. „Medis – mano paguoda ir nusiraminimas. Į medį sudedu ir visą širdį, ir širdgėlą“, – nuoširdžiai kalba liaudies menininkė.  
Seniai našlaujanti moteris neslepia, kad vyras nebuvo pavyzdingas. Neišdildomus randus širdyje paliko vaikų netektys – yra palaidojusi du sūnus. Prieš 5 metus nuo onkologinės ligos miręs 47 metų Gintautas turėjo auksines rankas, buvo itin meniškos prigimties, tapė paveikslus. Jų yra ir O. Paulauskienės muziejuje, kurie kabo šalia jos pačios tapytų. Tapyti ji itin mėgo jaunystėje, kai lankė dailės būrelį Tauragėje.
Liaudies menininkei dažnai tenka atsakyti į klausimą, kodėl neparduoda savo darbų. „Čia mano kūryba, aš mėgstu kurti, išreikšti savo mintis medyje. Tai kaip aš galiu savo mintis pardavinėti?“ – atsako Ona. Todėl ji mieliau savo kūrinius dovanoja.
Ji pastebi, kad turi konkuruoti su vyrais, nes moterų drožėjų Tauragės krašte daugiau nėra, ir apskritai jų nedaug visoje Lietuvoje. „O vyrai mūsų krašte nagingi“, – pripažįsta liaudies menininkė.
Gyventi nenuobodu
O. Paulauskienė labiau drožia mažas skulptūras, bet yra ir didesnių – jas ketina palikti muziejui. Jos kūrybosherojai dažnai groja įvairiais instrumentais – jų iliustracijų drožėja ieško internete. „Aš gi tų muzikos instrumentų nepažįstu, betsusirandu jų pavyzdžius per google“, – paprastai paaiškina O. Paulauskienė.
76 metų tautodailininkė aktyviai naudojasi interneto privalumais ieškodama žinių, turi paskyrą socialiniame tinkle. „Gyventi man nenuobodu, – džiaugiasi moteris. – Labai norėčiau 80-mečio sulaukti – dar turiu planų.“Vieną tų planų atsargiai išduoda – nori išdrožti angelą su fotoaparatu. Onutės teigimu, tai būtų vieno labai gero ir gražaus žmogaus prototipas.
Geros sveikatos, sveikai gyvenanti O. Paulauskienė yra iš ilgaamžių giminės, tad dar vienos proginės parodos po kelerių metų tikrai galima tikėtis.„Ir kol gyva būsiu, medžio neatsisakysiu“, – emocingai pareiškia Lietuvos tautodailininkė.


Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
Redakcija „Mano ūkis“, žurnalas „Mano gyvenimas“