TAURAGĖS KRAŠTO MUZIEJUS

...dėmesį patrauks etnografiniai baldai ir audiniai...
...pirmųjų mūsų eros amžių daiktai nukels į žilą krašto praeitį...
...pamatysite, kokius įrankius žmonės naudojo buities darbams...
...išmėginsite interaktyvųjį stalą...
...nusikelsite į gilią skalvių genties senovę...
...turtingame eksponatais gamtos skyriuje susipažinsite su daugybe paukščių, moliuskų, drugelių, žinduolių rūšių...
...apsilankysite bokštų ekspozicijose...
...apsilankę muziejuje Jūs...
...Griežpelkiuose Jūsų lauks Antano Bagdono tautodailės darbų paroda...
...Skaudvilės ekspozicijoje susipažinsite su krašto etnografija...
...Prezidento g. 38 išvysite partizanų bunkerį...
...Skaudvilėje persikelsite į tarpukarį...
...pamatysite 20 milijonų metų senumo suakmenėjusį medį...
...susipažinsite su turtinga pilies istorija...
...NKVD būstinėje išgyvensite tremčių ir rezistencijos netektis bei ryžtą...
...pažinsite subtilų baltų meną...
Tauragės krašto muziejuje...

Lankymas:

   I–IV –  9–18 val.

    V  916.45 val.

   VI – 10–16 val.


Dariaus ir Girėno g. 5, LT-72215

Tel. ekskursijoms: +370 676 87 756

Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai:

+370 676 87 756, +370 616 38 836

Skaudvilės krašto muziejus:

+370 602 67 886

El. p. info@tauragesmuziejus.lt

Biudžetinė įstaiga, 302477081

Duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.

TIC baneris

Karsuvos ziedas baneris

LIMIS2

Senos Taurages foto baneris

Cepausko baneris

ES

MuziejuLobiai

europena jpg

Kult pav skaitm logo

Istorinio zemelapio baneris

Tauru parkas

Remejai

Tauragės pilis 360°

1                      Skelbiame 2014 m. spaudoje pasirodžiusį straipsnį. Ne taip seniai Tauragėje prasmingai paminėta Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo 100 metų gimimo sukaktis. Apie tai rašė rajono ir religiniai laikraščiai. Norisi akcentuoti dar vieną šio garbaus žmogaus nuveiktą darbą. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reiškmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė juos savo namuose Laisvės gatvėje 68, Tauragėje. Sukauptais daiktais su visuomene sutiko pasidalinti vyskupo dukterys. Taip dalis kolekcijos laikinam eksponavimui atsidūrė Tauragės krašto muziejuje. J. V. Kalvano dukros pageidautų įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate.

                      Pasakojimas tuo ir užsibaigtų, jei ne du seni autentiški Tauragei itin reikšmingi dokumentai, atnešti į krašto muziejų. Abu dokumentai spaudoje dar neskelbti. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 m. (1 pav.). Kitas dokumentas: Juliaus Čėsnos

Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data (2 pav.). Kuo šie dokumentai tokie ypatingi miestui?

Dokumentas apie protestantų uniją-page-001 Desktop Resolution

                      Senesniajame rankraštyje raštas buvo sunkiai įskaitomas, todėl pavyko perskaityti tik pavienius žodžius ir nuolat minimą žodį Tauroggen. Dokumento senumas su minėta 1778 m. data neleido abejoti dokumento reikšmingumu. Autorius nuoširdžiai dėkoja Vilniaus universiteto doktorantui Martynui Jakuliui, senųjų rankraščių skaitymo specialistui už pagalbą padedant perskaityti rankraščių turinį. Šiuos dokumentus dar yra matęs kunigas doc. dr. habil. Darius Petkūnas, kuriam esu dėkingas už konsultacijas.

                      Būtina suprasti XVIII a. pab. Tauragės krašto politinę padėtį. Nors formaliai Tauragė su apylinkėmis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tačiau net du netrumpus laikotarpius XVII ir XVIII a. faktiškai ją valdė Prūsijos valdovai. Dažnai net to meto Mažosios Lietuvos žemėlapiuose Tauragė su apylinkėmis priskiriama Prūsijai (3 pav.).[1] Tarp šių laikotarpių, nors ir neilgai, Tauragės valda priklausė Radviloms. Nors valdos savininkas buvo Prūsijos karalius, tačiau politiškai jis buvo lygus su kitais Lietuvos didikais, privalėjo atlikti Abiejų Tautų Respublikos didiko prievoles, mokėti mokesčius, krašte galiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o ne Prūsijos įstatymai. Ir tik 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine sudaryta sutartimi Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas II atsisakė Tauragės ir Seirijų dvarų, grąžindamas juos Lietuvos ir Lenkijos Respublikai, už tai gaudamas žemės iš Lenkijos pietų Prūsijoje.[2] Prūsijos valdovai Tauragės kraštą valdė 123 metus. Per šį laiką liuteronų sparčiai daugėjo ne tik tarp vietinių žemaičių, bet čia dažnai geresnio gyvenimo ieškojo atsikėlėliai lietuvininkai - lietuviškai kalbantys Mažosios Lietuvos gyventojai, o XVIII a. vengdami skurdo Tauragės mieste ir apylinkėse pradėjo kurtis iš Rytprūsių pabėgę liuteronai vokiečiai, ypač zalcburgiečiai.

                      Tauragės liuteronų parapiją 1567 m. ėmėsi kurti Jonas Šemeta. Tačiau savarankiška ji buvo neilgai. Kraštą valdant Prūsijai, nuo 1601Juliaus Čėsnos diplomas-page-001 Desktop Resolution iki 1700 m. regiono tikinčiuosius aptarnaudavo tik kas trečią šventadienį atvykstantis kunigas iš Vilkyškių filijos (parapijos centro), priklausančios Ragainės vyskupystei, kuriai Tauragė tuo metu ir buvo priskirta. Vėliau pavaldi tapo Piktupėnų filijai, priklausančiai Tilžės vyskupystei. Ir nors kraštą XVII bei XVIII a. siaubė maras ir badas, tačiau dėl sparčiai iš Rytprūsių besikeliančių gyventojų jau 1766 m. vėl atkurta atskira Tauragės parapija.

                      Pirmuoju jos kunigu tapo Teodoras Sakersdorfas (Theodor Sackersdorff; Saccerdorf). Deja, laikas mums nebeišsaugojo išsamaus jo gyvenimo aprašo. Žinome tik tiek, kad parapijai kunigas vadovavo nuo 1766 m. gegužės 30 d. iki mirties 1791 m. birželio 18 d. Gimė T. Sakersdorfas Ortelsburgo mieste Rytprūsiuose. Dabar tai Tauragės dydžio Ščytno miestas šiaurės Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Karaliaučiaus universitete studijavo teologijos mokslus. Nors kunigas turėjo vokišką pavardę ir gimė toje Rytų Prūsijos dalyje, kur lietuvininkų būta mažai, tačiau mokėjo lietuviškai ir pamaldas vedė šia kalba. Visgi, Tauragės regione sparčiai daugėjant vokiečių, jau XVIII a. antroje pusėje pamaldas pradėjo laikyti ir vokiečių kalba.

                      Įdomu tai, kad T. Sakersdorfas buvo aktyvus liuteronų ir reformatų unijos propaguotojas ir tai patvirtina į Tauragės krašto muziejų patekęs Prūsijos valdžios raštas.

                      1768 ir 1775 m. LDK liuteronams ir reformatams traktatų pagrindu buvo suteiktos teisės ir privilegijos. Traktatais vadinami samprotaujamieji mokslo veikalai, kuriuose sprendžiamas vienas esminis klausimas. Kitaip tariant, į juos buvo nustota žvelgti kaip į disidentus ir jie pradėti laikyti legaliomis religinėmis bendruomenėmis. Susidarius tokiai padėčiai liuteronų bažnyčiai Mažoji Lietuva XVIII a Desktop Resolutionatsivėrė kelias sudaryti konsistoriją, steigti naujas parapijas, kurti prie jų mokyklas, o ir apskritai jiems suteiktos kitos iki tol tik Romos katalikams garantuotos privilegijos. Lietuvos ir Lenkijos liuteronai atsidūrė ties kryžkele. Kilo klausimas: jie savo gyvenimą turėtų organizuoti kaip nepriklausomos savarankiškos bendruomenės, ar susivienyti į vieną "evangelišką bažnyčią", kuri taptų rimtesne atsvara Romos katalikų bažnyčiai. Tokiu būdu išpopuliarėjo evangelikų unijos idėjos - evangelikai veikdami kartu taptų stipresne bendruomene. Kilo daug papildomų klausimų. Kaip ta unija turi atrodyti, ar turi apimti LDK ir Lenkijos protestantus, o gal tik LDK, ar reikalinga bendra bažnyčių gyvenimą reguliuojanti teisės (kanonų) knyga, ar steigti tik bendrą Lietuvos unijinę konsistoriją, ar bendrą unijinę generalinę konsistoriją Varšuvoje.[3] 

                      Liuteronų ir reformatų bažnyčias buvo bandoma suvienyti jau nuo 1570 m. Sandomiro konsensuso, o paskutinįkart realizuoti įdėją pabandyta 1781 m. Kėdainių sinode. Jo metu sudaryta bažnytinė unija, įvardyta kaip politinė liuteronų ir reformatų sąjunga. Įkurta bendra valdomosios valdžios struktūra - konsistorija - liuteronų bažnytinis administracinis organas. Jos pagrindu tikėtasi sustiprinti abiejų bažnyčių poziciją ir daryti įtaką valstybės sprendimams. Nors šį aktą parašais patvirtino Tauragės, Kėdainių, Kauno, Biržų ir Vilniaus liuteronų parapijų dvasininkai ir pasaulietiniai atstovai, unija nebuvo realizuota ir bendra konsistorija veikti nepradėjo.

                      Nors tai buvo unija Abiejų Tautų Respublikoje, tačiau ji sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Tai liudija mūsų aptariamas dokumentas su 1778 m. vasario 11 d. data, karališkuoju Prūsijos antspaudu ir parašais. Jame rašoma, kad Teodoras Sakersdorfas, Tauragės parapijos kunigas, pritaria evangelikų reformatų ir liuteronų unijai. Taip pat rašoma, kad šią uniją reikia kuo greičiau įgyvendinti, daugiau nebedelsiant. Remiantis istoriko doc. dr. Arūno Baublio žodžiais, 1997 m. konferencijos Tauragėje metu, Jono Kalvano rinkinyje jis matė dar ir antrą labai blogai išsilaikiusį 1783 m. karaliaus Fridricho II dokumentą, kuriame pastarasis pritaria pasirašytai Kėdainių unijai.[4] Tačiau pasak kunigo Dariaus Petkūno, Lietuvos ir Lenkijos liuteronai į Teodorą Sakersdorfą žvelgė kaip į užsienietį. Viename iš generalinių sinodų, po skambios kalbos, kurioje jis akcentavo Prūsijos karaliaus autoritetą, iš jo buvo kandžiai viešai pasišaipyta. Beje, jam vadovaujant, Fridrichas II 1768 m. pastatydino medinę kleboniją ir skyrė apie 8 margus žemės (apie 4,5 ha). Tais pačiais metais ant Jūros upės kranto pastatė ir medinę bažnyčią, kuri 1782 m. sudegė, tačiau 1787 m. vėl buvo atstatyta.[5]

                      Spaudoje pavyko rasti kitą asmenybę - Liudviką Sakersdorfą iš Tauragės. Minima, kad į Karaliaučiaus universitetą jis įstojo 1777 m., būdamas 18 metų ir lankė lietuvių kalbos seminarą. Jis buvo parapinės bažnyčios vaikų mokytojas ir oficialiųjų raštų (valdžios įsakų) vertėjas į lietuvių kalbą, tačiau dėl prasto vertimo turėjo pasitraukti iš pareigų. Galbūt tai Teodoro sūnus?

                      1830 m. sausio 6 d. Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą baigė Karolis Julius Čėsna (Carl Julius Szczesny) - irgi Tauragės parapijos kunigas, iki šiol mieste stovinčios akmeninės liuteronų bažnyčios statytojas. Į muziejų patekusiame jo diplome nurodyta, kad jis yra iš Tauragės. Išvardyti studijuoti dalykai, prie kurių randame įvertinimus: labai gerai, gerai ir vidutiniškai (2 pav.). Dokumentą pasirašė tuo metu fakulteto dekano pareigas ėjęs Liudvikas Rėza.

                      J. Čėsnos tėvas Jonas Gotfridas Čėsna (Johann Gottfried Szczesny) gimė Rytprūsiuose, Napivadoje netoli Neidenburgo - piečiausiosTauragės liuteronų bažnyčia Rytų Prūsijos dalies, kuri priklauso Mozūrijos regionui. Šiandien tai Lenkijos Nidzicki pavietas. Juliaus tėvas kalbėjo lietuviškai ir buvo įtakingas kunigas. Tauragės parapijai vadovavo nuo 1805 m. gruodžio 18 d. iki 1831 m., kai mirė. Jo pareigas perėmė sūnus Julius, universitetą baigęs vos prieš metus. J. Čėsna į Karaliaučiaus universitetą įstojo 1826 m. ir iš pradžių studijavo filologiją, tačiau vėliau perėjo į Teologijos fakultetą. Ten lankė Liudviko Rėzos vadovaujamą Lietuvių kalbos seminarą. Jam kunigaujant Tauragėje, kilo didysis miesto gaisras, kurio metu 1836 m. sudegė ir medinė liuteronų bažnyčia, stovėjusi ant Vymerio kalno. Kunigas turėjo gerų organizacinių įgūdžių, kadangi vos per 7 metus surinko pakankamai lėšų ir 1843 m. baigė statyti iki šiol stovinčią akmenų mūro bažnyčią, kuri senumu mieste prilygsta tik pilies kompleksui ir pašto rūmams. Bažnyčia pastatyta priešais naujoje vietoje suplanuotą turgaus aikštę (dabar ten "Ąžuoliuko" darželis) (4 pav.). J. Čėsna taip pat steigė lietuviškas mokyklas. Vien Tauragės parapijoje - aštuonias, beveik visas lietuviškas, kurias lankė apie 500 vaikų.[6] Glaudė 1863 m. sukilimo dalyvius, o sukilimui žlugus, kovojo prieš caro valdininkų draudimą naudoti bažnyčioje lietuviškas religines knygas. Mirė Tauragėje 1871 m. sausio 22 d.[7], parapijai vadovavęs 40 metų.

                      Diplomą pasirašęs Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa) buvo vienas tų asmenų, kurių dėka lietuvių kalbai buvo lemta ne tik išlikti, bet ir suvešėti. Be daugybės kitų nuopelnų, išleido Kristijono Donelaičio "Metus", kurių rankraščiai galėjo lengvai paskęsti užmarštyje. Taip pat išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, o Tauragės kraštui svarbu, kad jo verstas unijines 1825 ir 1830 m. agendas (mišių vedimo instrukcijas) plačiai naudojo ir kunigai Tauragės parapijoje bei šiandieninėje Pagėgių savivaldybėje.

                      Du praeities Tauragės parapijos kunigai, nusipelnę kraštui žmonės, kurių dalis gyvenimo istorijos išsaugoti to meto dokumentuose. Teodoras Sakersdorfas įsiamžino kaip liuteronų ir reformatų bažnytinės unijos rėmėjas, o Julius Čėsna, kaip Tauragės liuteronų bažnyčios statytojas, valstybingumo ir lietuvybės skatintojas. Gaila, tačiau išlikusių šių kunigų atvaizdų nėra žinoma. Tik Liudvikas Rėza įamžintas tapyboje. Šie neskelbti dokumentai itin reikšmingi ir yra didelis turtas šiandieniniam Tauragės miestui ir jo praeičiai pažinti. Gaires ateities tyrimams galime nuvesti į minėtą blogai išlikusį 1783 m. dokumentą iš J. V. Kalvano kolekcijos, kuriame Prūsijos karalius pritaria jau sudarytai liuteronų ir reformatų unijai. Deja, į muziejų šis dokumentas nepateko. Jis leistų plačiau ištirti unijos subtilybes ir padidintų išanalizuoto 1778 m. dar iki unijos surašyto dokumento vertę. Ateities tyrimų reikalauja ir Edmundo Mažrimo aptiktos reformatų kapinaitės Tauragės rajone. Svarbu suprasti, kad mūsų krašte gyveno daugybė liuteronų, o štai reformatų prieglobstis - Biržai. Tad faktas, jog ir Tauragės apylinkėse gyventa mažytės reformatų bendruomenės, yra įdomus ir reikalaujantis dėmesio.

                      Prasminga, kad galime rasti daug sąsajų su šiais laikais. T. Sakersdorfo darbus savotiškai pratęsė J. V. Kalvanas, kuris gūdžiu sovietmečiu sugebėjo Lietuvos liuteronų bažnyčią įtraukti į Pasaulio liuteronų sąjungą. Jo pastangomis 1965 m. Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių - Romos katalikų, rusų stačiatikių bei liuteronų - atstovai.[8] Gražus sutapimas, kad šie metai paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Jei ne Liudvikas Rėza, tikriausiai pasaulis nežinotų šedevro "Metai", o Julius Čėsna nebūtų perėmęs jo žinių ir meilės Lietuvai, ir galbūt nepastatęs akmeninės bažnyčios. Koks istorijos pasikartojimas - juk visi sovietmečiu publikuoti liuteronų bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti Jono Viktoro Kalvano pastangomis. Ir jei ne garbaus vyskupo istorijos vingiuose išsaugoti dokumentai, galbūt apie šias asmenybes žinotume gerokai mažiau.

Darius Kiniulis

Tauragės krašto muziejus

Straipsnis spausdintas:

„Tauragės kurjeris“, 2014-09-19, Nr. 71 (1628), p. 9 ir tęsinys „Tauragės kurjeris“ 2014-10-31, Nr. 83 (1640), p. 11.

„Žemaičių žemė“, 2014 m. Nr. 3 (93), p. 36.


[1] Gliožaitis A., Mažosios Lietuvos žemė, Vilnius, 2013, p. 50;

[2] Gudaitis K., Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorijos apybraiža, Tautos praeitis, t. 2, kn. 3, Chicago, 1967, p. 271-286;

[3] Žodinė kunigo doc. dr. habil. Dariaus Petkūno informacija;

[4] Baublys A., Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas, 2006, Vilnius, p. 157-158;

[5] Ramonienė D., Tauragės kraštas, Vilnius, 2007, p. 298;

[6] Lietuvių enciklopedija, t. 4, 1954, Boston, p. 176;

[7] Citavičiūtė L., Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaras, 2004, Vilnius, p. 352;

[8] Petkūnas D., Jonas Viktoras Kalvanas - ryškiausia XX a. antrosios pusės Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios asmenybė, Tauragės kurjeris, nr. 31, 2014, Tauragė, p. 15.